Jau kaip du kart du žinau atmintinai, ką ir kada valgysiu, kokius drabužius iš pastaruoju metu gerokai susitraukusio garderobo išsirinksiu, kaip ryte fiksuosiu savo svorio pokyčius, kada skubėsiu į masažą, važiuosiu pas gydytoją, kokių linksmų ir piktų atsiliepimų rasiu mūsų dienraščio svetainėje internete'85 Trumpiau tariant, lieknėjimas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, lyg ir savaime suprantamu dalyku.
Net pagalvojau, ar nevertėtų dienoraščius rašyti rečiau. Kita vertus, kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir manajame gyvenime taip pat nestinga smulkių pastebėjimų, nedidelių nuotykių ar išskirtinių išgyvenimų bei pafilosofavimų.
Pavyzdžiui, savaitgalį žiūrėjau dar vieną televizijos laidą, kurioje dalyvavo gydytojo Levo Chazano pacientė Laima Mertinienė. Ne kartą teko viešai girdėti ją pasakojant, kaip jai sunku susitaikyti su naujais mitybos įpročiais, kad ją kamuoja liūdesys.
Klausiausiu šios moters pasakojimo ir bandžiau savyje aptikti bent menkiausią "nelaimingumo" požymį. Nors, regis, einame tuo pačiu takeliu, jų neradau... Nebent savaitgalį blykstelėjo trumpalaikis nusivylimas, kai sumokėjusi septyniolika litų už pusę kilogramo Negyvosios jūros druskos, pirktos vaistinėje, suabejojau, ar ji - tikra. Mat iš mažosios Rusijos parvežta druska kupina jūrinių aromatų, o ši - visiškai bekvapė. Dar reikės išbandyti ją praktiškai. Bet koks gi čia liūdesys? Šiaip smulkmena: pagalvojai ir pamiršai.
Dėl ko gi vis dėlto galėčiau jaustis nelaiminga ar liūdna? Gal dėl to, kad praėjusį šeštadienį labai norėjosi grikių košės, bet negalėjau jos valgyti? Arba - dėl to, kad svarstyklės vakar parodė 83,2 kilogramo - daugiau nei praėjusią savaitę?
Anksčiau jausdavau, kad vieną ar kitą dieną patirtos neigiamos emocijos, nemalonūs išgyvenimai, ar konfliktai, galintys kilti bet kurią akimirką, kai bendrauja mažiausiai du žmonės, kaupiasi viduje. Po to tiesiog būdavo laiko klausimas, kada visa tai pratrūks. Ašaromis ar žodžiais.
Dabar gi jaučiu, kad tas vidinis rezervuaras blogybėms ėmė tuštėti. O tada jame, lyg veidrodyje, ėmiau ieškoti aplinkinių žmonių vidinės būsenos atspindžių. Vaizdas - neryškus, nes dar negaliu teigti, jog visiškai pati pamiršau, kas yra susierzinimas. Būna, kad jis dar atklysta, bet greitai sudega kaip degtukas. O aš niekaip negaliu suvokti, kuo gi ta atsiradusi vidinė ramybė galėtų būti susijusi su svorio kritimu...
Taigi, grįšiu prie liūdesio: jeigu man būtų liūdna ir jausčiausi nelaiminga, lieknėjimo eksperimentas, ko gera, dabar turėtų tapti panašiu į spąstus, iš kurių norėtųsi kuo skubiau išsivaduoti. Bet dedama ranką prie širdies užtikrinu, kad šiame nuostabiame gyvenime labiausiai dabar norisi tik vieno dalyko - tik atostogų.
Puikiai pamenu, kaip vaikystėje žiūrėdama filmą apie Robinzoną Kruzą mamai sakiau, kad aš nenorėčiau atsidurti negyvenamoje saloje, mat ten nėra nei saldainių, nei ledų. O dabar mielai keliaučiau į pasaulio kraštą, visiškai nekvaršindama sau galvos, ar viešbutyje veiks sistema "Viskas įskaičiuota". Juk svarbiau, kad pagalvė būtų didelė ir minkšta.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą