Mokslininkai gana seniai spėjo, kad biologinės įvairovės sumažėjimas skatina infekcinių ligų plitimą. Bet iki šiol trūko tiesioginių įrodymų. Anksčiau buvo tik pastebėta, kad yra tiesioginis ryšys tarp mažos rūšių įvairovės ir didelio įvairių gyvūnų sergamumo tam tikruose rajonuose. Tačiau tai gali būti atsitiktinumas, o norint daryti išvadas reikia gerokai svaresnių argumentų, pavyzdžiui, atskleisti mechanizmą, kuris įjungia šį procesą. Kartu reikia pasakyti, kad pradėdami tirti gyvų organizmų įvairovę ekosistemose biologai iškart susiduria su nemažai sunkumų. Mat ją geriau tirti didelėse, sudėtingose ekosistemose, o tai reiškia tūkstančių tūkstančius mėginių ir kalnus statistikos ir analitinio darbo. O ekosistema, kurioje yra nedaug rūšių, tiesiog netinka būti modeliu, nes biologinė įvairovė joje iš pat pradžių yra nedidelė. Vis dėlto Kolorado universiteto ekologai nepabūgo sunkumų ir išsiaiškino rūšių įvairovės ekosistemoje ir infekcijų plitimo greičio ryšį. Jie tyrė įvairių varliagyvių rūšių gyvenseną beveik 350 tvenkinių ir suprato, kad išties - kuo įvairesnė fauna, tuo lėčiau plinta liga. Biologai tyrė, kaip tarp varliagyvių plinta parazitinė kirmėlė siurbikė Ribeiroia ondatrae, kuri, be kitos žalos šeimininko organizmui, sukelia ir kūno deformacijas gyviui vystantis, pavyzdžiui, varlė gali išsivystyti su daugiau kojų, paprastos galūnės gali deformuotis ir pan. Laikinos R. ondatrae šeimininkės būna vandeninės sraigės, todėl mokslininkams teko tirti dar ir jas. Iš viso mokslininkai ištyrė 24 215 įvairiausių rūšių varliagyvių ir 17 516 sraigių organizmus. Šio titaniško darbo rezultatas - nustatytas įdomus dėsningumas: jei tvenkinyje gyvena 6 rūšių varliagyviai, tikimybė gauti parazitą jiems yra 78 proc. mažesnė negu varlei ar tritonui, kurie ten gyvena vieni. Norėdami patikrinti šiuos duomenis, mokslininkai atliko įdomų kontrolinį eksperimentą: į 40 dirbtinių vandens telkinių įleido įvairių varliagyvių ir jų parazitų. Viskas išėjo lygiai taip pat, kaip natūralioje aplinkoje. Taigi kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mažesnis infekcijų plitimo greitis. Bet kodėl?
Mokslininkai nustatė dar vieną įdomų dėsningumą: jei tvenkinyje iš pradžių gyveno viena rūšis, jos atstovai paprastai būdavo jautriausi siurbikės poveikiui. Kad neišnyktų, tie varliagyviai turi daugintis itin intensyviai. Ir tikrai, vienatvės mėgėjai visada pasižymėjo didžiausiu vaisingumu. Bet kai tvenkinyje įsikurdavo kitų varliagyvių, atsirasdavo vis atsparesnių infekcijoms rūšių, o galiausiai pasirodydavo tie, kuriems parazitas kenkdavo mažiausiai. Tokio proceso mechanizmas gana paprastas. Kaip žinoma, intensyviausiai besidauginančios rūšys greičiau už kitas plinta naujose teritorijose. Tačiau jų imunitetas būna blogesnis: viskam organizmo išteklių neužtenka, todėl už sėkmingą dauginimąsi tenka mokėti didesniu jautrumu infekcijoms. Vėliau prie jų prisijungia mažiau vaisingos ir atitinkamai mažiau jautrios infekcijoms rūšys. Tada jautrių individų mažėja ir jo lervos gali patekti į atsparų organizmą, kuriame negalės toliau vystytis. Tai yra, vaizdingai tariant, šaudoma tiek pat, bet gerokai rečiau pataikoma į taikinį. Todėl parazitų skaičius mažėja ir ekosistema apskritai tampa sveikesnė.
Darbo, kurio rezultatai aprašyti žurnale „Nature“, autoriai mano, kad ši taisyklė galioja visose ekosistemose. Ji tinka ir mums. Kaip žinoma, daugelis ligų kursuoja tarp žmonių ir gyvūnų, ir nesuklysime pasakę, kad paukščių, žvėrių, žuvų ir pan. įvairovė žmogui yra apsauga nuo įvairiausių ligų sukėlėjų. O patys parazitai gali gana greitai „įsisavinti“ kitų gyvų būtybių organizmus, jei ankstesnis šeimininkas staiga išmiršta. Todėl kuo daugiau išnaikiname gyvūnų, tuo daugiau infekcijų mums gresia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą