Kas sukrečia daktarės Rūtos pacientus

Tai protoplazminis nuodas, narkotinė medžiaga, niekas daugiau. Jei kas rašo apie pliusus - tik reklamos tikslais", - su aistra balse kalbėjo medicinos mokslų daktarė Rūta Mizarienė, dar 1987 metais davusi įžadą niekada negerti ir ne tik kad to pažado besilaikanti iki šiol, bet ir kitiems padedanti - pagal žymaus Rusijos daktaro A.R. Dovženkos metodiką priklausomybe sergančius pacientus sukrečianti taip, kad šie ilgesniam ar trumpesniam laikui svaigalų nebenori net pauostyti. Liaudis šį metodą vadina kodavimu, mokslininkai ir medikai - streso psichoterapija.

Su Rūta gali kalbėtis nuo ryto iki vakaro. Atrodo, jog ši neeilinio proto, likimo ir charakterio mokslininkė žino viską.

 Praeityje - 11 metų studijos dviejuoe buvusio Kauno medicinos instituto fakultetuose - įgytos biofizikės ir bendrosios praktikos gydytojos specialybės, 10 metų sunkus laivo gydytojos darbas, įgyta psichoterapeutės kvalifikacija Charkove, psichiatro ir narkologo kvalifikacija buvusiame Leningrade, apsiginta daktaro disertacija, mokslinis bendradarbiavimas su Sankt Peterburgo Karo medicinos akademija ir Žmogaus rezervinių galimybių tyrimo institutu.

Garsios gydytojo Petro Radzvicko giminės palikuonei atsiduoti vien moksliniam darbui užsienyje neleido jos dvasios mokytojas, kaip ji pati švelniai sako, tėvelis Stanislovas. 

Dar 1989 metais jis prisakė, kad Rūta reikalinga ir Lietuvoje. Ir kadaise ją, išsigandusią, jog nepavyks padėti pas tėvą Stanislovą plūstantiems bedaliams, nuramino pasakęs: "Tau, Rūta, ir nereikia padėti visiems. Tu padėk vienam iš jų"... Ir Rūta dirbo - kas mėnesį po kelis kartus važinėjo į Dotnuvos vienuolyną, Paberžę. Tėvui Stanislovui mirus, ji dirba Kretingoje.

Tačiau Rūtos kompiuteryje - ne vieno, o daugiau nei šimto tūkstančių pacientų, bandžiusių gydytis Dovženkos metodu Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, istorijos... Žmonių likimus analizuoja mokslininkai, remiantis ta analize rašomi moksliniai straipsniai, knygos ir disertacijos.

Iš bitės virsta muse

Kas gi vyksta organizme, kai jis pripranta prie svaigalų ar narkotikų? "Heroinas visiškai sunaikina gyvenimo džiaugsmo hormonus, - palygina Rūta. - O alkoholis neleidžia jiems pasireikšti. Ir štai žmogus iš bitės virsta muse. Bitė visur ir visada ieško gėlių ir medaus, musė visur ieško mėšlo. 

Taip ir žmones graikų vienuolis Paisijus padalino į dvi grupes. Vieni kaip sveiki vaikai, kurie visada viskuo džiaugiasi, visur ieško gėrio ir jų opiatinė sistema, gyvenimo džiaugsmo hormonų sistema, kurią davė Dievas, dirba gerai. 

Kai tik tą sistemą pradedame blokuoti alkoholiu, - viskas baigiasi tuo, kad atėjęs pas mane alkoholikas sako: "Tu ką, daktare, paskutinį gyvenimo džiaugsmą iš manęs nori atimti?" 

Alkoholis tampa vieninteliu džiaugsmo šaltiniu, o žmogus pavirsta į musę, kuri ir žydinčiam sode ras tiktai mėšlo gabalėlį. Tokiems žmonėms viskas visur atrodo blogai, jie blogai miega, tampa apatiški, irzlūs, dažnai ir sunkiai serga kitomis ligomis. 

Alkoholis sunaikina svarbiausias žmogiškąsias savybes, kaip meilė, sugebėjimas pajusti šilumą kitam žmogui, sužlugdo asmenybę."

Ardo genetinį kodą

Prašau daktarės paaiškinti, koks yra vadinamojo kodavimo, tiksliau - streso psichoterapijos mechanizmas, kokį stresą pacientai patiria pas ją, kad po to sugeba atsižegnoti nuo priklausomybių.

"Pačiam reikia pamatyti, kaip tai vyksta, - pradeda Rūta. - Pirmiausia organizmą reikia išvalyti iš intoksikacijos. 

Galima tai padaryti ligoninėje arba geriant žoleles, vaistais, lašelinėmis, medumi arba tiesiog iškentėjimu negeriant alkoholio. 

Kitas etapas - psichoterapija. Jos tikslas - sukrėsti žmogų, parodant jo situacijos baisumą, taip, kad psichologinis potraukis dingtų. Tai liaudis ir vadina kodavimu. Iš tikrųjų dar būtų šiokia tokia tiesa sakyti "atsikodavo nuo priklausomybes alkoholiui". 

Kiekvienas žmogus turi savo genetinį kodą, kuris, vartojant alkoholį, keičiasi, mutuoja. "Jei nebevartosit alkoholio, genetinis kodas atsikurs", - sakydavo A.R. Dovženka savo pacientams. Štai iš kur ši sąvoka." Kas gi taip sukrečia daktarės Rūtos pacientus?

"Sukrėsti žmogų nesunku, - aiškina ji. - Parodau jam išvirkščiąją situacijos, kurioje jis yra, pusę, suradusi jo asmenybei svarbius momentus. Sukrėtimas turi būti visapusiškas ir individualus. Norint, kad žmogus išsigąstų, reikia paliesti ir dvasinį parametrą."

Tai padaroma per 6 ar 8 valandas kalbant su pacientu, po to jam įteigiant, kad potraukis dings, atsikurs medžiagų apykaita ir visas organizmas įeis į atsistatymo režimą.

Tyrimai, sako gydytoja, rodo, jog stresas pakeičia organizmo biochemiją. Mat seniai esą nustatyta, kad žodis yra energija ir neurohormonų dėka keičia žmogaus energetinį lauką. "Mes tai patikrinom elementariai. Jei paimi kraują prieš psichoterapiją ir po jos - gauni skirtingus duomenis".

Tačiau psichoterapija nėra medikamentas, dėl to asmenybės gali būti priimtas arba atmestas. "Jei žmogus atvarytas per prievartą, gydytojui sunku gali būti surasti nuoširdų kontaktą su juo, tada visi žodžiai, kuriuos pasakysi, bus jam nesvarbūs ir neatliks savo darbo, nerasi, kuo jį sukrėsti".

Vagia laiką

Visgi neatstoju nuo pašnekovės, primygtinai prašydama pavyzdžių - kas gi begali sukrėsti alkoholiką ar narkomaną? Rūta vėl kartoja, jog "situacijos pamatymas".

"Įsivaizduokit, jums rado auglį.Visas gyvenimas persivers, jei sužinosit, kad jau 4-oji stadija. Beliks viena mintis: kaip išnaudoti likusį laiką, kaip pratęsti gyvenimą? 

70 proc. pacientų ateina pas mane "blaivininkais": paaiškinti, kad jo žmona apsirinka, manydama, kad jis alkoholikas, nes jis geria tik tiek, kiek visi. Kartą vienas su manim Dotnuvos vienuolyne vos nenorėjo susimušti, kojom trepsėjo aiškindamas, kad nori - geria, nori - ne, kad neprageria visų pinigų, kad geria tik alų, niekada netriukšmauja.

 Jokių, sakė, jam nesą minusų iš svaigalų vartojimo. Pats baisiausias stresas būna sužinojus, kad esi tikrai alkoholikas. Parodau visą situacijos beviltiškumą dvasine prasme, kad jo būklė už baisią baisesnė. Sakau: "Jūs vagiat laiką iš Dievo. Ar jūsų nuopelnas, kad gimėt? Jūs čia tiktai komandiruotėje". 

Kaip bebūtų liūdna, sėdi prieš mane ateizuota visuomenė. "Ateizmas yra liga", - rašo Anglijos metropolitas Antonijus Bliumas. 

Aš taip pat į jį žiūriu kaip į ligą, o ne kaip į filosofiją. Filosofija ateizmą pavadino bolševikai. O iš tikrųjų problemos prasideda, kada vaikas vieną dieną dėl padarytos nuodėmės pradeda tolti nuo Dievo, su kuriuo buvo nuo gimimo. Ir suserga po truputį ateizmu. 

Bet mūsų pacientų dūšioj kažkas dar kirba, jie dar girdi sąžinės balsą, kitaip jie neateitų. Sakau: skolas šeimai, visuomenei ir Dievulėliui reikės grąžinti. Ir, kaip Evangelijoj parašyta, ketveriopai. 

Žmonės nori sugrįžti pas Dievą, visiems to reikia. Jie nenori dingti nebūty, mūsų visų siela tiksliai žino, kad Dievas yra. O kaip prie Dievo prisiglausi girtas? 

Juk bandai glaustis per melą. Sąlyčio nėra. Taigi ir sakau jiems: "Išgysit tada, kai santykį su Dangišku Tėvu atkursit, kai vėl tapsit bitėmis." 

Aiškinu jiems, kas yra pragaras: kol esi žemėje, kai tik nori išgerti ar užrūkyti, - parduotuvė čia pat, o kai kūno neliks, o potraukį nusineši ir už amžinybės durų, kas tada?.. Norėsi parūkyti, o cigarečių nebus, norėsi išgerti - neturėsi ko. Jei jie supranta tuos dalykus - pasibaisėja."

Sutapatina

Daktarė primena, jog dar M. Valančius mokino, kad alkoholikas yra ligonis ir jį reikia mylėti, nepaisant nieko. Deja, dažnai artimi žmonės nelaiko geriančiojo tik ligoniu. Sako - "tu svoločius, tu blogas". Jo ligą sutapatina su pačia asmenybe.

Bet kaip tokį mylėti? "Kaip tėvelis Stanislovas. Pirmiausia bent jau turi ant jo nešaukti, kumščiu nerodyti, girto nemušti. Jam, girtam, ir taip sunku, jis pats nesupranta, kas darosi. 

Tačiau 80 proc. artimųjų norėtų girtąjį išmesti, neapkenčia jo, smerkia ir laiko kaltu - juk pats butelį nusipirko. 

O tėvelis Stanislovas alkoholiko smerkimą vadino taip pat alkoholizmu. Štai buvęs alkoholikas 10 metų nebegėrė. Ateina pas mane ir sako: "Daktare, man viskas gerai, bet kaip aš alkoholikų nekenčiu!" Ir žinau - viskas, situacija keisis, nes jis pradeda įeiti į lauką, kuris su meile nesusijęs. Žmogus iš bitės per kito niekinimą vėl tampa muse".

"Jei motina vaiką iš tikrųjų myli, ji žinos, ką daryti, - atsako Rūta į klausimą, kaip elgtis motinai, kai vaikas pradeda girtauti. - Reikia sakyti pastabas, bet ne tada, kai žmogus girtas. 

Reikia pajusti tinkamiausią momentą, kai vaikui pačiam visapusiškai bjauru, ir nesutapatinti jo su pačiu įvykiu. 

Ant tėvelio Stanislovo niekas nepykdavo, o manot, jis nesakydavo alkoholikams, kad jie blogai daro? Auklėdavo jis ne tada, kai žmogus svyruodamas atvykdavo..."

"Mes pripratę mąstyti taip: "Yra gėris, yra blogis. Blogio aš nekenčiu". O blogį reikėtų pažinti. Jį mes sutapatinam su žmogum ir nebesugebam įžvelgti žmoguje sugadintos ikonos, alkoholike - veido, esančio viduj. Ir blogį prirašom pačiai ikonai. Tada mes pralaimim 100 proc. 

Dėl to, kad blogį sutapatinam su žmogum. Žmonių nėra blogų. Ikona gali būti sugedusi, ją galima restauruoti", - vaizdžiai aiškina daktarė Rūta.

Rezultatai - visokie

Kokie yra streso psichoterapijos rezultatai? Ogi visokie, aiškina Rūta. Ji juos žino, nes 82 -85 proc. pacientų viską apie save praneša. 

Tačiau pasakyti tikslius skaičius esą sunku, nes blaivybę žmonės prisiima skirtingam laikui, kiekvienoje grupėje - skirtingi skaičiai. 

Metus nevartoja 75 proc., iš tų, kurie duoda įžadą nevartoti dešimt metų, realiai negeria trečdalis. 

Šie rodikliai truputį prastesni nei prieš 15 - 20 metų, nes 30 proc. pacientų kreipiasi blaivybės anksčiau rūkę marihuaną, vartoję psichostimuliatorius ar kitus narkotikus, tačiau to nenorį prisipažinti.

Daktarė sako visus orientuojanti į tai, kad atsižadėtų alkoholio visam gyvenimui, "nes jie priėjo liepto galą". Iš jos pacientų trečdalis ketvirtadalis "pasiima" visą laiką, kiti - tam tikrą laikotarpį. Įsivaizduoja, kad po to vėl galės po truputį vartoti. Kai vėl prasideda tas pats, atlekia iš naujo: "Daryk ką nori, tik kad vėl stovėčiau ant kojų."

"Pasveikimas ta prasme, kad galėsi kontroliuoti alkoholio vartojimą, neegzistuoja. Dėl to, kad organizmas žino, kas yra alkoholis. 

Jei po penkerių blaivybės metų išgėrei 100 gramų - organizmas prisimins, kad po 100 gramų bus 5 buteliai, ir jis iškart pasiruoš alkoholio priimti daugiau. Tokiu būdu atsigamina fizinis potraukis ir žmogus gers kaip anksčiau.

Klausiam žmogaus, kas jam atėjo į galvą, kad po ilgų blaivybės metų paėmė taurelę. O jis sako: maniau, kad daugiau niekada taip negersiu. Prasideda tai, kas vadinama pagyros, o ne pagirios. Žmogui ima augti sparniukai: "Koks aš šaunuolis, kad tiek laiko negėriau. Dabar viskas puiku, vėl galiu išgerti".

Kaip jaučiasi pacientai po psichoterapijos? "Kaip kad vienas jų pasakė: "Daktare, buvau numiręs, dabar atgimiau".

A.R. Dovženkos psichoterapijos metodas, anot Rūtos, bus ilgai populiarus, nes gydymas labai ekonomiškas, pakankamai efektyvus ir nedaug reikalaujantis laiko: geria 20 metų, išgyti nori per kelias valandas.

Nepalaiko

"Bėda ta, kad gyvenam pasauly, kur užsikodavęs" - nenormalus, ligonis, o geriantys - normalūs, kur blaivininkas yra juokingas", - atsidūsta Rūta ir stebisi, kad "užsikodavusį" pacientą jo artimieji sutinka kaip vertą visiškos paniekos. "O ta panieka dar padidėja dėl to, kad jį dar ir užkoduoti reikėjo. Ir ta jo blaivybė niekinama visais punktais, viskas daroma, kad tą žmogų išmušti iš vėžių. 

Žmona vežioja po restoranus, kviečia svečius ir pati su jais geria. Ir vis pirštu parodo: va, tu negali gerti, nes tu užsikodavai. Ir tai daro tie patys žmonės, kurie verkdami atvežė jį koduotis! Tai toks paradoksas.

Jų niekada nesuprasiu." Kitas šiuolaikinis vaizdelis: atveža tėvai sūnų. "Sūnus sutrikęs ir supykęs. Sako: "Kaip aš to alaus negersiu, jei tėvas nuo ryto iki vakaro geria?" Sakau: "Gal ir tėveliui reikia atsisakyt?" 

O tas tik pašoka, rankom mosikuoja: "Aš tam banditui atidaviau gyvenimą ir alų turiu atiduoti? Nesulauksi." Šeimą gydyti reikia. 30 proc. pacientų, kurie pas mane ateina, šeimos nariai irgi priklausomi."

Mažos dozės - irgi nuodas

Kad narkotinė medžiaga alkoholis turi teigiamų pusių - niekam nepavyktų įtikinti mokslininkės Rūtos. "Mažų dozių vartojimo koncepciją bolševikai sugalvojo, kad pripratintų žmogų prie besaikio vartojimo.

 Ar žinote, jog yra duomenų, kad Marksas buvo satanistas, net šėtono bažnyčios vyriausias kunigas?.. Štai tokios marksizmo leninizmo šaknys. 

Štai kodėl po spalio revoliucijos Rusijoje labiausiai nukentėjo Pravoslavų bažnyčia (iš 400 tūkst. kunigų iki 1940 m. liko gyvi tik 10 tūkst.), o Lietuvoje - Katalikų? "Kas pasakys, kad mažos alkoholio dozės naudingos organizmui - tas negali vadintis mokslininku", - tuoj po revoliucijos pasakė du kartus Nobelio premijos laureatas garsus mokslininkas fiziologas Pavlovas. 

Nėra naudingų organizmui mažų dozių. Visi, kurie mažas dozes vartoja, tampa priklausomais nuo alkoholio. Pagaliau ar kas nustatė, kokios yra mažos, kokios didelės dozės?"

Deja, mano Rūta, narkologinės tarnybos šiandien bejėgės kovoti su alkoholizmu, kai alkoholio vartojimą palaiko tie, kuriems svaigalai krauna turtus. "Įrodykit mūsų kai kuriems gydytojams, kad uogų ar žolelių užpiltines gerti yra blogai? 

Kaip įrodysit, jei juos tarybinė mokykla taip paruošė, jog jie įsitikinę, kad alkoholis "saugo" nuo infarkto? O alaus reklamos, filmai, kur alaus, vyno ar šampano vartojimas parodomi kaip ypatingi gražaus gyvenimo atributai?.. 

Šioje aplinkoje mano pacientų likimas - jų pačių rankose."

Pakeisti šią situaciją, daktarės manymu, galima vienu būdu - nuo pirmos klasės vaikams sakant visą tiesą apie alkoholį, nuo pradžios iki galo. 

Įvedus mokyklose privalomas blaivybės pamokas bent du kartus per savaitę. Jei taip būtų išaugintos trys kartos - gal ir būtų rezultatai.

Genovaitė PRIVEDIENĖ