Pinigų godulio amžiuje, kai niekas nesiteikia nė piršto pajudinti nepaprašęs atlygio, A.Šileika gali atrodyti lyg balta varna. Policijos pareigūnas, turintis neabejotiną medžio drožėjo talentą, negaili savo laisvalaikio lietuvių liaudies tradicijoms puoselėti. Jo išdrožtos prieverpstės ir rankšluostinės yra pasklidusios ne tik po Lietuvą. Tautodailininko dirbiniai iškeliavo į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiniją, Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Belgiją, Austriją, Portugaliją, Izraelį, Ukrainą, Latviją, Kanadą, Estiją, Airiją, Švediją, Norvegiją, Ispaniją.
Rengdamas savo drožinių parodas, uteniškis stengiasi, kad liaudiškos medžio raižymo tradicijos neišnyktų. Todėl, važinėdamas po rajonus, šio meno moko vaikus. Policijos pareigūno patirtis sako: jei pritaikomas raktas į vaikų širdis, galima juos atitraukti nuo betikslio sėdėjimo prie kompiuterio, smurto persunktos televizijos, gatvėse tykančių pagundų.
Pakalbinti netradicinį pomėgį turintį policijos pareigūną radosi dar viena priežastis - jis niekada nejuto tėvų šilumos. Ir savo pavardę jam davė ne gimdytojai, o rastą kūdikį gydęs pediatras. Užaugęs valdiškuose namuose ir susikūręs gyvenimą savo jėgomis, uteniškis puikiai žino tai, kas šiandien pamirštama - kas yra atjauta, rūpinimasis kitu žmogumi ir kas yra didžiausia gyvenimo vertybė.
Apie tai - „Respublikos“ pokalbis su Utenos vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtoju Albinu ŠILEIKA.
- Policininkas - tautodailininkas. Skamba keistokai. Dar keisčiau matyti jūsų išraižytas prieverpstes, kurių raštai primena mezginių ažūrą. Nepasakytum, kad tai vyro rankų darbas. Kur išmokote drožybos?
- Drožybos amato pradmenų išmokau paauglystėje, Prienų rajono Jiezno internatinėje mokykloje. Tuose vaikų namuose dirbinius iš medžio droždavo, lėkštes tekindavo, rankšluostines, prieverpstes raižydavo darbų mokytojas Juozas Mockevičius. Pabandžiau, patiko. Mokytojas man sakė, kad gal ateis gyvenime ta diena, kai iš to galėsiu užsidirbti. Bet būdamas dar vaikas svajojau apie traktorininko teises. Norėjau gyventi kaime, dirbti žemę. Baigęs trejų metų kursą Balbieriškio žemės ūkio mokykloje, tapau žemės ūkio technologu. O atsitiko taip, kad atsidūriau Utenoje.
- Tautodailininkai dažniausiai drožia skulptūras, kryžius, koplytstulpius, o jūsų dirbinių ekspozicija, keliaujanti per Lietuvą, telpa į lagaminą...
- Mūsų bute Utenoje vietos nebuvo daug. Laisvame 1,5 kvadratinio metro tamsiame kambariuke tilpo tik stalas, kėdė ir lentyna. Tad vietos pakako tik prieverpstėms ir rankšluostinėms. Bet mano svajonė turėti savo namus pildosi. Bankas davė paskolą, su uošviu statome gyvenamąjį namą. Ketinu įsirengti dirbtuves. Mano kūryboje gali atsirasti naujovių, bandysiu drožti skulptūras, o gal ir koplytstulpius.
- Esate sakęs, kad į prieverpstes sudedate visas žinias ir pagarbą tautos tradicijoms, kurioms meilę skiepijo vyresni žmonės. Kas buvo tie žmonės, sugebėję sudominti paauglį liaudies tradicijomis?
- Buvusi mokytoja Stasė Valatkienė į mokyklą atnešdavo dideles knygas, enciklopedijas. Aš jas vakarais ir naktimis skaitydavau, iš plokščios baterijos su lempute pasidaręs prožektoriuką. Augau tarp pagyvenusių žmonių, kurie buvo labai nuoširdūs ir atviri, tiesa, ne visiems, bet aš kažkaip prie jų pritapdavau. Mums vaikų namuose visi mokytojai ir auklėtojai buvo mamos ir tėčiai, bet tie žodžiai man nelipo. Galėjau augti keliose šeimose, kurios norėjo mane įsisūnyti. Tiesiog viduje jaučiau, kad visko pasieksiu vienas. Gerų žmonių tikrai buvo. Net sunku būtų išvardyti visus pavardėmis, kiek daug puikių žmonių sutikau, kuriems liksiu dėkingas.
- Jūsų pavyzdys rodo, kad ir valdiškuose namuose užaugama doru žmogumi. Kas jus labiausiai grūdino?
- Vaikų namuose tikrų našlaičių, nepažinojusių savo tėvų, buvo tik keli. Daugiausia buvo vaikų, kurių tėvams apribotos teisės. Bet jie galėdavo vaikus pasiimti savaitgaliais ar per šventes. Tad savaitgaliais mūsų likdavo labai mažai. Todėl eidavome pas žmones ravėti daržus, padėti vežti šieną, ravėti runkelių plantacijas ar kasti bulves, padėti prie statybų. Taip per vasarą užsidirbdavome pinigų, po 100 rublių sutaupydavau. Todėl nusipirkdavau maisto, kurio valdiškuose namuose būdavo mažoka.
- Kokias akimirkas prisimenate iš gyvenimo vaikų namuose, kas labiausiai įstrigo?
- Geriausiai prisimenu valgyklos šeimininkes. Aš joms padėdavau iš rūsio atnešti bulvių, perrinkinėti, skusti, padėdavau prekes sunešti į sandėlius. Tai jos kiekvieną mano gimtadienį arba per vardadienį duodavo saldainių, o į lėkštutę įdėdavo daugiau maisto. Prisimenu ir liūdnesnių akimirkų. Akyse tebestovi vaizdas, kai vieną savaitgalį, stovėdamas už mokyklos kampo, pamačiau bendradarbio Sauliaus pasiimti atvykusius jo tėvus. Stipriai apkabinę Saulių, jam vis kartojo: „Mes tave labai mylime, važiuosime namo“. Taip graudu pasidarė. Atrodė, kad esi vienas ir niekam nereikalingas. Bet po kiek laiko viskas praeina ir atrodo, kad taip ir turi būti.
- Ko jums labiausiai trūko gyvenime?
- Gyvenimas yra toks, kokį jį susikuri ir koks pats esi. Man trūko šeimos, todėl labai džiaugiuosi ją sukūręs. Nors abu dirbame, mūsų vaikai Gerdvilė ir Adrijus materialiai aprūpinti, mudu su žmona pirmiausia stengiamės ugdyti savo vaikuose dvasines vertybes. Bandome įteigti, kad visa kita ateis palaipsniui. Aš pats visą laiką kasdienybėje bandydavau atrasti ką nors gražaus. Kai pagaliau pasiekiau tą ilgai trokštą tikslą ir dabar statau namą, suvokiau, kad mane laimė lydėjo nuo pat pradžios. Gal taip buvo lemta.
- Turite auksines rankas, dirbote staliumi, o tapote policininku. Ar nesigailėjote pasirinkęs tokią profesiją?
- Niekada net negalvojau apie policininko profesiją. Į tuometinę Policijos akademiją Vilniuje man pasiūlė stoti Utenos „Saulės“ gimnazijos direktorius Vytautas Puodžiukas. Matydamas, kad pritapau prie kolektyvo, jis parašė gerą charakteristiką. Ir iki šiol nesigailiu, kad tapau policininku. Dirbant Operatyvaus valdymo skyriuje nuobodžiauti nėra kada. Telefonu 112 dažniausiai skambina žmonės, kuriems reikalinga pagalba. Kai gauni skambučius iš Bendrojo pagalbos centro, į juos atsakinėti reikalinga greita orientacija ir mąstymas. Tada gali laimėti, kai įvertini situaciją, surenki tikslią informaciją ir apsisprendęs išsiunti pagalbą. Būna, kad vėliau žmogus net padėkoja.
- Kodėl dabar jaunimas nenori eiti dirbti į policiją? Nejaugi tik dėl mažų atlyginimų?
- Ir dėl to. Vieni bijo stoti į policiją, nes mokydamiesi mokykloje pro pirštus žiūrėjo į mokslą. Kiti, kad ir turintys išsilavinimą, bijo atsakomybės, nes turės dirbti žmonėms, o ne sau. Einantys į policiją turėtų paklausti savęs, ką jie galėtų padaryti, kad policija pasitikėtų daugiau žmonių. Jie turėtų suprasti, kad teks teikti pagalbą bet kokiu atveju, nors policininkui tai ir nepriklausytų.
- Ką pasakytų policijos pareigūnas, kodėl mūsų gyvenime tiek žiaurumo, nesąžiningumo?
- Viskas prasideda nuo vaikystės, nuo šeimos. Tas, kuris nuo vaikystės nebuvo įklimpęs į blogį, stengsis ir vėliau nepasiduoti. Žiaurumą išprovokuoja per naktį dirbančios ir alkoholiniais gėrimais prekiaujančios parduotuvės, tarp jaunimo plintantys narkotikai. Televizijoje, internete labai daug smurto. Būtų mano valia, ribočiau alkoholio pardavimą, o savaitgaliais išvis uždrausčiau jį pardavinėti. Reikėtų kaip nors mažinti smurto rodymą per televiziją. Nes daug kam ima atrodyti, kad vien tai aplink ir yra. Kiekvienas veiksmas turi atgalinį ryšį. Manau, labai trūksta organizacijų, kurios padėtų žmonėms susigaudyti gyvenime, atsitiesti.
- Daug keliaujate su savo darbais, rengiate parodas, edukacines programas, daug bendraujate su vaikais. Ar jums neatrodo, kad moksleiviams medžio raižymas yra pernelyg nuobodus užsiėmimas, kai aplink tiek pagundų? O kai kas gali paklausti ir šitaip - kam viso šito jums reikia apskritai?
- Kam man to reikia? Kadaise mokytojas liepė nepamiršti lietuviškumo principų. Išlaikydamas senąsias meno tradicijas, lietuviškumą drožyboje, tarsi atrandu save. Po įtemptos paros darbo policijoje man tai tikra atgaiva.
Esu išdrožęs apie tūkstantį prieverpsčių, surengiau apie 60 parodų, 40 edukacinių mokymų. Man gera dalytis tuo, ko išmokau. Per mokymus vaikams aiškinu apie prieverpstes, rankšluostines, jų istoriją, iš ko jos kilusios, kam būdavo naudojamos, kada atsiradusios. Pasakoju apie medžio sandarą, nes ne iš kiekvieno medžio sukursi darbą, ne kiekvienas tinka. Pasakoju, rodau, kaip ant liepos lentelės gula lietuviški raštai, tautiniai motyvai. Tada bandome raižyti. Matau, kad ne kiekvienam pavyksta. Vaikas, būna, pyksta, bet kai jam padedi ir kas nors išeina, pats galutiniu rezultatu lieka sužavėtas. Dar namo parsineša ne tik darbelį, bet ir gerą nuotaiką. Per mano mokymus dar nebuvo nė vieno vaiko, kuriam raižyba būtų neįdomi. Sudominti jį visuomet galima, tik reikia to norėti ir mokėti tam aukotis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą