Gegužės 12-ąją buvo minima Tarptautinė slaugytojų diena. Apie slaugos pokyčius ir šį didžiulės kantrybės reikalaujantį darbą kalbamės su Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja slaugai Eugenija Petrokiene bei III skyriaus vyresniaja psichikos sveikatos slaugytoja Vida Banelaitiene.
Žingsnis į naują psichiatriją
"Naują specializuotą psichiatrinės slaugos programą parengėme kartu su kolegomis iš Švedijos Karlskronos psichiatrinės ligoninės, Ronneby aukštosios mokyklos ir mūsų ligoninės psichiatrais, psichologais ir Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos atstovais. Ši programa vienintelė ir pirmoji Lietuvoje, kurios specializacija trunka net du metus. Remiantis švedų mokymo ir darbo patirtimi bei abupusių stažuočių metu sukurta nauja programa - tai didelis žingsnis į naują psichiatriją. Studijuojantys naudojasi interneto paslaugomis, dialogas su dėstytoju vyko ir tiesiogiai, prie kompiuterio prijungus mikrofoną ir vaizdo kamerą.
Dvi savaites mūsų studentės atliko praktiją Švedijoje, dėstytojai iš ten Klaipėdoje organizavo diskusijas - seminarus. Mokymas remiasi humanistine perspektyva, atsižvelgiant į pagrindines žmogiškąsias vertybes, suteikiant praktinį ir mokslinį pagrindą psichiatrinei slaugai, kur pagrindinį vaidmenį atlieka psichodinaminis mąstymas. Stengiamąsi kitaip pažvelgti į šią profesiją, ieškoma būdų ugdyti profesionalų bendravimą, pokalbių metodą.
Plačiai išnagrinėta psichopatologija, psichoterapinis ir socialinis psichiatrinis gydymas. Didelis dėmesys skiriamas bendravimui su ligonio šeima. Klaipėdos ligoninėje psichikos sveikatos slaugytojams buvo įteikti 25 diplomai, iš viso čia dirba 97 slaugos darbuotojai. Svarbiausia - komandinis darbas, kai kasdien su tuo pačiu ligoniu susitinka gydytojas psichiatras, psichologai ir 3- 4 slaugės.
Paprastai pas mus atėję dirbti intelektualūs žmonės, įgiję tokią aukštą kvalifikaciją, laiko, kad tik mūsų ligoninėje jei ir gali dirbti, todėl visai nėra kadrų kaitos, - sakė E. Petrokienė.
Dvasios problemos
- Pas mus ateina ne tik sunkiai sergantys pacientai, bet ir turintys daugybę socialinių problemų, mes stengiamės juos suprasti ir kiek galima daugiau padėti. Gydytojai skiria vaistus, o slaugės labai daug bendrauja, kad žmogus galėtų atsiverti ir jo problemą spręstume drauge, - sako slaugytoja Vida Banelaitienė. - Daugelis jų yra vieniši, jaučiasi niekam nereikalingi, būna depresiški - visi vitališkai pasinėrę į gyvenimą, o mūsų pacientas tarsi sėdi šalia tako ir žiūri į kitų gyvenimą, tarsi pats jame nedalyvautų.
Mes stengiamės, kad žmogus pajustų savo vertę ir priimtų, pajustų tą gyvenimą su džiaugsmu, ir projektuotų visavertę savo ateitį. Tam yra muzikos, meno terapija; tuomet kuriantis, muzikuojantis žmogus vakaronėse patiria, jog jam pavyko išreikšti save, nugali baimę būti atstumtu. Mes negalime pakeisti žmogaus asmenybės, jeigu jis viską, žmones ir reiškinius, save mato niūrių spalvų, tačiau stengiamės pakeisti jo požiūrį į tuos dalykus. Mes neišskiriame žmogaus kaip psichikos ligonio, stengiamės, kad jis pasijustų asmenybe, juo labiau, jei neteko darbo, užsiėmimo, o namiškiai jo nelaiko lygiaverčiu partneriu.
Abi slaugytojos sakė, jog tarp pacientų pasitaiko mokslininkų, pedagogų, dailininkų, aktorių, ir jei neturėsi tos srities, kuri domina pacientą, žinių, dialogas neįvyks. Tad slaugytojos turi išmanyti ir apie dailę, mezgimą, net karvių melžimą, ar perskaityti naują modernų romaną. "Ypač ligoniui nejauku, kai atvyksta pas mus pirmą kartą, jis galvoja: kodėl man turi padėt svetima slaugė, kai manęs nesupranta patys artimiausi žmonės? Todėl be somatinio susirgimo turime išlukštenti kap svogūno lukštą ir jo dvasinę problemą, apnuoginti tą žaizdą, ir kol neatversime paties paciento, kol jis mumis nepasitikės, nesupras, kad tikrai norime jam padėti, gydymas neturės prasmės.
Būname labai santūrūs, ir jei žmogus su manimi pasišnekėjo, žino, kad išsaugosiu jo paslaptį, kokia šiurpi ta išpažintis bebūtų. Kontaktą užmegzti būna sunku, kartais žmogus tyli dvi - tris paras, ir tu kalbi atgręsžtai nugarai, tikėdamasi, kad tave girdi: "Jūs nenorite su manimi kalbėtis, bet aš noriu su jumis bendrauti". Paprastai mūsų ligonius vargina gausus žodžių srautas, tad reikia su juo pasėdėt ant suoliuko, pabūti ir kartu patylėti. Mes negalime būti empatiškos; suprantame ir atjaučiame ligonį, bet nieko nepadėsime jam, jei kartu verksim ar juoksimės, tai būtų neprofesionalu", - sako Vida Banelaitienė. Jos kolegė įsiterpia: "Tačiau koks nekalbus ar agresyvus būtų pacientas, kai jam praeina ūmusis ligos periodas, jis viską prisimins, kas jam kalbėta. Ir dar atsiprašys, jei kas ne taip. Reikia daug kantrybės ir jėgų, kad prakalbinęs žmogų prisiliestum to, kas skaudžiausia", - sakė slaugytoja. "Ir namiškiai jaučiasi kalti, tarkim, dėl to, kad pacientas bandė nusižudyti, jie vengia bendrauti, bet kai pamato, kad mes jų nekaltinam, suprantame, jog vienoks ar kitoks paciento elgesys yra ligos pasekmė. Reikia laiko, kad artimieji suprastų, jog ligonis nėra "šeimos gėda", ir buvo neteisus jų atžvilgiu ar neadekvačiai elgėsi todėl, kad kitaip negali, kad šiandie, paskendęs savo dvasios gelmėse, būtent taip suvokia pasaulį ir nemato išeities. O tą išeitį mes privalome padėti atrasti. Visa komanda - gydytojas, psichologai ir slaugės aptariam situaciją, ir kiekvienas išsako savo poziciją. Kartais ir visai šeimai reikia pagalbos.
Jeigu be somatinio susirgimo žmogus turi dvasios problemą, širdgėlą ir nenori apie tai kalbėti, dažnai jo šeimos nariai tai išsako. Apskritai keičiasi žmonių pažiūra į dvasinius ligonius, jie visai kitaip reaguoja į liguistas dvasios būsenas; juk žmogus niekada nežinai, kada gali palūžti, ir koks gyvenimo įvykis tai nulems: liga, skyrybos ar netektis", - kalba psichikos sveikatos slaugytojos. Jos nelinkusios pasakoti sensacijų, antra vertus, kiekviena diena kupina netikėtumų ir įžvalgų, būnant šalia žmonių, gyvenančių paraleliniuose pasauliuose. Kaip prasitarė vienas psichiatras, "nežino nieks, kas ta kančia, kur jos pradžia ir pabaiga"...
Rizika dėl pacientų
Klaipėdos psichiatrijos ligoninės slaugytojos sakė, kad jų darbe visuomet yra rizikos gyvybei ir sveikatai - nesvarbu, vaikų ar senukų, vyrų ar moterų palatoje. Su mažaisiais ligoniukais dirba daugiau personalo, ju jais daugiau žaidžiama. Atvežti iš asocialių šeimų jie nebenori gyventi, nes jaučiasi "nematomi", palikti gatvėje likimo valiai, kliuvinys savo tėvams, ir kartais savo motinos savaites nemato. Galbūt jie nesupranta tėvų problemų, bet mato, kaip šie gyvena.
Apsipratę ir "išlieję dūšią" tokie vaikai nebenori grįžti namo. Vyresnioji sveikatos slaugytoja Vida Banelaitienė pasakojo panašius atvejus, įvykusius Karslkronos ir Klaipėdos psichiatrijos ligoninėse. Nesuprasta, ką jaučia pacientas, kodėl pasirodžius slaugei, stveria ją ir neša kažkur padėti, ją slepia. Kol buvo išsiaiškinta, jog tai ne agresijos apraiška: vienas ligonis kentė regos haliucinacijas ir jam dingojosi, kad aplink sproginėja atominės bombos, kitas regėjo gyvačių knibždėlyną, ir abu darė gera - bandė gelbėti tą vienintelę savo slaugytę, kurią mylėjo. "Kai ligonis atvyksta nebe pirmą kartą, jau ligoninės priimamajame pareiškia, kokios slaugės norėtų - jo teisė rinktis. Kartu mums tai yra profesinė konkurencija ir prestižo reikalas, akstinas tobulėti ir susimąstyti, ką pražiūrėjai, kad ligonis pasirinko ne tave. Ir kai buvę pacientai kalbina gatvėje ar atvažiuoja į skyrių net iš kitų miestų papasakoti, kaip jam sekasi, ar pakeitė šukuoseną, susitvarkė buitį ir būtį - mums tai didžiausia dovana, - sako Eugenija Petrokienė.
Anot šių pasišventusių savo profesijai moterų, kartais net apkurtusi senutė, beveik visiškai praradusi atmintį, dainuoja negirdėtas archaiškas dainas, mina mįsles, seka nuostabias sakmes. Kiti pacientai tapo paveikslus, galinčius rungtis su pripažintų dailininkų kūriniais arba turi absoliučią muzikinę klausą. "Taip, mes sutinkame su mintimi, jog ir vidutinybėje slypi deimantų kasyklos. O mūsų pacientai, turėdami galimybę išreikšti save, suvokia, kad yra tokie pat reikalingi visuomenei žmonės, kaip ir mes visi, ir tai labai svarbu. Jie visi yra geri, nuostabūs ir nuoširdūs žmonės, ir jaučiasi labai dėkingi tiems, kurie jiems stengėsi padėti", - sako slaugytojos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą