Psichologai padeda ekstremalių profesijų žmonėms

Kai Lietuvos telefonų tarnybos pateikė pavyzdinį modelį visoms savivaldybėms kaip būtų galima kurti mobilių krizių įveikimo pagalbą, Klaipėdos psichikos sveikatos centras pirmasis šalyje tai pritaikė. Nuo praėjusių metų balandžio mėnesio ištisą parą budėjo pora iš dvylikos psichologų, pasirengusių pagal iškvietimą vykti įvykio vieton kartu su priešgaisrinės tarnybos vyrais bei policija. Rudenį vyko specialūs mokymai ugniagesiams, suteikta konkreti psichologinė pagalba profesionalams, dirbantiems ekstremaliomis sąlygomis.

Uždaros institucijos sindromas

"Policininkai, gaisrininkai - jie "vartininkai", pirmieji priimantys "smūgį", - sakė Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichologė Nijolė Pilipavičienė. - Kaip kiekvienas žmogus neišvengia blogo oro, darganos, jį ištinka krizės. Vieniems pakanka vidinių resursų, įgūdžių tai išgyventi per mėnesį ar kelis, užtenka artimųjų pagalbos. Krizėje yra ir pozityvių dalykų: tai galimybė augti, sustiprėti, išeit iš jos užsigrūdinusiam, pasiruošusiam kitiems gyvenimo išbandymams. Bet atsitinka ir taip, jog krizė tampa "chroniška" liga, velkasi kaip šleifas per visą likusį emocinį gyvenimą, įneša sumaišties, atsiliepia sveikatai, bendravimui, pasitikėjimui savimi.

Ir profesionalai, turintys didžiulį darbo stažą, nepalieka nepaliesti. Panašu, kad kai kurių vidinė gynyba tokia stipri, kad žmogus pats sau nepripažįsta, ką jis iš tikrųjų jaučia, ir ta gynyba gali pasireikšti pajuokavimais, pasakojant anekdotus, ir ne paslaptis, kad mums tenka girdėti frazę iš gelbėjimo struktūrų: "Pas mus dirba stiprių nervų žmonės". Deja, statistika ir faktai rodo visai ką kita: dažnai išgyvenantys sudėtingą dvasios krizę neranda išeities, kaip sau padėti. Žmones užklumpa kaltės ir bejėgiškumo, "perdegimo" jausmas. Viena iš baisiausių išeičių tampa savižudybė. Jeigu žmogus nesusitvarko su savo išgyvenimais, tai nereiškia, kad jis ligonis ar prastas specialistas. Tuo metu jis yra tik pažeidžiamas, neveikia jo emocinių atsargų sistema. Kita vertus, pas mus dar veikia "uždaros institucijos sindromas" - gelbėtojų tarnybos teigia: pas mus viskas tvarkoje, mes atliekame savo darbą ir žinome kaip elgtis. Tai trukdo atsiverti, pripažinti problemą.

Man teko dirbti su savanoriais konsultantais: nėra lengva kalbėti su žmogumi, kuris pradėjęs save žaloti, žino kada ir kaip nusižudys. Psichologams tenka priimti skubius sprendimus: kaip organizuoti pagalbą, kaip išlaikyti šiltą žmogišką kontaktą, kaip IŠBŪTI su žmogumi, kuris išgyvena tokį gilų sielvartą. Lietuvos telefonų psichologinės tarnybos konsultantai taip pat turi apsaugą, tai yra, po sunkaus pokalbio gali gauti poilsį, ekstra pokalbį su kolegomis, išsiaiškinti, ką jis galėjo padaryti geriau", - sako psichologė.

"Tarnybai netinkamas"

"Deja, kartais žmogus nusižudo, nesvarbu, kokia pagalba jam buvo suteikta, ir svarbu žinoti, jog gali ir taip atsitikti. Gelbėtojams sunku matyti aukų, žuvusiųjų kūnus, nelengva pakelti visišką nesėkmę ir nusivylimą, ir tie išgyvenimai tarsi patenka į kapsulę. Kaip ta kapsulė sprogs ir tie išgyvenimai prasiverš - tik laiko klausimas. Žmonės gali pradėti girtauti, savo reakcijas perkelti į artimuosius (kaip sakoma, "įspirk katei"), gali pasikeisti jo elgesys, tapti neprognozuojamas. Kartais kolegos mato, kaip psichinę traumą patyręs žmogus tampa hiperaktyvus, mėgina "darbu užmušti" tai, kas negatyvaus jame susikaupę. Sulaukia eilinio sveikatos patikrinimo, ir štai išvada: "Netinkamas darbui". Bet juk buvo galima nelaukiant siūlyti sprendimą ir išsaugoti specialistą, kas natūraliai ir sėkmingai daroma Vakarų pasaulyje. Tarkim, policininkams, pradėjusiems vartoti narkotikus, suteikiama psichologų pagalba, jie lieka dirbrti, tik apribojami nuo tam tikrų atsakomybių.

Padėjo įkaitu tapusiam vaikui

Vos pusmetį veikianti mobili krizių įveikimo komanda bent kartą per mėnesį su gelbėjimo tarnybomis vyko įvykio vieton. Nors tai itin konfindencialu, psichologė paminėjo atvejį, kai keturi psichologai, policijos pareigūnams išvadavus vaiką, tapusį įkaitu, suteikė efektyvią pagalbą jam bei sukrėstiems, emociškai pažeistiems jo tėvams, giminaičiams. Padėjo susivokti, kaip ateityke išgyvent su psichiką traumuojančiais potyriais ir prisiminimais.

Pasitaikė atvejis, kai mobili krizių įveikimo komanda atvyko, kai jaunuolis jau buvo iššokęs nuo daugiaaukščio stogo; toks jo apsisprendimas tebuvo sekundžių klausimas. Yra pavykę ir atkalbėti žmones, pasirengusius nusižudyti. Aplinkinių noras sulaikyti ir padėti yra stiprus, bet dažnai jiems sunku surasti tinkamus žodžius, suprasti ir įvertinti viską, ką pasakoja žmogus, nebematantis išeities, tuomet padėti gali tik profesionai. Į mobilią krizių įveikimo komandą kreipiasi įkalinimo įstaigų pareigūnai, muitininkai, tai yra, tokių tarnybų atstovai, kurių darbe yra daug įtampų, sumaišties.

Reakcija į trauminį įvykį

"Žmonės, patyrę psichologinę traumą, labai individualiai išgyvena situaciją, kuomet jautė ir suvokė grėsmę savo gyvenimui, sveikatai. Nesugebėjimas įveikti patirtų išgyvenimų gali sukelti mirties baimę, baimę išprotėti, bejėgiškumą ir sutrikimą. Traumos apibrėžimas platus: tai gali būti intensyvus vienkartinis patyrimas (pasikėsinimas, teroras, avarija, persileidimas ir kt.). ir daugkartinis patyrimas (vaikystėje patirtas smurtas, emociškai žalojantys santykiai ir kt.) Pastebėta, jog tas pats įvykis vienos asmenybės gali netraumuoti, o kitam stipriai išgyvenamos neigiamos emocijos gali paskatinti ilgalaikį sveikatos sutrikimą, paskatinti psichikos ligą. Kuo vėliau po traumuojančio įvykio pasireiškia simptomai, tuo didesnė tikimybė, jog jie bus ilgalaikiai.

Kai kuriais atvejais žmonių daromas psichologinis poveikis, reakcija ar elgesys mums gali būti žalingesnis ir labiau traumuojantis, nei stichinė nelaimė. Jeigu ši patirtis "perkeliama" į dabartį, kankina košmariški sapnai, mintys, prisiminimai. Nuolat patiriantys stresą ir psichologines traumas darbe ima naudoti apsaugines strategijas, kažkada padaėjusias išvengti žalojančių pasekmių: hiperbudrumą, vengimą. Šios strategijos kurį laiką gali būti efektyviosaa, bet vėliau ima kenkti asmens sugebėjimui gyventi tokį gyvenimą, kokio jis norėtų. Sutrianka fizinė ir psichinė sveikata, socialiniai santykiai, santarvė šeimoje. Patyrusieji žiaurumą ir smurtą gali tapti priklausomi nuo narkotikų ar svaigalų, pasireikšti asmenybės ir valgymo sutrikimai, depresija, nerimas, baimės.

Kartais žmogus ima stipriai neigti daugybę savo jausmų, kuriuos sukelia traumuojantis įvykis. Padidėjęs nerimas ir pažeidžiamumas (artimųjų praradimas ar dalyvavimas katastrofoje) sukelia ne tik baimę, bet ir intensyvų liūdesį, depresiją, apatiją, pasyvumą. Žmogus nuolat prisimena regėtus vaizdus, garsus, mintis, ir ima kaltinti save, kad padarė ne viską, kad išgelbėtų kitus. Jei nuolat kamuoja gėda, pyktis, gailestis, kaltė, žmogus gali tapti ciniku, ironizuoti, žeminti kitus. Susidaro užburtas izoliacijos ir vienišumo ratas: asmuoa galvoja, kad niekas jam negali padėti ir užsisklendžia savyje. Jei prieš trauminį įvykį žmogus buvo ramus ir švelnus, jis gali be akivaizdžios priežasties tapti labai piktas, šiurkštus, pradėti skriausti žmoną, vaikus, naminius gyvūnus.

Vieni žmonės po traumos skundžiasi energijos stoka, išsekimu, tuomet pykstama ant savęs, sutrinka darbas. Kiti tampa hiperaktyvūs, imasi landaringų darbų, tampa "darboholikais", - nesugeba atsipalaiduoti, pasilsėti".

Kas apsunkina traumos įveikimą?

"Traumų įveiką apsunkina potrauminio streso sumenkinimas: tie, kurie jautriai reaguoja į įvykį, šiuolaikinėje visuomenėje laikomi silpnais, pažeistos psichikos ir t.t. Su jais elgiamasi itin atsargiai, nevartojami žodžiai "mirtis", "žuvo". Anksčiau bendruomenė teikdavo jiems socialinę paramą, be to, religiniai ritualai buvo būdas nesigėdijant išreikšti savo jausmus. Svarbu suprasti, kad normalios trauminės reakcijos yra raudoti, sapnuoti košmarus, pykti, ir tai turi būti išreikšta, nes ilgalaikis jausmų slopinimas net dešimtmečius sukelia psichikai žalingų pasekmių. Svarbu padėti žmogui priimti patyrimo realybę ir įveikti neigimą, paskatinti aplankyti vietą, kur įvyko nelaimė, išsikalbėti apie tai, ką išgyvena, jaučia, palaiktyti išgyvenantį dvasinį skausmą ir patikinti, kad tokios reakcijos yra normalios. Nesakyti nereikalingų dalykų: nelinksminti, necituoti žymių filosofų, nepatarinėti, nesakyti, kad ir jums panašiai buvo nutikę. Jei nežinote ką sakyti, verčiau nesakyti nieko, užtenka apkabinti. Padėti prisitaikyti prie pokyčių gyvenime, padėti surasti naujų interesų, nukreipti specialisto priežiūrai.

Gelbėtojai nuolat rizikuoja gyvybe

Jie nuolat susiduria su smurtu šeimoje, skriaudžiamais vaikais, žmogžudystėm ir savižudybėm, privalo informuoti gimines apie artimo mirtį. O dar - ginkluoti apiplėšimai, šaudymai, lavoninių lankymas, sumaitotų kūnų apžiūra, taip pat savo kailiu patiriamas smurtas. Kai policijos darbuotojai turi asmeninių problemų (konfliktiški santykiai šeimoje, skyrybos), jiems sunkiau įveikti sunkumus darbe. Ir priešingai - dažnai būnant katastrofų liudininku gali pakenkti asmeniniam gyvenimui, sveikatai.

Gaisrininkai, kareiviai, gelbėjimo tarnybų, greitosios darbuotojai, kalėjimų prižiūrėtojai, žurnalistai, savanoriai taip pat susiduria su specifinėmis stresinėmis situacijomis darbe. Jiems tenka išgyventi itin intensyvų fizinį ir emocinį krūvį, rizikuoti veikiant, priimant sprendimus. Gelbėjimo tarnybų darabuotojai nuolat patys rizikuoja savo gyvybe, be to, mato mirusiųjų kūnus. Dažnai net nemanoma, kad jiems reikėtų išsikalbėti ir jog jie labai pergyvena dėl to, ką mato. Visgi jiems pagalba būtina; dažna akistata su mirtimi nepraeina be pėdsakų.

Kaip "gelbėjasi" gelbėtojai?

1988 m. Norvegijoje avarijos metu žuvo 12 vaikų ir 3 suaugusieji. Psichologai, apklausę gelbėjimo tarnybos darbuotojus, nustatė, jog šie naudojo tokias įveikos strategijas: stengėsi kuo užsiimti, kad nekamuotų liūdnos mintys (94 proc.), bendravo sua draugais ir pasikliovė jų parama (76 proc), kitiems tai, kas įvyko, atrodė nerealu, nes jie patyrė šoką (68 proc.), dar kiti išvis vengė net galvoti. Visi jie jautė bejėgiškumą, baimę, nerimą, taip pat neteisingumo jausmą, pyktį, įsiūtį, sielvartą.

Skubi emocinė parama Vakarų šalyse suteikiama dalyvavusiems gelbėjimo darbuose po dramatiškų įvykių: likviduojant katastrofų, gaisrų, teroro aktų pasekmes, ypač kai tenka susidurt su žmonių aukomis. Taip pat pagalba teikiama ir krizinių situacijų metu nukentėjusiems bei įvykių liudininkams. JAV policijos sistemoje veikia savitarpio pagalbos programos, ji siūloma specialistams, dirbantiems ekstremaliomis sąlygomis. Ir štai palyginkime statistiką: 2001 metais Lietuvoje 100 000 gyventojų tenka 44 savižudybės, NATO šalyse - 16 -18a. ES - 20 savižudybių.

J. M. Violanti (JAV), tyrinėjęs policininkų savižudybių priežastis, nustatė svarbiausias - stresas, susidūrimas su kolegų (partnerio) mirtimi, policininkų tarpusavio santykiai, ginklo turėjimas, alkoholizmas ir kt. Pasak J. M. Violanti, savižudybių skaičius policijoje pateikiamas dvidešimčia procentų mažesnis, nei yra iš tikeųjų, o mėginusių nusižudyti dar daugiau.

Docento G. Valicko tyrimo rezultatai (apklausė policininkus) parodė dažniausius streso padarinius: nesaikingas svaigalų vartojimas, įtempti santykiai šeimoje, psichosomatinės ligos, nerimas, suicidinės reakcijos, sumažėjęs darbingumas. Policininkai nurodė veiksnius, trukdančius normaliai dirbti: jie patys nukenčia nuo banditų, nuolat baiminasi, kad nebūtų apkaltinti būtinosios ginties peržengimu, mažai uždirba, prastos darbo sąlygos, viršvalandžiai, baimė netekti darbo, nesaugumas.

Pasak Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichologės Nijolės Pilipavičienės, praėjusių metų lapkričio mėnesį pravesti specialūs mokymai miesto ugniagesiams, suteiktos pradinės žinios apie psichologines krizes, savižudybes, kaip padėti bandančiam nusižudyti žmogui. 2004-aisiais planuojama tęsti mokymus gelbėjimo tarnyboms, skirti daugiau dėmesio streso prevencijai, reabilitacijai po streso. Mobili krizių įveikimo komanda įvykio vieton vyks ypatingais atvejais. Galbūt uostamiesčio poliacininkai, medikai, gaisrininkai ir kitos specialiosios tarnybos, gelbėdami nelaimių metu nukentėjusius žmones iš tiesų sėkmingai dirbs drauge? Ir po laiku suteiktos psichologų pagalbos greičiau sugrįš į gyvenimą, o sielos ir kūno randai bei žaizdos gis greičiau.

Ivona ŽIEMYTĖ