Rugpjūčio 22-25 dienomis Klaipėdoje vyko tarptautinė konferencija "Baltijos regiono psichologinės pagalbos telefonu tarnybos - savanorių ir specialistų darbo patirtis ir problemos", kurią organizavo fondas "Dvasinės pagalbos jaunimui centras" (DPJC). Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) ir Vaiko raidos centras.
Dvylika metų pragyvenę atkovotoje laisvėje, pradedame skaudžiai suvokti, kad iš tikrųjų dar nesame laisvi; tai pusę amžiaus trukusios nužmoginančios sistemos pasekmės. Kokią kasdienio gyvenimo sritį benagrinėtume, matome valstybę ir visuomenę, apimtą bejėgiškumo nuostatų, vėl užsiprogramuotą eilinei nesėkmei, ir atrodo, kad ydingi papročiai niekada nesikeis, kad individas bus, kaip ir buvo, bejįgis prieš biurokratų diktatą, kad žmonės, bandantys ką nors iš esmės pakeisti, yra laikomi nuo realybės atitrūkę idealistai.
Pastatėme daugybę didelių įstaigų, kuriose valstybė augina vaikus, juos atskyrus nuo šeimų ir bendruomenių, sukūrėme naujų, tarptautinius standartus atitinkančių paslaugų modelį, parengėme specialistus, bet kol kas beviltiškai pralaimime kovą už naujų, labai reikalingų psichosocialinių paslaugų komplekso įdiegimą, nes valstybė, neturėdama tikrosios savo raidos vizijos, atiduoda lėšas tradiciniams prioritetams.
Sveikatos priežiūroje - tai stebuklus žadančios brangiausios medicininės technologijos, socialinėje apsaugoje - valstybinės globos institucijos vaikams ir suaugusiems. Tuo tarpu visuomenė sunkiai serga, katastrofiškai daugėja savižudybių, prievartos, nusikaltimų, priklausomybės ligų, beglobių vaikų.
Konferenfijoje pabrėžta, jog Europoje esame lyderiai pagal savižudybių skaičių: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 1 700 žmonių, o dešimt kartų daugiau žmonių kasmet mėgina nusižudyti. Regis, išties milžinišką darbą, atliekant savižudybių prevenciją ir įveikiant įvairias gyvenimo krizes, nuveikė Lietuvoje veikiančios psichologinės pagalbos telefonu tarnybų savanoriai. Pirmoji tokia tarnyba įkurta 1991 m. Vilniuje. O LTPPT asociacija, įkurta 1996 metais (prezidentė dr. Kristina Ona Polukordienė), šiandien vienija 22 Lietuvoje veikiančias tarnybas, kuriose dirba savanoriai konsultantai ir profesionbalūs psichikos sveikatos specialistai.
2001 metais TPPT dirbo 56 tūkst, valandų, jose pagalbą teikė 350 savanorių, beveik 100 000 žmonių buvo suteikta skubi, veiksminga ir svarbiausia - nemokama pagalba. Nacionalinė 800 -oji paslauga nuo 1998 m. nemokami skambučiai - tai vienas didžiausių LTPPTA darbo pasiekimų. Klientų pokalbius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.
Į anonimines Klaipėdos "Jaunimo liniją" (koordinatorė N. Pilipavičienė), "Paguodos telefoną" bei Vaikų telefono liniją skambina žmonės nuo 6 iki 80 metų - išgyvenantys sukrėtimą, dvasios krizę, seksualinę prievartą ar smurtą, vienišumą, išdavystę, artimo žmogaus mirtį, nesėkmes darbe ar mokykloje, sunkią ligą ar netikėtus gyvenimo pasikeitimus. Kai įprasti būdai, kurie anksčiau padėdavo krizę išgyvenantiems įveikti sunkumus, nebepadeda, nesulaukiama pagalbos iš aplinkinių, tuomet žmonės gali tapti priklausomais nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis arba net nusižudyti. Prieš paanalizuodami konfrenecijos dalyvių pasisakymus, primename nemokamus telefonus Klaipėdoje: "Jaunimo linija": 8-800 66366, Klaipėdos paguodos telefonas: 8-800 60700, Vaikų linija: 8-800 00011.
Neprestižinis reikalas?
Linas Slušnys, Vilniaus Vaiko raidos centro direktorius, LTPPTA viceprezidentas kalbėjo... apie mūsų tautos vaikų išlikimo ypatumus. Lietuvoje tapo kasdienybė matyti sumuštus, išžagintus, pamestus vaikus, vis žiauriau nusikalstančius paauglius - tačiau kokios daromos išvados? Stebint politikų veiksmus nepanašu, kad vaikai yra turtas, tai tik gražbylystė, tuo tarpu vaikų psichinės sveikatos, ugdymo sričiai skiriama 5-7 procentai biudžeto lėšų. Vilniaus mieste pagaliau parengta vaikų ir paauglių psichinės sveikatos strategija. Kur ieškoti vaikų psichologinių problemų ištakų? Daugėja nedarnių, besiskiriančių šeimų, neturima sistemos, kaip sugrąžinti vaiko pasitikėjimą savimi ir savo šeima, kaip įveikti tą problemą. Svarbu suprasti, kad vaikui svarbiau už viską pasaulyje - jo "gimtoji" šeima, lizdas.
Lietuva tikisi integruotis į ES su didžiule mūsų gėda - specialiaisiais internatais ir globos namais, kurie skelbiasi esą švietimo ir auklėjimo įstaigos, o iš esmės tai yra įkalinimo įstaiga, kur vaikai negauna visavertės pagalbos, nyksta jų intelektas, žalojama dvasia. Reikėtų orientuotis į tai, kad šios įstaigos nyktų, o jų vietoje atsirastų šeimos komunos. Be to, darbas su vaikais turėtų tapti toks pat prestižinis, kaip ir su suaugusiais, reikia keisti požiūrį į specialistus, kurių atlyginimai net neleidžia užsitikrinti normalaus pragyvenimo.
Psichinė sveikata nėra medikų monopolis; toks požiūris arogantiškas, tad reikia lanksčios strategijos, kaip dirbti išvien su kitų sričių specialistais, būtina žinoti, kaip psichologams turėtų padėti socialinės ir pedagoginės tarnybos, nevyriausybinės organizacijos.
Credo - konfidencialumas
Lietuvoje apsilankęs pirmojo pasaulyje psichologinės pagalbos telfono įkūrėjas, mokslininkas, suicidologas Chad Varah, susitikęs su Klaipėdos "Jaunimo linijos" savanorių bendruomene pabrėžė, jog per jo 90-ies metų gyvenimą niekas iki šiol neišrado geresnio vaisto kaip dėmesingas, šiltas kenčiančio žmogaus išklausymas. Penketą metų "Jaunimo linijoje" per tūkstantį valandų savanore dirbusi Raimonda Viliniškienė sakė nesigailinti nė vienos čia praleistos akimirkos.
Jei universitete įgyjamos teorinės žinios, tai čia - praktinė "magistratūra", praverčianti ir pačiam savanoriui, išmokusiam bendrauti šeimoje, darbe, su verslo patrneriais bei asmeniniame gyvenime. Atsiperka kiekviena investicija, ruošiant savanorių darbo grupę, kurios "nematomas" darbas yra toks prasmingas.
Atstovai iš Lenkijos organizacijų - pagalbos ir pasitikėjimo telefono linijų ir Žmogiškųjų išteklių vadybos centro, Krizių intervencijų centro pasidalino savo veiklos patirtimi. Įdomu tai, jog Lenkijoje TPPT yra mokamos. Vadovaujamasi principu, kad skambinantieji pagalbos telefonais yra neteisiami ir nevertinami, jautriai išklausomi, jiems leidžiama išlieti savo pyktį ir baimę, išsikalbėti apie vienišumą - tuomet stengiamasi stabilizuoti būseną, suteikti galimybę pamatyti save iš šalies ir priimti ne tokį beviltišką problemų sprendimo būdą kaip svaigalai ar savižudybė, kažką keisti savo gyvenime.
Pasirodė įdomu, jog lenkai skambina daugiausiai dėl neišveikiamo potraukio svaigalams, bedarbystės, dėl to, kad negali padengti įsiskolinimo bankui, laiku negauna atlyginimo, o dėl smurto namuose bei seksualinių problemų skambina vos 6-8 procentai oponentų. Kai kurios Lenkijos psichologinės tarnybos - katalikiškos, gaunančios paramą iš vienuolynų. Pabrėžė empatiško išklausymo, susidraugavimo terapijos svarbą, samarietišką savo darbo dvasią.
Mobiliosios komandos neturi galimybės nuvykti į skambinančiojo namus, nes pokalbis įslaptinamas. Šios paslaugos reklama: kasdien laikraščiuose po antrašte "Terapija" yra telefoninių tarnybų telefonai, jie skelbiami per valstybines TV, radiją, tad "nėra izoliuota sala, o žemyno dalis".
Konferencijos dalyvius sužavėjo Rygos Krizių telefono savanorė Marite Pumpure, pranešimą skaičiusi lietuviškai. Ji sakė, kad 1997 m. šią tarnybą prie universiteto įkūrė ir dirbo tik du žmonės, tačiau netrukus Rygos savivaldybė skyrė patalpas, kuriose prie telefonų budi jau 50 savanorių, taip pat profesionalai. Čia pat veikiančiame Krizių centre žmonės priimami iškart, kai kreipiasi, o telefonu informuojama, kur arčiausia kreiptis žmonėms iš įvairių Latvijos regionų.
"Populiariausi" skambučiai - skambina alkoholikų šeimų nariai, žmonės, patyrę katastrofas ir nelaimes, išžaginti ir sergantys sunkiomis ligomis. Įdomiausia, jog paguodos telefonu skambina ir psichikos ligoniai, kai "negerai" jaučiasi; juos tam paskatina gydantys daktarai psichiatrai. 2001 m. buvo suteiktos 2 455 konsultacijos, daugiausia skambučių žiemą, o vasarą - "štilis". Kaip ne keista, daugiausia skambina vyrai, o štai į Krizių centrą ateina daugiau moterų. Linija kol kas mokama, tačiau netrukus bus įvesta Pagalbos linija vaikams - nemokama.
Estijos TPPT asociacijos Usaldus prezidentas Enno Selirand sakė, jog netrukus bus įvesta speciali linija šalies rusakalbiams, kurie galės pasikalbėti su tautiečiais konsultantais visoje Europoje, neva tos pačios dvasios žmonės geriau supranta vienas kitą. Mistišku pasirodė tarnybos slaptumas: Estija "padalinta" į rytinę ir vakarinę, ir skambinantysis konfidencialumo vardan sujungiamas būtinai su priešingos vietovės konsultantu, kuriam skambutis adresuojamas į jo namus ar biurą.
Sprendžiant iš skambučių, šalyje dauguma žmonių patiria socialinę frustraciją, žmonės nebetiki valstybinėmis institucijomis. Ketinama konsultantus vadinti "teleforais", o turintys šią licenziją savanoriai galės sėkmingiau rasti bet kokį darbą, nes jų kvalifikacija garantuoja darbo kokybę ir kitose srityse.
Dauguma lietuvių - skeptikai
Per kavos pertraukėlę spėjau pakalbinti Klaipėdos "Dvasinės pagalbos jaunimui centro" direktorių Ričardą Liškauską, prieš aštuonerius metus atvykusį čia gyventi iš Kanados. Klausiau, kuo mūsiškiai savanoriai yra pranašesni už užsieniečius - problemų panorama, "lyriškumu", dvasinga atjauta? Ar ieško pagalbos telefonu asocialūs asmenys, pagaliau ar santykiai tarp mūsų šeimų narių tokie šalti, administratyvūs ir nesupratingi, kad nebeišsiverčiama be psichologų įsikišimo?
- Skelbiamės visur, kur įmanoma, vaikai mokylose mato mūsų reklamą, tačiau dėl lėšų stygiaus reklamos aiškiai nepakanka. Mūsų parapijos kunigai taip pat nukreipia krizę išgyvenančius žmones, kur ieškoti specialistų pagalbos. Skambučiai anonimiški, tad sunku pateikti statistiką, kiek konsultuojame žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Užsienyje konsultantai seniai yra išvystę savanorišką veiklą, bet kai viskas tampa perdėm profesionalu, jeigu darbe nėra "širdies", daug prarandama. Man atrodo, svarbu požiūris, kaip mes žiūrime į viską; dauguma lietuvių - skeptikai. Aš apstubęs: sakau, kad mes laimėsim, o man sarkastiškai meta: "O, tu toks optimistas!" Bet jeigu aš nebūčiau idealistas, neturėčiau vilčių - aš čia nebūčiau, grįžčiau į Kanadą prie savo "aukso puodo". Kai atvažiavau, niekas į mano veiklą nekreipė dėmesio, visi ignoravo atvykėlį, turėjau lįst į kito "dūšią", kad pamatytų, jog aš egzistuoju. Jeigu sovietmečiu negalėjai atvirai šnekėti, nes kas trečias buvo "kėgėbistas", informatorius, tai tas plečiasi ir šeimoje, mes apsiribojam. Kiek šlamšto sklinda iš televizijos, vaikai tai ima kaip Dievo žodį ir tuo gyvena, ir jau negali susišnekėt su tėveliais. Šie labai užimti, savo vaikams tik susako nurodymus, kritikuoja, bara - jeigu apskritai juos mato..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą