Lieknėjimo dienoraštis. Linkėjimai kaimynui

Žurnalistinis eksperimentas

Nauja darbo savaitė prasidėjo nuo neigiamų emocijų: ankstyvą pirmadienio rytą buvau priversta kurpti pareiškimą policijai dėl brutalaus mūsų daugiaaukštyje Kretingos gatvėje gyvenančio pensininko elgesio.

Kaimynai paliudijo matę, kaip šis piktavalis per mano mylimos "mazdos" šoną "iš dūšios" prabraukė vinimi. Policininkai perspėjo, kad jei senukas geranoriškai nesutiks atlyginti padarytos žalos, teks privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą. Tai - ilgas ir varginantis procesas, bet šįkart nuleisti rankų neketinu. Gal vieną kartą kiemų karaliais pasiskelbusieji susivoks?

Dėl tokio nemalonaus incidento bet kuriam būtų pyktis išsiliejęs per kraštus, o aš tik turėjau puikią progą įsitikinti, kaip pastaruoju metu tausojasi mano nervų ląstelės. Lyg būtų įsijungę vidiniai saugikliai. Erzulys, "psichai", kaip pastebėjau, nuo lieknėjimo eksperimento pradžios apskritai traukiasi iš mano gyvenimo. Gal tampu stipresnė?

Aišku, vidinę stiprybę geriausiai galima įvertinti tik užklupus rimtiems ir dideliems nemalonumams, bet, kalbant atvirai, ir mano gan rami reakcija į vakarykščius įvykius, "kvepiančius" tūkstantiniu nuostoliu, pačią nustebino. Labai įdomu: peršasi išvada, kad kuo esi lengvesnė, tuo tampi stipresnė. Štai - netgi susirimavo...

Sykiu noriu padėkoti skaitytojai Norai už vakarykštę reakciją mūsų dienraščio svetainėje internete į mano ryžtą pradėti sportuoti. Ji patarė pradėti ne nuo ėjimo, o nuo bėgiojimo penkias minutes. Aišku, dėl bėgimo laiko, intensyvumo ir dažnumo būtų gerai pasikonsultuoti ir su profesionalais.

Arba, kaip patarė Petru prisistatantis skaitytojas, nepraleidęs pro akis mano noro turėti ir idealų pilvuką, pasiknaisioti internete. Jau radau aibę įvairių naudingų svetainių, liko tik išsirinkti, kurioje pateikta informacija dėl juosmens ir preso raumenų lavinimo pratimų galima pasitikėti šimtu procentų.

Be kita ko, vakar sužinojau, kad prieš savaitę lieknėti pagal Levo Chazano metodą pasiryžusi mano kolegė savaitgalį vis dėlto palūžo, prisivalgiusi kotletų ir pyragų.

Nė kiek jos nesmerkiu ir puikiai suprantu, kad pradėti lengva, tačiau ilgainiui išsilaikyti - labai sunku. Nors aš, lankydama uošvius Palangoje ir matydama ant stalo sudėtas gardžias vaišes (braškės, trešnės, mėgstamas morengų tortas), nebeprievartavau savęs įtikinėdama, jog visa tai tėra vaškinis muliažas.

Tačiau nuo norų vis tiek nepabėgsi. Pavyzdžiui, pastarosiomis karštomis dienomis iki išprotėjimo norėjosi ledų. Bet kai turi namuose palaikymą, tai kodėl gi nepatikėjus skaniai ledus valgančio, bet demonstratyviai prieš mane besiraukančio vyro žodžiais, kad dabar esą gamintojai pardavinėja šlykščiai neskanius ledus. Ir jis juos neva valgo tik todėl, kad "gaila išmesti". Tikrai pasidaro lengviau. Negi artimas žmogus meluos?

Trumpai tariant, palaikymas ir supratimas - didis dalykas, kai tenka kovoti pačiai su savimi.

Beje, šiandien dar negaliu pasigirti atsikračiusi jau 14 kilogramų. Praėjusios savaitės pabaigoje spartus svorio tirpimas sekmadienį sustojo ties 83,5 kg riba. Tokiu būdu mano iškelta hipotezė, kad pastaruoju metu tai tiesiogiai susiję su negyvosios druskos voniomis, nepasitvirtino.

Natalija MOGUČAJA

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder