"Su žmogumi sugyventi - irgi didelis menas"

Galima sakyti, kunigas stato šventovę žmonių širdyse, bet jo akyse nuo pat pamatų kilo ir medinė bažnyčia. Po dešimties metų ji ne visai baigta, ir pokalbininkas sako, kad dar laukiantys darbai yra ir kūryba, ir jo gyvenimo pilnatvės dalis.

Kaip kilo toks retas bažnyčios pavadinimas?

Kai 1930 metais įsikūrė parapija, bažnyčia buvo pavadinta simboliniu vardu. Manau, kad tai lėmė ir vietovė ant jūros kranto, ir kad žmogaus gyvenimas yra tarsi kelionė per jūrą, vandenyną, ir Marija šviečia kaip žvaigždė. Žmogui reikia atramos, švyturio, kuris šviečia gyvenimo sunkumuose, paklydimuose. Čia ir žmonių didelis pasikeitimas, vasarą parapija tampa didele, žiemą - kuklesne. Miestelio gyvenimas pulsuoja.

Ar jau seniai šioje parapijoje?

Dešimt metų. Atėjau į Šventąją, kai bažnyčios pamatai nebuvo baigti statyti, ją Telšių vyskupas Jonas Boruta pašventino 2003 m. Iki tol mišios vyko laikinoje koplytėlėje. Mano pirmoji vieta buvo Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur buvau vikaras.

Kodėl kunigai dažnai perkeliami į kitą parapiją? Juk žmonės norėtų, kad tas pats dalyvautų jų tėvų laidotuvėse, tuoktų, krikštytų vaikus. Jis tampa tarsi šeimos nariu.

Matot, ne kunigas svarbiausia. Kiekvienas savaip patrauklus žmonėms, apsiprantama ir priprantama, kita vertus, atneša gaivumo, ateina su naujomis idėjomis. Vyskupas mato, kur reikia gero ūkvedžio, o kur ganytojo, kas būtų geriausia.

Bažnyčioje nepaprasto grožio freskas nutapė klaipėdietis menininkas Juozas Vosylius. Kodėl jį pasirinkote?

Aš manau, tai buvo Dievo planas, kad Vosyliaus menas atėjo į Šventąją. Sprendėme, kas galėtų nutapyti pagrindinę freską, buvo įvairių pasiūlymų, tik jie netenkino. Norėjosi, kad būtų savita. Iš pradžių Vosyliui šovė geniali idėja sukurti šonines Kristaus kryžiaus kelio freskas, paskui - prisikėlimas, ir tik po to nutapė pagrindinę altoriaus freską - tarsi žmogaus kelionę nuo gimimo iki mirties. Tai buvo keleto metų darbas. Kūrybos procesas suartino, man patinka jo darbai. Kad tokius padarytum, turi būti dvasingas, tikintis žmogus, o dailininkas toks ir yra, didelis dalykas kurti sakralų meną, kai įkvėpimas vedžioja ne tik ranką, bet ir širdį.

Ar talentas yra Dievo kibirkštis? Juk ir pasileidęs, puolęs, pasiklydęs menininkas gali sukurti šviesią drobę?

Manau, kad Dievo talentą reikia gražiai naudoti, saugoti. Nepažįstu puolusių dailininkų, tik dorus.

Daile domitės plačiau?

Gal turiu bendrą suvokimą, visos meno istorijos nesu išstudijavęs, bet man tai įdomu. Paveikslų neperku, nekolekcionuoju, nebent draugai padovanoja. Meno pajauta duota ne visiems, kitas gal pasitenkina paprastesniu meno pažinimu. Su žmogumi sugyventi irgi yra didelis menas.

Kokių talentų reikia kunigui?

Pirmiausia turi būti geras žmogus. Ir girtuoklėlis, elgeta gali būti geras? Aš manau, kad pats kunigo vardas pasako, kad jis turi būti žmogiškas, gyventi tuo, ką skelbia. Kunigas nėra apsaugotas bažnyčios sienų, išgyvena sukrėtimus kaip visi žmonės. Suklysti visi gali.

Girdėjau, po pamaldų kviečiate parapijiečius į kleboniją išgerti arbatos.

Ne kiekvieną sekmadienį tai darau - kai būna šventė. Kalbamės, diskutuojame apie įvairiausius dalykus, tik liaudies dainų nedainuojam. Žmonės turi kuo pasidžiaugti: savo artimųjų laime, pasiekimais, kito žmogaus polėkiu. Reikia tik noro atrasti, kuo džiaugtis.

Ar tai darote, kad po pamaldų žmonės neitų tiesiai į smuklę taurelės išlenkti?

Jeigu iš bažnyčios ir eina į smuklę, tai kavos gerti.

Kai kurie save katalikais laikantys žmonės vengia eiti išpažinties. Gal labiau linkę ateiti į kleboniją ir pasikalbėti - apie neklusnius vaikus, vaidingą žmoną?

Jeigu širdyje yra rūpestis, žmogui nesvarbu, ar per išpažintį apie tai šnekėti, ar susėdus su manim prie stalo. Atvažiuoja daug nepažįstamų žmonių, tai pasinaudoja proga išdėstyti savo problemą, kurios nenori pasakyti savo parapijos kunigui, kurį pažįsta. Vasarą poilsiautojai nusiteikę nespręsti didelių problemų, nebent prašo patarimo. Kiti kreipiasi į psichologus.

Kai žmogaus bėdos didelės, kartais kalbi su žmogiška atjauta, pagal savo suvokimą. Jeigu ateina poros, nusprendusios skirtis, jų ir neperkalbėsi.

Kur gimėte, augote?

Esu gimęs Ketūnų kaime, tėveliai buvo darbininkai, tad užaugau Mažeikiuose. Gal ir tiesa, kad kilę iš mažesnių bendruomenių žmonės užaugę tampa žinomi, nes nuo mažumės išmoksta stebėti vieni kitus, pagelbėti kitiems, dažniau sueina, būna nuoširdesni.

Tėveliai buvo religingi, augau prie bažnyčios, mišioms patarnaudavau, parapijoje buvo geri kunigai.

Kaip pajutote kunigystės pašaukimą?

Kada tas pajutimas ateina, negali atspėti. Bet aplinka, tikėjimas buvo prie širdies. Nebuvo ypatingų ženklų, tik kiekviena diena - susieta su bažnyčia. Pasirinkimas nebuvo netikėtas, nuosekliai, be kryčių į jį ėjau. O dabar jaučiuosi esąs savo vietoje, nuotaikingas.

Man kaip moteriai svarbiausia meilė, troškimas turėti vaiką. Ar niekada nesigailėjote, kad neturite šeimos?

Jeigu to būtinai trokšti, tai ir neitum į kunigus. Prasmę atrandi darbuose, su žmonėmis bendraudamas, nėra tos tuštumos. Kaip sakoma, visi esame broliai ir seserys. Esu dėdė trims savo sesers vaikams: mergaitei ir dviem berniukams, tai mano namiškiai.

Ar kaip Juozas Vosylius pasakytumėt, kad šventąjį pažinsi iš batų - purvinų, nukleiptų, nuėjusių didelį kelią? Yra toks jo paveikslas - batai tarp laukinių gėlių.

Pirmą kartą girdžiu tokį dailininko pasakymą. Turiu tą jo paveikslą, bet jis vadinasi "Šventumas", įsivaizduoju, kad jis tapė paveikslą turėdamas mintį, jog žmogus, eidamas per gyvenimą, kaip tos gėlės jį puošia. O dėl batų nieko negalėčiau pasakyti.

Ar yra Šventojoje tokių "šventukų", kurie, gavę per kairį skruostą, atsuka dešinį, kurie stiprūs savo silpnumu?

Oi, to gerumo, aišku, yra daug, tik matyk. Kai manęs klausia - kaip, ar Šventojoj daugiau blogų, ar geresnių žmonių, sakau: "Tai pažiūrėkit į mūsų didelę bažnyčią, žmonių pastatytą Dievui." Tai gerų žmonių yra daugiau, tik reikia įžvelgti.

Kas jūsų darbe sunkiausia?

Aišku, sunkiausia būti prie artimo mirštančio žmogaus, jį laidoti. Kuo artimesnis, tuo sunkiau. O kai esi prie svetimo, kiek sugebi, tiek paguodi. O džiaugiuosi jaunais žmonėmis, kurie yra arti Dievo, gyvena pagal Evangeliją. Jie rūpinasi savo vaikų auklėjimu, ne tik juos krikštyti atneša, - atveda Pirmosios Komunijos.

Kaip ruošiatės pamokslui, kad būtų įtaigus, paveiktų?

Pasakyti gerą pamokslą taip pat yra menas. Kad paliestų žmogaus širdį, kad klausytųsi, ką nors sau pritaikytų, išgirstų, kas jam naudinga. Ne, per mano pamokslus žmonės neverkia, čia reikia tokio, kuris sudrebintų. Pažįstu daug kalbėtojų, kurių malonu kantriai klausytis.

Yra tokių parapijiečių, kurie laisvai cituoja Šventąjį Raštą, nes eruditas gali būti ir paprastas darbininkas. Jie tuo domisi, tuo gyvena.

Einate kalėdoti?

Einu. Tai malonios akimirkos, tavęs laukia, bendravimas artimesnis. Žiemą darbai nudirbti, daugiau laisvo laiko, žmogus yra kalbesnis, atlapaširdis, išsako savo idėjas, pasiūlymus. Suartėja su kunigu, su bažnyčia. Tai tarsi sustabdyta graži akimirka su Dievu.

Dabar kunigai veržiasi studijuoti ne tik teologiją, bet ir teisę, vokalą, žaidžia krepšinį, slidinėja...

Kažkada mėgau žaisti stalo tenisą, bet dabar esu apleidęs. Jūroje neplaukioju, tik nueinu prie jos, kai atvažiuoja svečių.

Ar tikite, kad žmogus gimsta turėdamas paskirtį?

Yra pasaulyje tam tikra harmonija. Nelabai įsivaizduoju, kad vieni gimsta būti statybininkais, kiti - gydytojais, architektais ar kunigais, bet gyvenimas nuveda į tas sritis. Manau, pašaukimo grūdelis yra įdėtas Dievo.

Turite tik "pročkelę", gaspadinės - ne. Gal pats gaminate valgį?

Nemoku gaminti, galiu tik kavos išvirti, tuo mokslai ir baigiasi. Yra valgyklose nebrangūs dienos pietūs. Vinį įkalti galiu, dar ką nors sumeistrauti. Yra daug spręstinų reikalų, nedaug laiko lieka pramogoms. Reikia aplinką sutvarkyti, pavasarį žolę pjauti - laikas eina prasmingai ir darbas padarytas. Žiūriu spektaklius, koncertus, per daug nepasinerdamas. Dabar dar yra ką bažnyčioje padaryti - Švenčiausiojo sakramento altorių, krikštyklą, koplyčią. Tai ir kūryba, ir apmąstymai, ir gyvenimo pilnatvė.