Kad linksmybių taurė nepagadintų sveikatos

Pataria specialistas

Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiąjį gydytoją Aleksandrą Slatvickį prašome patarti, kaip linksmintis, idant šventės - Naujųjų metų sutiktuvės - nepagadintų sveikatos. Su gydytoju taip pat kalbamės apie priklausomybę alkoholiui.

Pakalbėkime apie gėrimo kultūrą, jei išvis tą reiškinį galima vadinti kultūra. Apie nacionalinius gėrimo ypatumus...

Apie tai galima valandų valandas paskaitą skaityti. Alkoholio vartojimo kultūra - reiškinys, būdingas pirmiausia "baltiems" žmonėms ir Europos nacijoms.

Viskas priklauso dar ir nuo regiono: pietuose dažniausiai vartojamas vynas, arčiau šiaurės - ir stiprieji gėrimai. Šiaurės šalyse, gal tai susiję ir su klimato ypatumais, žmonės linkę vartoti stipresnius gėrimus: degtinę arba naminukę.

Svaigalų nepatartina gerti tuščiu skrandžiu. Rekomenduojama puotą pradėt nuo silpnesnių gėrimų, jeigu yra tikimybė, kad jie bus maišomi, ir palaipsniui pereiti prie stipresnių. Apskritai nederėtų alkoholinių gėrimų maišyti: ne dėl etilo alkoholio, o dėl kitų savybių ir priemaišų, nes kai jos patenka į organizmą, gali kilti rimtų problemų.

Be to, kiekvienas žmogus turi žinoti savo normą. Aišku, jeigu jis pirmą kartą gyvenime paragavo svaigalų, jam sunku nustatyti, kiek jis gali išgerti, tačiau tąsyk jo organizmas išvis nepažįsta alkoholio ir nėra jam atsparus.

Todėl pirmą kartą ragaujant užteks labai nedidelės dozės, kad žmogus apsvaigtų, pasigertų. Kaip greitai žmogus pasigers, priklauso ir nuo jo sveikatos būklės, nuovargio, kūno masės. Jeigu žmogus sveria 50 kg, jam reikia žymiai mažiau svaigalų, kad pasigertų, negu tam, kuris sveria 100 kg. Yra žmonių, kurių organizmas išvis netoleruoja svaigiųjų gėrimų.

Kodėl vienas pasigeria nuo "kleboniškos", o kitam reikia statinės svaigalų - yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, kai žmogus yra priklausomas nuo alkoholio, jam užtenka stiklinės alaus, kad pasigertų.

Kas pasaulyje daugiausiai geria? Manoma, kad rusai. Tiesa, statistika, kai skaičiuojama vieno gyventojo suvartotas gryno alkoholio kiekis, nėra patikima, nes šalia "valdiškų" svaigalų dar yra naminukė bei surogatai.

Turbūt Dievas, kurdamas žmogų, neįdėjo jam kažkokio natūralios euforijos hormono, kad turi ieškotis svaigalų?

Jeigu žmogus yra linksmas, toks bus ir girtas. O jeigu paniurėlis, tai pripilk jam šnapso nors kibirą - verkšlens.

Atsipalaidavimas ir linksmumas - skirtingi dalykai. Išgėręs žmogus gal mažiau varžosi, tampa šnekus. Niūriam iš prigimties, turinčiam tam tikrų kompleksų, nemokančiam bendrauti, bijančiam pasirodyti juokingu ar neišprususiu, - svaigalai padeda atsipalaiduoti, ir tada jis tampa komunikabilesnis, tai yra, išnyksta vidiniai stabdžiai, kuriuos žmogus pats sau ir "uždėjo".

Tačiau alkoholis žmogui nepridės nei sąmojaus, nei intelekto, nei bendravimo įgūdžių, nei linksmumo. Yra labai geras anekdotas. Susitinka dramblys ir asilas. Pastarasis sako: "O kiek tau, bičiuli, reikia, kad pasijustum gerai, atsipalaiduotum?" Dramblys: "Na, nežinau, gal bačkos, gal dviejų. O tau, asile?" - A, man užtenka 25 gramų - savo durnumo turiu per akis!" Puikus pavyzdys, atspindintis svaigalų poveikį vartotojui.

Kiek ir ko reikia išgerti, kad pasirodytų "balti arkliai"? Kokius potyrius pasakoja pacientai?

Pastaruoju metu jie man nieko nepasakoja, seniai nemačiau jų po baltosios karštinės. Bet prisimenu atvejį dar iš Sibiro laikų, kai vienas aukšto intelekto asmuo, deja, priklausomas nuo alkoholio, inžinierius šachtininkas, gėrė tol, kol pasibaigė atlyginimas. Tais laikais šachtininkai uždirbdavo labai daug. O baltoji karštinė, arba delirium tremens, prasideda antrą - trečią dieną po paskutinio išgėrimo, nes iš pradžių atsiranda abstinencijos sindromas.

Alkoholinė haliucinozė gali atsirasti žmogui begeriant (kai žmogus girdi balsus), kaip ir alkoholinis paranoidas (persekiojimo kliedesiai), o baltoji karštinė - tai toks mišrus sutrikimas, kai yra regos ir klausos haliucinacijos bei persekiojimo kliedesiai, viskas kartu. Pridėkim dar ryškų psichomotorinį sujaudinimą, kai labai sutrinka žmogaus gyvybinės funkcijos ir jis gali mirti.

Taigi mūsų šachtininkas, baigęs gerti, nes baigėsi pinigai, jau temstant staiga išgirdo balsus už durų. Neva atėjo jo brolis studentas su draugais ir tariasi jį nužudyti, keršydamas už tai, jog prieš keletą savaičių jam šachtininkas neskolino pinigų. - "Mes pro rakto skylutę prakišim šautuvo vamzdį, ir nušausim jį", - sakė balsai. Išsigandęs žmogus pasislėpė už kampo. - "Aha, laiko mus kvailiais. Mes tą vamzdį sulenksim, ir vis tiek nušausim", - tariasi balsai. Žmogus, šventai tuo patikėjęs, vienais apatiniais iššoko per langą iš penkto aukšto.

Kita istorija. Pareigūnai atkreipė dėmesį į žmogų stotyje, kuris kalbėjosi su savo lagaminu. Maža kas: gal žmogus su savimi kalbasi. Bet tas paaiškino: "Ten, lagamine, trys žalios beždžionėlės sėdi"... Priklausomybė alkoholiui yra sunki ir ne visada pagydoma liga.

O kaip gydyti pagirias? Vieni geria pieną, kefyrą, kiti - mineralinį, treti gydosi nuo to, nuo ko susirgo...

O pastarasis gydymo būdas gali privesti prie delirium tremens, - juokiasi gydytojas. - Liaudiškos priemonės labai paprastos: kuo daugiau skysčių, arbatėlės, arba "rasalas" nuo raugintų agurkų.

Nes kai žmogus padaugina alkoholio, jo organizme sutrinka medžiagų apykaita, pusiausvyra, trūksta ir skysčių, ir įvairių mikroelementų. O šiaip - vanduo, dušas, grynas oras arba lova. Turi įsiklausyti į savo organizmą, ir suvokti, ko tau trūksta.

Jeigu galva skauda, kad negali jos pakelti, tinka tas pats paracetamolis, askofenas ar kiti paprasčiausi preparatai. Geras dalykas - skysčiai ir daug vitamino C.

Ką vartoti prieš einant į balių? Įvairių yra mitų. Tačiau jeigu žinai, kad gali pasigert - užsibrėžk sau ribas. Jeigu žinai, kad pusės litro tau per daug, ir ne kartą su tavim taip atsitiko, tada daryk išvadas. Specialistų kalba tai yra kiekybinis kontrolės praradimas.

Jeigu mes kalbame apie girtavimą kaip apie blogą įprotį (be priklausomybės), tai žmogui reikėtų susimąstyti, ką jam daryti. Bet jeigu žmogus priklausomas, kaip taisyklė, be specialistų pagalbos negali liautis: jis gali sustot trumpam, bet po tam tikro blaivybės periodo vėl "užgeria". Šiuo atveju reikalinga pagalba, bet nė vienam žmogui nepadėsi, jeigu jis pats nenorės. Savaime aišku, žmogui reikia padėti apsispręsti, bet sprendimas turi būti jo paties. Vienas žmogus lekia pas stomatologą, kai jo dantyje neįžiūrima skylutė, kitas vaikšto pilna burna išpuvusių dantų, ir jam gerai.

Nėra dviejų vienodų alkoholikų, vienodi tik dvyniai. Kiekvienam liga pasireiškia kitaip, tik simptomai tie patys: sakykim, abstinencijos sindromas pasireiškia galvos skausmais, prakaitavimu, rankų drebėjimu ir t.t. Tačiau gydoma ne liga - gydomas žmogus. Kiekviena tauta turi savo vaišingumo supratimą. Vienur tau siūlys dičkukulių tol, kol pasijusi ant jo besėdįs, tas pats su gėrimais, kitur tau pasiūlys išgert tik vieną kartą. Jeigu tu iš mandagumo atsisakysi, antrą kartą tau nebesiūlys.

Toje pačioje Amerikoje, sakykime, antrą kartą tau niekas taurės nebesiūlys, nes jie galvoja: jeigu žmogus pasakė "ne", vadinasi - ne. Bankete barmenas vaikšto su padėklu, ir tau siūlo gėrimų: tu gali pasiimti vieną taurę, gali keturias - tai tavo asmeninis reikalas.

Nenorėčiau sakyti, kad pas mus yra iškreiptas vaišingumas: niekas per prievartą nesiūlo ir taurėn nepila. Ar mūsų pobūviuose kam užlaužia rankas ir prikišę peilį prie gerklės, ragina išgerti? Tai tegu įpila, testovi sklidinas stikliukas. Ar nupliksi, liežuvis nudžius, jeigu neišgersi? - juokiasi pašnekovas. - Yra puikus pasakymas: "Ačiū, man jau gana".

Ivona ŽIEMYTĖ