Religinės bendruomenės Lietuvoje: tikrovė ir mitai

Religinės bendruomenės Lietuvoje: tikrovė ir mitai

Girulių bendruomenės namuose pristatyta šalies fotografų darbų paroda "Religijų įvairovės pažinimas Lietuvoje" paskatino susimąstyti, kaip toleruojame netradicines religines bendruomenes, ar esame pasiruošę su jomis pradėti dialogą. Religijotyrininkų tyrimų duomenimis visuomenės žinios šioje srityje išaugo, bet negatyvus požiūris į netradicines religijas beveik nepasikeitė, esame linkę jas stigmatizuoti ar demonizuoti, užuot stengęsi pažinti ir susivienyti bendrai patirčiai.

1995 metais Lietuvos Vyriausybės priimtame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme įvardintos 9 tradicinės bendruomenės: lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, karaitai, musulmonai sunitai, judėjai. Tačiau šalyje veikia apie 60 įvairių religinių bendruomenių. Vyraujanti religinė bendruomenė - apie 80 procentų yra Romos katalikų, o neįvardintų yra aibė ir, reikia manyti, jų dar rasis.

RELIGIJOTYRA. "Esame netolerantiški kitatikiams", - sako sociologė Milda Ališauskienė.

Linkę atsiriboti ir smerkti

"Tyrimai rodo, kad esame kritiški, pilni fobijų, nepageidaujame kitokios religijos kaimynų, nenorime kartu su jais dirbti, įtariai žiūrime į kitatikius, einančius į politiką, atviraujančius apie savo religinį gyvenimą ir tapatybę, stengiamės išstumti juos iš viešosios erdvės. Bandome įsijausti į elgetų situaciją, o kitatikius smerkiame. Šie savo ruožtu tikisi, jog valstybė nelaikys jų antrarūšiais piliečiais. Jie linkę išeiti į visuomenę, kalbėtis, tačiau neretai sulaukia priešiškumo, ir tenka pasverti, kiek tai kainuos moraline prasme", - sakė sociologė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė.

Anot jos, registruojami ne kulto pastatai, bet bendruomenės, kai susiburia 15 narių, nors gali būti 3-4 žmonės, važinėjantys į misijas užsienyje, kaip antai Susivienijimo judėjimo nariai. Valstybė ypatingą statusą suteikia tradicinėms bendruomenėms, nors iš Vakarų nuolat ateina naujų. Atskiro aptarimo reikalauja savitą ir kartais pavojingą religinį lauką kuriančios Naujojo amžiaus religijos, kurias religijotyrininkai lygina su dėlionės paveiksliukais, lipdomais krūvon iš atskirų detalių.

Pasak M. Ališauskienės, kai kurios bendruomenės, ypač protestantiškosios, skyla dėl teologinių nesutarimų: vieni tikėjimą linkę skleisti per asmeninę patirtį, laisviau interpretuoti šventus raštus, kitiems svarbiau į tuos raštus gilintis ir gyventi pagal jų mokymą.

"Akcentuočiau socialinę religinių bendruomenių veiklą, labdaros akcijas neįgaliesiems, našlaičiams, esamiems ir buvusiems kaliniams, įvairioms socialinės rizikos grupėms. Tai daro iš teologinių paskatų, kartu tai yra pilietinės raiškos forma", - sakė pokalbininkė ir pastebėjo, kad parama religinėms bendruomenėms, teikiama užsienio šalių, buvo būdinga pirmajam atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiui.

Sociologė nelinkusi stigmatizuoti ar laikyti egzotiškais jokio tikėjimo atstovų. Paklausta, ką tuomet įvardytume sekta, atsako, jog tai mokslinė sąvoka - atskilusieji nuo kurios veikiančios vyraujančios bažnyčios ir kuriantys naują bendruomenę, išsiskiriančią gyvenimo stiliumi. Esą tokiose labiau laikomasi Šventojo Rašto nustatytų taisyklių, nei didesnėse. Pastebi, jog tikintys žmonės linkę leisti savo vaikus į mokyklą, idant būtų religingų žmonių apsuptyje, nelabai svarbu, kokią religiją išpažįsta, svarbu, kad tiki ir koks jų gyvenimo būdas.

Klaipėdos vaišnavų kultūros centro atstovai rengia koncertus pasauliečiams. Giedamos mantros. Nilo Narmonto nuotr.

Kad kitame gyvenime neatgimtum vapsva

Klaipėdos vaišnavų kultūros centro atstovas Vaidotas sako, kad požiūris į kitą religiją išpažįstančius ne visada pagrįstas, nes kartais tiesiog trūksta žinių.

"Žmonėms tikrai ekstravagantiškai atrodo dainuojančių ir šokančių žmonių su indiškais drabužiais eisena gatvėje. Tai žiauriai nekasdieniška, iš pirmo žvilgsnio ne iš mūsų realybės ta rytietiška kultūra, akcentuojanti amžinajį žmogaus ryšį su Dievu. Bet nėra tos vienintelės, geriausios religijos, kurios atstovai kitaip manančius galėtų laikyti paklydėliais. Religijos kaip tik viena kitą papildo", - sakė Vaidotas. Pasak jo, studijuodamas daugelį tūkstantmečių gyvuojančias vedas, iš naujo atrado krikščionybę, nuostabius Kristaus pasakytus žodžius bei pamokymus.

Bhaktivedanta Svamis Prabhupada vaišnavų tradiciją 1965 metais pirmiausia atnešė į JAV, kur kaip tik tuo metu įsisiūbavo prieš vartotojišką kultūrą protestuojantis hipių judėjimas, o po kelių metų vaišnavų tradicija išplito visame pasaulyje. Mokytojas sakė, jog puiku, kad vakaruose turime krikščionybę, tik deja mažai kas iš tikro ja seka. Žmogus turi matyti gyvą pavyzdį, autoritetą, asmenybę su švaria širdimi ir protu, kuris savo pavyzdžiu mokytų kaip medituoti, kuris padėtų suprasti šventraščius ir taip galiausiai atkurti savo amžinąjį ryšį su Dievu. Pasak Vaidoto, vaišnavai turi savo kasdienines apeigas, kurių vienintelis tikslas yra kuo dažniau prisiminti Kūrėją ir suvokti, kad mes, sielos, esame neatsiejamos Jo dalelės.

"Bėda ta, kad mes tapatiname save su materialiu kūnu, ir nors induistai tiki, kad kūnas yra mūsų šventykla, kartu paneigia, kad po mirties mus sugrauš kirminai. Reinkarnacija yra tam, kad nuveiktume, ko nespėjome šiame gyvenime. Nuožmus, agresyvus, žeidžiantis kitus žmogus gali įsikūnyti į gruobuonies kūną, kad realizuotų savo polinkius, mėgautųsi skonio ir kitomis juslėmis. O gyvenantis dėl kitų žmogus galiausiai išsivaduoja iš gimimų ir mirčių rato. Vedose nurodoma egzistuojant 8 400 000 gyvybės formų, ir kartais po mirties žmogui dėl netinkamo gyvenimo būdo tenka evoliucionuoti nuo mikrobų, vabzdžių, ir užtrunka ilgus amžius, kol vėl įgaus žmogaus kūną, kuris yra vienintelė galimybė suvokti save ir Kūrėją ", - sakė Vaidotas.

Pokalbininkas juokavo, kad vaišnavai nėra ufonautai, atitrūkę nuo realybės. Iš tiesų tai netgi labai socialūs žmonės. Šioje tradicijoje yra kelios gyvenimo pakopos: jaunuoliai pasirenka vienuolių ašramą, atsideda vedų studijavimui, laikosi celibato, mokosi pamokslauti, nevalgo mėsos, vengia azartiškų užsiėmimų, nes tai išveda protą iš pusiausvyros, prieštarauja dvasinės praktikos principams. Kiti yra šeimos žmonės, augina vaikus, imasi pasaulietinių verslų. Tretieji, sulaukę brandos, tampa svamiais, kitaip sakant tais, kurie suvaldė savo jusles ir gyvenimą paskyrė pamokslavimui, keliauja po pasaulį ir gyvena iš aukų. Krikščioniško svamio pavyzdžiu Vaidotas laikytų Tėvą Stanislovą, kurį iki šiol laiko vienu iš didžiausiu savo įkvepėjų.

Vaišnavai keliasi pusantros valandos prieš saulei patekant, tai palankiausias metas meditacijai, psichinei energijai skleistis. Prie namų ar šventyklos altoriaus atiduoda pagarbą Kūrėjui, aukoja smilkalus ir gėles, dainuoja senovines mantras. Tada apie dvi valandas skiria asmeninei meditacijai, taip valoma šir¬dis, kurioje per daugybę gyvenimų nusėdo karčios patirtys. Vakare taip pat padainuojama, grojama mridanga ir karatalais bei fisharmonija, skaitomi šventraščiai, diskutuojama.

"Šiuo metu žmonės labai pamėgo darytis chna natūralias tatuiruotes ant kūno .Jose yra ir simbolikos, Dievo vardai, užrašyti sanskritu, ženklai, sergintys besilaukiančią ar kitokios apsaugos norinčią moterį. Vašnavų tarpe yra muzikų, teatro žmonių, tapytojų, mokytojų, inžinierių, gydytojų. Jie visada savo centre sulaukia pamėgtų paskaitininkų: mokslininkų, psichologų, astrologų, ajurvedos specialistų. Itin sėkmingas išėjimas į žmones pavasarį vyko pramogų centreB, kur apsilankė per tūkstantį žmonių, kai kurie sakė buvę ekstazėje nuo renginyje dainuojamų senovinių mantrų", - sakė Vaidotas. Jis įspėjo, jog kaip ir daugumoje religijų, taip ir induizme yra žmonių, kurie pelnosi skaitydami šventraščius arba pardavinėdami mantras, kurios neva išgydys nuo nepagydomos ligos, duos žaibišką nušvitimą arba suteiks mistinių galių. Tokių reikia vengti, nes tikrosios žinios niekada nepardavinėjamos.

Jehovos religinėje bendruomenėje atliekamos krikšto apeigos. Ramūno GUIGOS nuotr.

Didžiausia vertybė - gyvybė

"Neužtektų laikraštyje vietos išvardinti visas musulmoniškos religijos atšakas ir tradicijas. Mūsų religija monoteistinė, Dievas yra vienas. Gyvybiškai būtina mums melstis 5 kartus per dieną, nes islame yra stulpai, liudijantys tikėjimą", - sakė Klaipėdos krašto musulmonų religinės bendruomenės "Iman" pirmininkas Šamilis Gumerovas. Klaipėdoje gyvena apie 100 šios bendruomenės, registruotos 2010 metais, šeimų, prie jų jungiasi azerbaidžaniečiai, baškirai, uzbekai ir studentai iš Turkijos, svečiai iš Arabų Emyratų. Mečečių yra Kaune, Keturiasdešimties totorių kaime, norima pastatyti ją ir uostamiestyje. Šiuo metu bendruomenė sutelpa 40 kvadratinių metrų kambaryje Tilžės gatvės pastate.

"Galima rasti daug priežasčių, kad neatliktum liturginės maldos penkiskart per dieną. Tokių tikėjimas yra silpnas. Alachui galima melstis vietoj kilimėlio pasitiesus laikraštį, radus darbovietėje mažą kambarėlį, lenktis tol, kol kakta pasieksi grindis. Malda skatina teisų elgesį ir draudžia nedorą. Moterys taip pat meldžiasi ir vaikai nuo 7 metų. Penktadienis mums yra šventė, kaip krikščionims sekmadienis, jau išvakarėse paruošiame žvakes. Prieš kiekvieną maldą atliekamas ritualinis apsiplovimas. Manoma, kad penktadienį Alachas atleidžia didumą nuodėmių. Skaitomas Koranas, kuriame yra 114 skyrių arba surų. Suras sudaro eilutės, ajatai, reiškiantys ir stebuklą. Penktadieniais bendruomenė susitelkia, bendrauja, atsineša vaišių, palieka visus rūpesčius už durų", - sakė Šamilis. Priminsime, jog Korane pranašas Mahometas yra užrašęs ankstyvesniųjų, dažniausiai Senojo Testamento pranašų, patirtį. Alachas sakė: šventuosius sugalvojau ne aš, jūs patys.

Musulmono priedermė bent kartą gyvenime aplankyti Meką, kuri su savo apylinkėmis laikoma švenčiausiomis vietomis, kupinomis Dievo vadovavimo praeityje ženklų, atsiliepti į muedzino šaukimą melstis. Čia gausu asociacijų su Mahometu, kurio gyvenimas ir misija prasidėjo šiame mieste. Kelionė į Meką musulmonui prasminga visais metų laikais, tačiau prasidėjus 12 metų mėnesiui, ateina didžiosios piligrimystės, chadžo, metas.

Neturėtume pamiršti, kad IX- XIV a. musulmonų filosofai ir gamtos, matematikos mokslininkai padėjo pamatus šiuolaikiniam mokslui. Musulmonų gydytojai patirtį perėmė iš senovės persų, atrado kraujo cirkuliacijos principą, išmoko gydyti raupus, atlikti beskausmes operacijas naudodami anestetikus. Geografines žinias musulmonai kaupė atlasuose, apskaičiavo žemės apskritimo ilgį ir diametrą, kelią dykumoje atsekdavo pagal žvaigždes.

Ramadano metu, visą mėnesį, pasninkaujama, apie 20 valandų per parą, kol nenusileidžia saulė, į burną neimama nė kąsnio maisto, nė šlakelio vandens. Alachas nurodė neieškoti tame pasninkavime sau pražūties, jeigu esi ligonis. Gali pasnikavimą perkelti kitam laikui.

Pasak Šamilio, ne musulmonai sugalvojo draudimą valgyti kiaulieną. Ankstyvieji krikščionys to vengė. Judėjai gali valgyti tik tam tikras jaučio dalis, musulmonai - visas. Nevalia valgyti sakalų mėsos. Islamistai nevartoja svaigalų, tačiau Koranas nedraudžia rūkyti. Pokalbininkas sako, kad jis nerūko, kaip ir nenusipjautų sau rankos.

Juokiasi, kai paklausiu apie rojų, kuriame, anot Korano, laukia nekaltų didžiakrūčių mergelių pulkas. Taip, apie ką svajojo, žmogus ten gauna: skanumynų, malonių pojūčių. Pragare laukia dar didesnės kančios nei krikščionių nusidėjėlių. Kai kada Alachas iš ten paima nuodėmingų, bet tikėjusių dvaseles ir įkurdina rojuje. 120-ąją nėštumo dieną atskrenda angelai ir įkvepia vaisiui gyvenimo paskirtį. Ateitis kaip ir aiški, bet žmogus pasirenka, daryti pikta ir po mirties keliauti į pragarą ar ne.

"Kai kuriems žmonėms pasidaro baisu, išgirdus tariant "Alach akbar!" ("Dieve didingiausiasis"), nes su Alacho vardu daromi baisiausi nusikaltimai. Koranas teigia, kad visų religijų žmones reikia priimti vienodai, net gali tuoktis su kitatikiais. Didžiausia nuodėmė yra atimti žmogaus gyvybę arba pakelti ranką prieš save", - sakė Š. Gumerovas.

Senovės baltai garbino ugnį. Monikos POŽERSKYTĖS nuotr.

Šventa erdvė gamtoje

"Mūsų lietuviška pasaulėžiūra turėtų būti įprastinė, bet daugelis nutolo nuo savo šaknų, tikėjimo. Tai ne atskiro žmogaus kaltė, taip susiklostė istorija, kai atėjūnų blaškomas tautas buvo mėginama pavergti ekonomiškai ir dvasiškai", - sakė senųjų baltų tikėjimo bendruomenės "Romuva", įsikūrusios Kelmėje, vadovas Valdas Rutkūnas.

Anot jo, senųjų baltų religija ypač reikalinga šiuolaikiniam žmogui, pažeistam naujųjų technologijų, kataklizmų, kad atrastų tikrumą, darną su gamta, šeimoje, bendruomenėje. Religijos šaltiniai - tautosaka, liaudies tradicijos, papročiai, šimtai tūkstančių dainų ir kultūros paveldas.

"Baltiškas judėjimas prasidėjo dar sovietmečiu, atgimė kalendorinės šventės, Kernavėje 1967 metais atšvęstos Rasos. Dabar tokių švenčių atsirado mažiausiai 8: Jorės, pirmosios pavasario žalumos, pavasario ir rudens lygiadieniai, meilės deivės Mildos šventė. Lietuvoje pagal baltų apeigas ant alkakalnių, piliakalnių, prie šventosios ugnies aukuro, kurstomo vaidilučių, susituokė jau per 100 porų, jausdamos bendruomenės ir dievų - Perkūno, Žemynos palaikymą", - sakė Valdas, priminęs, kad ugnis pamaitinama, įberiant druskos arba gintaro dulkių. Atliekami apeiginiai šokiai. Nuo Šatrijos kalno žemaičiams šventą ugnį per šventes į namų židinį skraidina balti žirgai. Vaikui palaiminimas ir vardas suteikiami šventvietėje, apeigų metu bendruomenės nariams įsipareigojant išauginti jį tikru žmogumi. Dėkojama protėviams, kurių dėka esame, puoselėjame lietuvybę. Yra ir kūmai.

"Kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia švenčių prie akmenų, upelių, Lietuvos gyvybės versmių grožis. Mes sodiname ąžuolų, liepų giraites. Kriviais išrenkami garbingiausi žmonės, suburiantys ir įkvepiantys bendruomenes, gebantys vesti apeigas. Mirus ilgamečiam kriviui Jonui Trinkūnui, vaidilų taryba rinks kitą", - sakė Valdas. Kriviai turi galios ženklą - lazdą, tačiau jis yra dvasinis autoritetas, o ne stiprių kanonų skiepytojas, skubantis rodyti valdžią.

Senųjų baltų tikėjimų žmonės audžia juostas, drabužius, atgimsta kalvystė, liaudies muzikos instrumentai. Vasaros stovykloje tūkstantis jaunų žmonių iš meistrų mokėsi gaminti žalvarinius papuošalus.

"Kuo aš tikiu? Reikia pabrėžti, kad atnašauti vienam dievui nesiekiama, yra įvairovė, gausa. Mano bičiuliai laikosi požiūrio, kad yra vyriausių dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis", - sakė pokalbininkas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder