Lieknėjimo dienoraštis. Aukštyn-žemyn

Žurnalistinis eksperimentas

Mieli Lietuvos vyrai, galite sudeginti mane ir šiandieninį "Vakarų ekspreso" numerį ant laužo už tai, kad esate priversti misti tuo, kas po ranka papuolė.

Bet šįvakar mūsų visų laukia Kūčių vakarienė, tad viliuosi, jog būsite taikūs, kupini ramybės ir nuoširdžiu šypsniu palydėsite bent trumpam prie puodų grįžusias ir sunkiai atpažįstamas savo pačias.

Lyg tyčia, būtent praėjusią savaitę į redakciją ėmė plūsti informacija apie prieštaringą vyrų reakciją į masiškai lieknėjančias moteris.

Ponas Antanas, telefonu linkėdamas šiltų Kalėdų ir dėkodamas mūsų dienraščiui pranešė, jog vis daugiau "strajnų moteriškų" marširuoja Neringos gatvėmis. Panašų reiškinį tvirtino pastebėjęs ir Virgiu prisistatęs ponulis iš Ignalinos, iškeitęs grožėjimąsi tenykščiais ežerais į gerėjimąsi išgražėjusiomis balzakiško amžiaus moterimis.

Tačiau metamorfozėmis, pastebėtomis dailiosios lyties atstovių, gyvenančių skirtinguose Lietuvos kampeliuose, išvaizdoje, džiaugėsi ne visi. Tie vyrai, kurie dalijasi buitimi su kovą antsvoriui paskelbusiomis gražuolėmis, nors ir nepiktai, bet bamba.

Mano pačios sutuoktinis, neįpratintas kasdien po nosimi rasti vakarienę iš trijų patiekalų, ir tai retsykiais niurzgia. O anądien, kai į servisą nugabeno apgedusį automobilį, su užuojauta pasakojo apie taksi, kuriuo grįžo iš darbo, vairuotojo bėdas.

Šis, atsidaręs automobilio langus, atsiprašinėjo mano vyro ir piktinosi, kad suvalgęs žuvies konservų, turėjo mašiną išvėdinti. O konservus suritino dėl to, kad žmona, prisiskaičiusi dienoraščių, dabar lieknėja ir į virtuvę nebeužsuka. Maniškis kažkodėl neskubėjo pasigirti, kad visos vairuotojo kančios - dėl jo žmonos kaltės...

Moterys situaciją vertina kitaip. Tiesa, nedetalizuosiu tų intymių istorijų, kai keliasdešimt kilogramų numetusios ponios dėl pasikeitusios išvaizdos padėjo sugrąžinti per ilgus santuokos metus atvėsusią aistrą išrinktiesiems. O šie, pastebintys, kad jų moteris lydi svetimų vyrų žvilgsniai, ėmė ir prisiminė, kas per vienas yra pavydas...

Aišku, galima sakyti, kad tikra meilė nuo svorio svyravimų nepriklauso: jei myli tokią, mylės ir kitokią.. Bet yra ir kitas posakis: geriau stora piniginė nei stora žmona. Nes kai žmona stora, jos asmeninę vidinę kančią tik dar labiau sustiprina visuomenėje gajūs stereotipai. Tada kenčia ir vyras, jeigu jis silpnas ir nestabilus.

Per saldu

Na, o mano lieknėjimo epopėjoje nesimato nei laimės, nei pabaigos - prasidėjus stabilizacijai, per pirmąją savaitę sėkmingai priaugau 3 kilogramus, antrąją - dar 2 kg. Viso - plius 5 kg.

Ir negaliu pasakyti, kad būčiau, liaudiškai kalbant, ėdusi kaip besotė: pusryčiams - varškytė, kiaušinienė ar pusė lėkštelės košytės... Pietums - šaltibarščiai, kurių buvau labai pasiilgusi, ir salotos. Arba kepenų kotletukai su daržovėmis, arba marinuotos kalakutienos gabalėlis. Tiesa, kelias dienas iš eilės valgiau iki tol dažnai sapnuotą kinišką saldžiarūgštę vištieną su ryžiais. Bet ir tai - gan kukliai: "Pramogų banke" užsisakiau mažą porciją, ir ne viską, kas buvo lėkštėje, įveikiau.

Dar per tas dvi savaites lepinausi saldumynais: suvalgiau vieną ledą, du gabalėlius kekso su razinomis, tris "Raffaelo" rutulėlius, vieną šokoladą "Mars". L. Chazanas už tai nepaglostytų, nes, jo teigimu, protingi žmonės saldumynų valgo tik kartą per savaitę - pavyzdžiui, gabalėlį torto su kava ir... viskas. Vadinasi, tenka prisipažinti, jog elgiausi neprotingai.

Troškulys

Kvailokai elgiausi ir nuo gruodžio 3-iosios įgijusi teisę vėl vartoti svaigiuosius gėrimus. Viskas prasidėjo nuo to, kad lieknėjimo pabaigą su vyru aplaistėme brendžiu. Po 8 mėnesių trukusios abstinencijos buvau priversta eiti miegoti išragavusi 120 gramų...

Po kelių dienų užsigeidžiau šampano. Ir sumuštinių su raudonaisiais ikrais - ačiū prekybos centrui, sumaniusiam juos atpiginti perpus. Galop dar po savaitės sulaukus svečių prisiragavau viskio. Taip mano organizme per dvi savaites atsidūrė 800 mg trijų rūšių skysčių. O jie - tikrų tikriausi laibumo priešai. Dar didesni nei saldumynai!

Be to, vieną kartą iki negalėjimo užsigeidžiau ir garsiosios nesveiko maisto užeigos iš raidės "M" produkcijos. Užsigeidžiau ir suvalgiau. Štai kokia buvau bloga!

Ir nebeklauskite daugiau manęs, iš kur tie plius 5 kg atsirado - neturiu žalio supratimo.

Kalėdinė svajonė

Už tai žinau, kaip paeksperimentavus ir įsitikinus, kad grįžimas į ankstesnį mitybos ir gėrimų pasaulį negalimas, sunku tuo prieaugiu atsikratyti. Ne tik dėl to, kad problemos plika akimi nepamatysi - 5 iš numestų 28 kilogramų vizualiai kūno proporcijų nekeičia, bet ir todėl, kad tas prieaugis tiesiog nenori tirpti.

Jeigu ne praėjusią savaitę mane pakirtęs peršalimas su visais nemaloniausiais simptomais, grįžimas prie "chazaniškos" mitybos ir neatsiejama gyvenimo kasdienybe tapęs bėgimo takelis būtų padėję susigrąžinti prarastą formą.

Dabar gi galiu džiaugtis per savaitę atsikračiusi 3 kg ir sustojusi ties 72 kg riba. Gaila, kad L. Chazanas dievina skaičių "69", kitaip ties pasiekta riba ir norėčiau stabtelėti visiems laikams.

Kita vertus, atsižvelgusi į tai, jog visus šiuos metus buvau gera (išskyrus elgesį su riebiu mėsainiu ir finansinių galimybių neatitinkančias svajones apie visureigį), paprašysiu Kalėdų Senelio, kad perkalbėtų gydytoją... Juk tiek nedaug tetrūksta iki pilnos laimės.

O šiandien visiems su antsvoriu kovojantiesiems noriu priminti vieną etnologų posakį apie šįvakar ant mūsų stalų atsidursiančias Kūčių vaišes. Jas reikia ne valgyti, o ragauti...

Linkėdama visiems kalėdinių stebuklų, slapčiausių troškimų išsipildymo, šilumos, sveikatos, meilės ir mažėjančios infliacijos, išeinu atostogų ir atsisveikinu dviem savaitėms. Iki.

Natalija MOGUČAJA