Perspektyvos
Silpnaregių ir neregių pasaulyje - 118 milijonų. Regėjimo stokai ar visiškam jo netekimui kompensuoti veikia didelė industrija, gaminanti tokiems žmonėms pritaikytus mechanizmus, pradedant adatomis, baigiant moderniausiais kompiuteriais.
Kas iš tokios technikos ir technologijų pasiekia klaipėdiečius, kurių pas mus yra penki šimtai?
Prieš pradėdama to teirautis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos miesto filialo vadovės Jelenos Urbonienės, pirmiausia paklausiau apie jos pačios regėjimo galią.
"Normaliai matantis žmogus 80 procentų informacijos priima akimis. Mano regos gebėjimai tėra aštuonių procentų. Vadinasi, esu apribota priimti informaciją. Ir tenka naudotis regėjimo kompensavimo priemonėmis",- paaiškino ji.
O kaip silpnaregiai ir neregiai sugeba naudotis jomis, pasak J. Urbonienės, priklauso nuo asmeninių įgūdžių ir sugebėjimų: "Vieni silpnaregiai gali dienų dienas sėdėti ir dūsauti, o aklas - netgi susikurti verslą",- patikslino ji.
Kokiomis regėjimo kompensavimo priemonėmis Jūs pati naudojatės?
"Trečioji akis" - didinimo stiklas, visada po ranka. Jei tekstą tenka skaityti ne kompiuteryje (jame ikonėles raides visada galiu pasididinti), traukiuosi lupą. Jų būna ir su švieselėmis, jei tekstą tenką skaityti tamsoje ar parduotuvės prieblandoje. Tokias lupas pirmiausiai ir išgraibsto silpnaregiai.
Kitas pagalbininkas - Brailio laikrodis. Atvožusi jo dangtelį, galiu užčiuopti, kurioje vietoje laikrodžio strėlės. Yra ir "kalbančių" laikrodžių. Paspaudus mygtuką, pranešama, kiek valandų. Bet man patogesnis Brailio laikrodis.
Trečioji regos kompensavimo priemonė, kuria naudojuosi, - kompaktinių diskų grotuvas. Juo "skaitau" įgarsintas knygas, žurnalus. Šviesos gatvės 4 name yra silpnaregių ir aklųjų biblioteka, iš kurios galima pasiimti ir brailiu rašytas, ir įgarsintas knygas, laikraščius bei žurnalus. Pavyzdžiui, "Šeimininkė", "Mūsų žodis".
 |
| Brailio laikrodis - silpnaregių kasdienybė |
O kokių regos kompensavimo priemonių esti, kurių Jūs neturite, bet labai norėtumėte turėti?
Reikėtų programos į mobilųjį telefoną. Tiek silpnaregiams, tiek akliesiems tos programos kainuoja 700 litų. Jų kainos net dalimi valstybė nekompensuoja. O programų silpnaregiams ir akliesiems į kompiuterius kaštai mums tiesiog iš fantastikos srities - 4 tūkst. litų. Kartais pagalvoju - judėjimo neįgaliesiems skiriami 4 tūkst. automobiliams įsigyti. Mums galėtų bent dalį sumos skirti kompiuterių programoms įsigyti.
Man labai praverstų nešiojamas didinimo aparatas, kurį mačiau regėjimo technikos kompensavimo parodoje Frankfurte. Ateinu į kokią konferenciją ar seminarą, kuriuose dabar labai daug informacijos pateikiama vaizdu, prisijungiu aparatą prie kompiuterio, kameras nukreipiu į lentą, ir aparatas per kompiuterį "transliuoja" padidintą vaizdą. Štai dabar važiuoju į konferenciją Vokietijoje, ir toks aparatas labai praverstų, bet jis kainuoja... 15 tūkst. litų.
Norėčiau monoklio, kurį taip pat mačiau parodoje. Aš neįžiūriu gatvių pavadinimų, namų numerių. Išsitraukčiau iš rankinės tokį nedidelį monokliuką, nusireguliuočiau ryškumą ir įžiūrėčiau, ko man reikia.
Ar yra klaipėdiečių aklųjų ir silpnaregių, kurie jau "apsišarvavę" mobiliųjų telefonų, kompiuterių programomis, moderniais regos kompensavimo prietaisais?
Skaudus klausimas. Žinoma, ne.
Gal kas nors iš silpnaregių turi "kalbančias" drabužių spintas, skysčio matavimo detektorius?
Tai jau priskiriama prie prabangos įrankių. Turiu pataisyti jus - drabužių spintos savaime nekalba. Bet yra aparačiukai, kuriais neregys, atsidaręs drabužių spintą, juo vedžioja per drabužius. Tie aparačiukai "atpažįsta" bent šimtą spalvų ir praneša anglų kalba - baltas, mėlynas, juodas. Toks detektorius kainuoja per tūkstantį litų.
O skysčio matavimo detektorių užmovęs ant puodelio neregys, pildamas skystį, išgirsta cypsėjimą, kai juo pripildomi du trečdaliai indo. Jų kaina - arti šimto litų. Yra kalbančios svarstyklės, kalbantys gaubliai, žemėlapiai, kalbantys insulino ir kraujospūdžio matuokliai ir taip toliau. Tačiau tie silpnaregių ir neregių pagalbininkai nėra populiarūs ne tik dėl savo kainų, bet ir dėl to, kad jie daugiausiai "kalba" angliškai, yra viena kita programa vokiškai. Retas neregys moka užsienio kalbas.
O kodėl tie aparačiukai negalėtų kalbėti lietuviškai?
Parengti tokias programas reikia didelių investicijų. Lietuvoje esame tik keliolika tūkstančių. Tad tos investicijos paprasčiausiai nesugrįžtų.
Jūs užsiminėte apie lankytas parodas Frankfurte prie Maino, Diuseldorfe. Ką duoda toks pasižiūrėjimas, kai naujausių technologijų priemonių esi neįgalus nusipirkti?
Bet apie tai būtina žinoti. Ir pagal galimybes bandyti siekti įsigyti. Juk yra įvairūs Europos Sąjungos fondai, kuriems galime ruošti projektus. Galime bandyti ieškoti rėmėjų. Daug ką galime bandyti daryti, gal ir pasiseks. Štai kelionės į minėtas parodas pagal mano biudžetą labai brangios. Tų kelionių išlaidų nekompensuoja nei valstybė, nei savivaldybė. Rėmėjų ieškojau asmeniškai ir radau.
Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą