Arkliai ir gydo, ir guodžia

Kai dar­bas – gy­ve­ni­mo bū­das

Žir­gi­nin­kys­tės vers­lo stu­di­jas Kau­ne bai­gu­sios Auš­ros Gir­de­nie­nės pir­mo­ji pa­žin­tis su ark­liais įvy­ko ten, kur pra­bė­go jos spal­vin­ga vai­kys­tė – kai­me.

„Tai bu­vo dar­bi­nis ark­lys, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Pir­mą­kart ant jo už­sė­dau bū­da­ma vos ket­ve­rių. Įsi­ki­bau į kar­čius ir mei­lė ark­liams vi­sam gy­ve­ni­mui tar­si aug­te įau­go į krau­ją, tad, kai bai­gu­si de­šimt kla­sių iš­vy­kau mo­ky­tis į Kau­ną, jau tvir­tai ži­no­jau, jog ra­dau sa­vo vie­tą gy­ve­ni­me“.

Dar­bui su ark­liais, anot po­nios Auš­ros, vien no­ro ne­pa­kan­ka, bū­ti­nas visiškas atsidavimas.

Žir­gi­nin­kys­tė Lie­tu­vo­je – dau­giau ho­bis, gy­ve­ni­mo bū­das, ku­riam, anot ark­lių my­lė­to­jos, to­li gra­žu ne kiek­vie­nas tu­ri fa­na­tiz­mo.

Žir­gi­nin­kys­tės ga­li­ma iš­mok­ti per dau­ge­lį me­tų, ta­čiau tik­ras žir­gi­nin­ko jaus­mas per­duo­da­mas iš kar­tos į kar­tą.

„Pri­žiū­rė­ti ark­lius nė­ra taip pa­pras­ta, kaip ga­li dau­ge­liui at­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio, – ti­ki­na mo­te­ris. – Kiek­vie­nas sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tas ži­no, kad no­rint gau­ti re­zul­ta­tą, rei­kia įdė­ti daug dar­bo, mei­lės, kant­ry­bės – rei­kia ati­duo­ti vi­są sa­ve“.

Sū­nūs gi­mė my­lė­da­mi ark­lius

Tai, jog ark­liai po­niai Auš­rai kaip am­ži­na li­ga, dar kar­tą mo­te­ris su­pra­to bū­da­ma nėš­čia, kuo­met pa­sku­ti­niai­siais mė­ne­siais dėl sa­vo pa­čios sau­gu­mo ne­be­lip­da­vo ant ark­lio.

„Nak­ti­mis sap­nuo­da­vau, kaip sė­du ant ark­lio ir jo­ju. Ark­liai ypa­tin­gi gy­vū­nai, ku­riems ga­li­ma pa­ti­kė­ti vi­sas pa­slap­tis ir pro­ble­mas. Kar­tais net ir jo­ti ne­rei­kia, už­ten­ka prie jų pa­sto­vė­ti ir vi­sa psi­cho­lo­gi­nė įtam­pa dings­ta. Gy­ve­ni­mas nu­švin­ta vi­sai ki­to­kio­mis spal­vo­mis, nei švie­tė iki tol“, – sa­ko mo­te­ris.

Abu po­nios Auš­ros sū­nus jau gi­mė my­lė­da­mi ark­lius. „Vai­kus už­krė­čiau ta pa­čia li­ga, – šyp­so­si mo­te­ris. – Vy­res­nė­liui bu­vo dau­giau nei vie­ne­ri me­tu­kai, o jau­nė­lis dar nė me­tų ne­tu­rė­jo, kai pir­mą­kart juos ark­liu pa­jo­di­nė­jau. Nuo to kar­to vos tik pa­ma­to ark­lį – taip ir trau­kia jais pa­jo­di­nė­ti“.

Po­nia Auš­ra sa­ko, jog nė­ra am­žiaus ri­bos, kuo­met ga­li­ma so­din­ti vai­ką ant ark­lio, svar­biau­sia, kad sė­dė­da­mas ant gy­vu­lio nu­ga­ros, ma­ža­sis rai­te­lis jaus­tų­si sau­giai.

Džiaugs­mas tu­ri gy­do­mų­jų ga­lių

Nors Lie­tu­va ir tu­ri se­nas žir­gi­nin­kys­tės tra­di­ci­jas, po­nia Auš­ra sa­ko, jog hi­po­te­ra­pi­ja ar­ba ki­taip žir­gų te­ra­pi­ja mū­sų ša­ly­je – nau­jas da­ly­kas.

Gal­būt to­dėl psi­cho­lo­gi­nės te­ra­pi­jos pra­ty­bas tra­di­ci­nės me­di­ci­nos at­sto­vai ver­ti­na ga­na skep­tiš­kai, ta­čiau tie, kas bent kiek su­si­dū­ręs ar iš­ban­dęs hi­po­te­ra­pi­ją, nė nea­be­jo­ja, kad gy­dy­mas žir­go ju­de­siu tei­gia­mai vei­kia tiek svei­ko, tiek ser­gan­čio žmo­gaus kū­ną.

„Svei­kie­siems tai pui­ki at­sva­ra po įtem­to, ner­vin­go ir ne­jud­raus sė­di­mo dar­bo ar moks­lo, o bu­vi­mas gry­na­me ore ma­ži­na irz­lu­mą ir ska­ti­na op­ti­miz­mą“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi po­nia Auš­ra.

Kad gy­vū­nai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti svei­ka­tos bė­dų, mo­te­ris įsi­ti­ki­no ant ark­lio už­so­di­nu­si sa­vo vos pu­sant­rų me­tu­kų te­tu­rin­tį ber­niu­ką, ku­riam me­di­kai diag­no­za­vo rai­dos su­tri­ki­mą.

„Ma­žai kal­ban­tis vai­kas ta­po at­vi­res­nis, la­biau pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, ėmė dau­giau kal­bė­ti“, – me­na mo­te­ris. Jos pa­vyz­džiu pa­se­kė ir ki­tos ma­žų­jų li­go­niu­kų ma­mos.

„Su­si­rin­ko apie 20 įvai­riaus am­žiaus vai­kų. Te­ra­pi­ja tru­ko tris va­sa­ras. Tė­ve­liai pa­ste­bė­jo, kad jo­ji­mas ant ark­lio lei­do jų įvai­rias ne­ga­les tu­rin­tiems vai­kams pa­tir­ti tei­gia­mas emo­ci­jas, įta­ko­jan­čias tiek fi­zi­nę, tiek psi­cho­lo­gi­nę ma­žų­jų bū­se­ną. Tu­rin­tys dva­sios ne­ga­les, ku­riems sun­ku reikš­ti jaus­mus, ta­po sa­va­ran­kiš­kes­ni, kai ku­rie jų ėmė at­vi­riau bend­rau­ti su pa­sau­liu, lio­vė­si bi­jo­ti di­de­lių daik­tų, – pa­sa­ko­ja ark­lių my­lė­to­ja. – Ark­liai tei­kia pa­lan­kias ga­li­my­bes pa­ma­ty­ti pa­sau­lį ver­ti­ka­liai: iš vir­šaus į apa­čią, dėl ko jo­ji­kas jau­čia­si daug ne­prik­lau­so­mes­nis ant ark­lio nu­ga­ros, nei ka­da nors jam anks­čiau te­ko jaus­tis“.

Pri­si­lie­ti­mas prie ark­lio, spal­va, spe­ci­fi­nis kva­pas, ka­no­pų ke­lia­mi gar­sai – vi­sa tai sti­mu­liuo­ja įvai­rias or­ga­niz­mo sis­te­mas.

Ark­lių my­lė­to­ja sa­ko, jog žir­gų te­ra­pi­ja ypač efek­ty­vi tiems vai­kams, ku­rie ser­ga ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi.

„Jo­di­nė­ti nau­din­ga, nes žir­gas ris­no­ja la­bai rit­min­gai, o svei­ko žmo­gaus ei­se­na taip pat rit­min­ga. Šis pa­na­šu­mas ga­li pa­dė­ti vai­ko sme­ge­nims „pri­si­min­ti“ šiuos ju­de­sius. Tik svar­bu ne­pa­mirš­ti, jog hi­po­te­ra­pi­ja pa­ti sa­vai­me ne­pa­da­rys jokių ste­buk­lų. Šis te­ra­pi­jos bū­das tu­ri bū­ti sun­kaus jū­sų dar­bo vi­su­mos da­lis. Tu­ri­te steng­tis pa­tys kuo dau­giau ju­dė­ti, da­ry­ti me­di­kų pa­skir­tas mankš­tas. Ste­buk­lų pra­džia – jū­sų pa­čių ran­ko­se“, – ti­ki­na po­nia Auš­ra.