Akstinas parašyti šį straipsnį buvo amerikiečio Deivo Pelcerio, JAV karinių oro pajėgų nario, už išskirtinius žygdarbius apdovanoto net trejeto Amerikos prezidentų, autobiografinė knyga. Mažą berniuką motina laikė šaltame rūsyje, marino badu, tyčiojosi, išnaudojo ir ant ugnies degino rankas, pylė į jo burną cheminių valiklių. Tai vienas iš fenomenalių atvejų, kai šeimyniniame konclageryje, o vėliau globos įstaigose gyvenęs vaikas išaugo unikali asmenybė. Iš savo žmogiškos ir žurnalistinės patirties žinau, jog žmonės, vaikystėje patyrę smurtą, retai kada tampa pilotais - dažniau jų laukia alkoholiko, narkomano, o galbūt ir kriminalinio nusikaltėlio dalia. Neretai perimama smurtavimo prieš bejėgius savo vaikus "estafetė". Kiek jie bepasiektų, tokius žmones visą gyvenimą lydi nevisavertiškumo jausmas, jie negali įtikėti esą verti meilės - nes juos atstūmė, niekino, kankino ir nekentė gimdytojai. Apie tai, ką išgyvena tokie vaikai vystydamiesi, ir kaip tai paskui atsiliepia jų gyvenimui, kalbuosi su dviem gydytojais psichiatrais.
Mitai apie laimę
Lietuvos psichiatrų asociacijos Klaipėdos krašto pirmininkas, miesto Psichiatrijos ligoninės gydytojas Saulius Liutkus: - " Nemaža dalis psichiatrų ir mokslininkų galvoja, kad netgi nėštumo metu vaisius jaučia ir reaguoja į savo motinos išgyvenamą nerimą, įtampą ir diskomfortą, baimes, liūdesį ir panašiai, - tačiau tai kol kas lieka daugiau hipotetinis manymas. Visiškai aišku, kad gimdymo metu naujas žmogus patiria didelę traumą: iš vieno pasaulio į kitą jis ateina per skausmą, ir vos gimęs kūdikis rėkia - tikriausiai ne iš džiaugsmo. Ir štai pirmaisiais mėnesiais labai svarbu, kaip jaučiasi jo motina. Yra toks mitas, kad kiekvienas nėštumas ir gimdymas motinai suteikia tik laimę ir džiaugsmą. Toli gražu ne. Yra aiškiai įrodyta, kad motina nėštumo ir ankstyvuoju pogimdyviniu laikotarpiu patiria didesnį ar mažesnį stresą, kurį taip pat lydi jausmų sumaištis. Dažniausiai motina būna išvargusi, jai trūksta miego, o šalia dar yra žmogus, kuris nuolat reikalauja globos, be kurios yra visiškai bejėgis. Ir jeigu mama vis tik sugeba jį priimti tokį, koks yra, tai yra leidžia jam verkti ir miegot kada norisi, jeigu neprimeta savo gyvenimo lūkesčių didžiosios vizijos, vaikas jaučiasi saugus. Jis jaučia komfortą, pasitenkinimą".
Kai nutrūksta ryšys su motina
- "3-4 mėnesių kūdikis išvis gali pasijusti visagalis, nes jis tuomet jau fiksuoja, kad jam sujudėjus ar pravirkus, pagaliau apsišlapinus, prie jo prieinama, jis tampa dėmesio centru ir pasijaučia pakankamai galingas. Jeigu tuo metu jis yra paliktas vienas, jeigu tuomet nutrūksta ryšys su motina, tai yra labai gili pirminė trauma, kuri dažnai turi didelę reikšmę ir jam užaugus", - sako psichiatras S. Liutkus. - "Kai vaikas pradeda šliaužioti ir vaikščioti, tai yra, susiduria su realiu pasauliu, iš pradžių į jį eina be baimės, tačiau greit yra baudžiamas: nukrenta, užsigauna, ir tuomet vėl grįžta prie motinos, nuo kurios buvo beatsitraukiąs. Ir čia vėl jai tenka labai svarbus vaidmuo: ji turi paguosti, užjausti, tačiau po kurio laiko vėl leisti jam žengti žingsnius, be kurių vėliau jis negalės pažinti pasaulio. Jeigu mama išsigąsta, pradeda pernelyg globoti ir saugoti, vėl sutrinka kūdikio vystymasis. Jeigu atvirščiai - visai nekreipia dėmesio, jis pasijunta paliktas, užmirštas, ir tai vėl jam yra pakankamai didelė trauma".
- "3 - 4 metų žmogus turi atrasti save kaip lytį, ir tuomet labai svarbus abiejų tėvų vaidmuo. Patirdamas paauglystės krizę, žmogus vėl tarsi regresuoja, pasidaro lyg vaikiškesnis, t.y. labiau užsispyręs, nelogiškas, kaprizingas ir t.t. Bet tai vėlgi yra natūralu - jeigu mes leidžiame žmogui tokiam pabūti, jei neatstumiame, nepasmerkiame ir labai nenubaudžiame - nes jis vėl turi atrasti, sukurti save, ir gyventi pasaulyje kaip atskiras individas, kas įvyksta, kai mes suaugame.
Tai, kas glūdi mūsų viduje
- "Iš tiesų, kodėl suaugę žmonės dažnai reaguoja impulsyviai, agresyviai arba depresiškai? Pasirodo, kad tie patys svarbiausi mūsų vaikystės žmonės, kurie galbūt jau seni ir nebegyvena su mumis, arba mums atrodo, kad yra užmiršti - iš tikrųjų jie yra mūsų viduje. Ir jeigu jie mums užtikrino saugumą, supratimą - mes jaučiamės saugūs, galime priimt pasaulį, koks jis yra. Neidealizuodami, bet ir nesakydami, kad jis yra blogas, sugedęs ir supuvęs. Žodžiu, gyvensime ne pagal formulę "arba - arba", bet pagal "ir - ir", nes pasaulis iš tiesų yra ir puikus, ir baisus, tačiau vientisas, ir su visu tuo mes turime susigyventi, tai priimti. Jeigu šito nėra, tuomet mes savo agresiją nukreipsime į visiškai nekaltus žmones, patys iš tiesų nesuvokdami, kodėl taip darome.
Jeigu žmogus sako: "Aš mušu vaiką todėl, kad mane mušė tėvas", tai jis nusiima atsakomybę, perkelia ją nuo savęs savo tėvams, ir žinoma, klysta. Ko suaugę vaikai negali atleisti savo tėvams? Dažniausiai to, ko apskritai neprisimena arba ko patys savyje negali nugalėti. Nes iš tiesų tos giliosios kūdikystės ir vaikystės traumos dažniausiai būna lyg tai užmirštos. Tai reiškia, kad sąmoningai žmogus jų neprisimena, tada dažniausiai įsijungia įvairios fantazijos arba vyksta mechaninis perkėlimas, iš kurių populiariausias: "Aš darau taip todėl, kad taip darė mano tėvas ar motina". Kai tuo tarpu tėvai gali būti visiškai skirtingi ir visiškai to nedarę".
Kai nėra ribų
- "Kiekvienas jausmas, tarp jų pyktis ir neapykanta, yra normalus, kol nepažeidžia kitų egzistavimo komforto. Patys didžiausi pacifistai kaip tik ir turi didžiausią agresijos potencialą, kuris taip gąsdina, jog geriau nukrypstama į kitus kraštutinumus, kad tik tai užmaskuoti. Žiniasklaidininkai neretai faktus apie smurtą pateikia vaikydamiesi sensacijų ir savo pačių vidinių, dažniausiai neatreguotų, neišgyventų agresyvių potraukių. Ir ta prasme sensancingoji žiniasklaida bendrai atosferai daro "meškos paslaugą". Visa atsiranda iš mūsų: kodėl norim kalbėt apie kitus: "Jis smurtauja, ji agresyvi"? Reikia pažinti save ir pagalvoti pagaliau, iš kur mumyse atsirado noras tai aiškintis", - kalbėjo gydytojas. - "O kontrolė, kaip ir ribos, yra būtini, nes visiškai neįrėminant tiek savęs, tiek savo vaikų, randasi chaosas. Kalbėdami apie žmogų, turime suvokti svarbiausią dalyką: nesame atskiros planetos. Visos jos sudarytos iš tų pačių ingredientų; kitas dalykas, kiek tie ingredientai koncentruojami. Jei kurio perteklius, jeigu yra per daug kontrolės ar perdaug neapykantos, arba kad ir perdaug džiaugsmo, - tai reiškia, kad tas "per daug" rodo kažkokį trūkumą vaikystėje. Ar "budelis" nelaimingesnis už "auką"? Jeigu kalbėtume apie žmogų, kurio asmenybėje vyrauja asocialumas, tai dėl savo nesusiformavusių jausmų, ribų ir krantų jie daro šiurpius ir baisius dalykus, ir daro tai visiškai nejausdami nei to šiurpumo, nei sąžinės graužaties".
Klaipėdos psichinės sveikatos centro Vaikų ir paauglių psichiatrė Banga Nastopkaitė: - "Pas mus vaikai iki 16 metų turi ateiti su tėvais, ir šie apie smurtą nešneka. Jie gali sakyti: "Mano vaikas nervingas, dažnai verkia, negali susikaupt, neturi draugų, naktimis pabunda nuo košmarų ir šlapinasi į lovą". Ilgą laiką dirbame su šeima ir vaiku atskirai, ir tik po kokio mėnesio, priremti prie sienos, tėvai prisipažįsta, kad, tarkim, tėtis išgėręs piktas grįžta namo, muša mamą ir vaikus. Sakyčiau, tas smurtas nukreiptas ne tiesiogiai į vaiką, o visas pasaulis nerviną tėvą, ir negalėdamas savo pyktį išliet prieš viršininką ar politikus, išlieja jį savo šeimoje. Kitas dalykas, kai tėvai yra psichiškai nestabilūs: turi asmenybinių problemų, nesivaldo, ir supykę trenkia pirmam pasitaikiusiam, dažniausiai tai būna vaikas.
Dažnai tenka susiduti su tuo, jog tėvai nemoka auginti savo vaiko, nežino, kaip su juo tvarkytis, bendrauti. Kai vaikas neklauso, jam trenkiama kartą, kitą, trečią, o kai jis vis tiek nepaklūsta, tada pagalvojama, gal reikėtų kreiptis į psichologą. Vyksta muštynės, galvojama: aš to tau neleisiu, neduosiu, o apie tai, ką aš tau galiu duoti, išvis nėra kalbos. Nubaustas vaikas jaučiasi izoliuotas, sutrikęs, nes neturi artimo žmogaus, su kuriuo gali pasikalbėti, kuris galėtų jį užstoti. Iš mano praktikoje pasitaikiusių žiaurumų paminėčiau faktą, kai viena motina išvydavo savo vaiką nuogą į kiemą, bet ji sirgo psichikos liga. Pasitaikė, kad vaikas buvo nuplikytas karštu vandeniu, kitam neduota valgyti. Viena 9-erių metų mergaitė pavogė iš motinos piniginės 20 litų. Buvo pasakyta: "Tu man ne dukra. Atėmei tai, kas man brangu, o aš sudeginsiu visus tavo žaislus". Ir man atrodė žiauru, kad mergaitė matė, kaip visa, kas jai brangu, virsta pelenais".
"Agresija gimdo agresiją",
- sako vaikų ir paauglių psichiatrė. - "Jei terorizuosime vaiką, tai atsigęš prieš mus, jis agresyviai elgsis su draugais, bet kur. Pagalvokime, kas vyksta, kaip aš elgiuosi su vaiku, jei jis toks piktas, šiurkštus priešgina. Kai norime sudrausminti, pirmiausia tai turime daryti su meile. Pirmiausia pasakykime: "Tu man brangus, aš tave myliu ir noriu tau padėti. Aš matau, kad tu blogai elgiesi, bet pagalvokim abu, ką galime pakeisti, kad taip nesielgtum". Va kai tokią ilgą frazę išsakom, paprastai tas pyktis nuslūgsta, ir tada tėvai patys sugalvoja labai gerų dalykų. Pats vaikas turi suvokti, ką padarė ir panaikinti padarinius: jei prisirinko prastų pažymių, ištaisyti, jei prisšiukšlino, sujaukė - sutvarkyti, jei pavogė, išleido tėvų pinigus, tai juos uždirbti. Atitaisymas - ir bausmė, ir savotiška auklėjimo priemonė. Tėvai diskutuoja: "Va, įkrėčiau, ir vaikas kaip šilkinis!" O kas bus po trejeto metų, kai terorizuotas vaikas išeis į gatvę? Bijome, kad įniks į narkotikus, susidės su bloga kompanija. O tai dažniausiai atsitinka su vaikais, kurie nejaučia meilės šeimoje, yra nesuprasti, nepaguosti, iš jų tyčiojamasi. Taigi jie randa draugų, kurie priglaudžia, paguodžia ir brangina, tampa savi - vaikai laimingi ir nebejaučia, kad iš tiesaus kelio eina į nusikaltimą.
Saugi aplinka
- "Gal patys patyrę didelį smurtą vaikystėje, kai nesiseka darbe, neradę vietos gyvenime, nelaimingi suaugusieji visa tai išlieja savo vaikams", - sako psichiatrė Banga Nastopkaitė. - " Vaikas turi turėt labai plačias ribas augti, vystytis ir pažinti pasaulį. Tėvai turi taip įrengti butą, kad vaikas nepasiektų žirklių, kad niekas ant jo neužkristų, o kad galėtų pačiupinėti, palaižyt, netgi išardyt daugybę daiktų, jo aplinkoje turi būti aibė daiktų, kuriuos gali naudoti kaip panorėjęs. Visada turi jausti, kad jis čia šeimininkas, o ne nuolat drausti: "Neliesk, tai senelio. Štai tavo trys žaislai". Jeigu tai vaikas jaučiasi laisvai namuose, tuomet gatvėje ir svečiuose jį lengva reguliuoti, tada jam ne taip knieti viską griebti, visur lįsti. Vaikai būna dirglūs, kai jiems neleidžiama lakstyti, šokinėti, landžioti, liepiama sėdėt ir nejudėt".
Šeimos problemų veidrodis
- "Tėvai atvedė labai protingą devynmetį berniuką dėl to, kad jis šlapinasi į lovą. Įsišnekome, ir vaikas pasakė: "Aš jaučiuosi labai nelaimingas. Aš tikrai stengiuosi viską daryt labai kruopščiai, mokausi, o tėvai vis mane muša. Jie baudžia, kad galėjau gauti geresnį pažymį, kai jiems nepatinka kažkas, ką pasakė mokytoja, o dažniausiai aš išvis nesuprantu, už ką mane muša". Jo tėvas man pasakė: "Ne jums kištis. Mane tėvas irgi mušė, o aš išaugau geras žmogus". O, kad tas tėvas pagalvotų, kaip jis tada mušamas jautėsi, kaip dabar jaučiasi jo sūnus! Reikėtų visada pasverstyti, kodėl AŠ piktas, o kaip mes visi kartu jaučiamės, ar tik tas vaikas yra problema? Gal reikia visiems spręsti ir kitas problemas, ir kai visi jausimės laimingesni, sveikesni, gal ir tą vaiką pas psichiatrą nereikės vesti. Nes jis viską, kas vyksta šeimoje, atspindi savo elgesiu".
"Kartais motinos žemina dukrų savigarbą, įkalba: "Tu pasidažei - vyrus vilioji". Tokiu atveju išties daug mergaičių pasuka į gatvę, ieško atsitiktinių santykių su vyrais, ir gerai jaučiasi, kai jas pastebi: mama vis sakydavo, kad aš negraži, niekas į mane nežiūrės, o staiga pasižiūri ir įvertina - nesvarbu, kad man tik 14-ka, bet aš jau daug pasiekiau. Ir būtent toks gniuždantis motinos elgesys verčia įvertinimo ieškoti kitur. Reikia visada rasti, už ką pagirti dukrą - už jos savybes, ką ji gerai daro. Ir visą laiką tą pabrėžti, ir jausti, ką kada pasakyti. Jeigu ji nepasitiki savo išvaizda ar turi charakterio trūkumų, tai tėvai turėtų sustiprinti: "Neišgyvenk, tu labai gera ir graži, pasistenk ir tau pavyks". Net jeigu megaitė nėra pati gražiausia klasėje, nuolat giriama tėvų, ji taip ir jausis, ir būtent gerąja prasme: ji nesistengs "kažkuo pasirodyti", nesieks išskirtinio dėmesio netoleruotinu elgesiu, o jausis laiminga savo kompanijoje. Taip pat reikia vaiką mylėti be didelių lūkesčių, iš anksto neturėt jokių iliuzijų, kad jis taps tuo ar anuo; vaikas pats turi nuspręsti, kokią specialybę rinksis. Nereikia iš anksto jokio kelio jam nutiest, o būtent pastebėti tai, kas gera vyksta dabar".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą