Minus 28 kilogramai - šio tikslo link ėjau beveik aštuonis mėnesius. Per šį kovos su antsvoriu laikotarpį buvo visko: ašarų ir džiaugsmo, nevilties ir uždegančio optimizmo, psichologinių akligatvių ir savęs įkalbinėjimų. Jeigu dabar kas paprašytų apibūdinti lieknėjimo etapą vienu žodžiu, atvirai kalbant, tiktų lietuviškas prieveiksmis "sunku". Arba būdvardžio ir daiktavardžio sąjunga: sunki kova. Dar tiksliau - sunki kova su savimi.
Apie tai mąsčiau atslūgus pergalės euforijai, kurią patyriau prieš savaitę nuvykusi į konsultaciją pas gydytoją Levą Chazaną. Sąžiningai laikiausi jam duoto pažado paskutinį mėnesį nesisverti ir griežtai paisyti mitybos reikalavimų ir už tai buvau apdovanota: du mėnesius niekaip nenorėję nutirpti likę 3 kilogramai pagaliau ėmė ir išgaravo. Su didžiausia palaima stebėjau, kaip L. Chazanas savo konsultuojamų pacientų žurnale ties mano pavarde užbrėžė riebų brūkšnį ir parašė "Viskas!".
Sėkmingai pasiekusi lieknėjimo finalą, ilgai negalėjau atsipeikėti. Kol gydytojas man pusantros valandos dėstė pusmečio trukmės stabilizacijos etapo subtilybes, negalėjau nei dėmesio sukoncentruoti, nei įsigilinti į dėstomą esmę.
L. Chazanas su šypsena net kelis kartus klausė, ar aš apskritai girdžiu tai, ką jis sako. Linksėjau, bet nesukau sau galvos, kad galiu atrodyti kvailai - smilkiniuose tvinksėjo tik viena mintis, jog man pavyko. Abejonės dėl sėkmingo rezultato paskutinius kelis mėnesius mane užklupdavo reguliariai ir automatiškai užsirašydama tai, ką liepė L. Chazanas, svarsčiau, kad atsikračiusi antsvorio dabar imsiuosi tvarkyti savo vidines kerteles.
Gydytojas, matyt, suvokęs mano ypatingą būseną, apipylė pagyromis. Išgirdau, kad esu viena iš tų laimingųjų, kurios sėkmingai susitvarko su savo svoriu visam gyvenimui. O tokių, anot L. Chazano - tik du iš šimto. Aš, aišku, taip drąsiai apie ateitį nesu linkusi kalbėti, nes žinau, kad nuo vadinamojo "yo-yo" efekto neapdraudžia nei viena draudimo kompanija. Tad teks ir toliau pasitikėti gydytojo žodžiais - jeigu lieknėjimo metu visa tai, ką sakė, virsdavo tikrove, vadinasi, bus gerai ir toliau. Juk aš pati to noriu ir jau žinau 5 priešnuodžius antsvoriui atsirasti.
Bet apie tai, kaip įpratinti organizmą, kad jis pats reguliuotų mano svorį ir palaikytų jį ties 69 kg riba bei kitas svorio stabilizacijos subtilybes - kitame dienoraštyje.
Na, o pabaigoje norėtųsi priminti lieknėjimo eksperimento, startavusio mūsų dienraštyje šių metų balandžio 5-ąją, tikslą: "Patikrinti, kaip veikia garsaus latvių gydytojo L. Chazano lieknėjimo metodas."
Į klausimą "kaip?" kiekvienas antsvorio kamuojamas žmogus gali atsakyti remdamasis savo asmenine patirtimi. O aš atsakingai pareiškiu, kad lieknėjimo metodas veikia. Juk tai ir svarbiausia, tiesa?
Nutirpę 28 kilogramai mano kūno apimtis pakoregavo proporcingai: kaklas tapo laibesnis 6 cm, krūtinė - 16 cm, liemuo - 14,5 cm, klubai - 15 cm, šlaunys - 13,5 cm. Beje, paskutinių 3 kg atsikratymas proporcijoms įtakos neturėjo - 2 cm "sukūdo" tik mano kaklas. Kaip sakoma, turėjau vištos kaklą, o dabar - gulbės...
Vienintelis dalykas, dėl kurio turiu prisiimti asmeninę kaltę - tai lieknėjimo laikotarpis. Jeigu prisiminate, L. Chazanas iškėlė man tikslą pasiekti 69 kg svorį per 5 mėnesius, o man prireikė trijų papildomų. Su gydytoju sutarėme, kad realiai tikslas galėjo būti pasiektas po 6,5 mėn. - kitaip tariant, atsakomybės naštą dėl eksperimento trukmės pasidalijome pusiau.
Na, o aš "Vakarų ekspreso" skaitytojams noriu pranešti, kad jūsų pageidavimu lieknėjimo dienoraštis neužverčiamas - draugausime ir toliau iki kitų metų vasaros.
Tačiau jau dabar noriu nuoširdžiai padėkoti visiems už visokeriopą pagalbą ir palaikymą. O labiausiai - "Vakarų ekspreso" kolektyvui bei savo šeimai. Ir, aišku - Levui Chazanui.
Nuo šiol lieknėjimo dienoraščiuose vyraus svorio stabilizacijos rūpesčiai bei džiaugsmai. Iki kito pirmadienio.
P. S. Visai pamiršau, kad jau visą savaitę valgau ką noriu ir pergalę prieš antsvorį aplaisčiau šlakeliu brendžio. Po 8 mėn. trukusios abstinencijos mano organizmas "išėjo" miegoti, vos išgėriau 130 gramų...
Kas dėl maisto, tai galėdama valgyti, ką noriu, maloniai nustebau pajutusi, kad niekas pernelyg netraukia. Nusipirkau savo mėgstamo kekso ir juo neapsirijau - vienas gabalėlis atnešė nuostabų pojūtį, kad esu soti, laiminga ir...nepriklausoma.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą