"Aš galvoju, kad priklausomybės ligų centrai ir švirkštų keitimo kabinetai dirba tam, kad žmonės vartotų narkotikus. Metadono programa užmerkia vaisuomenei akis, jiems atrodo - tai vaistas, ir viskas yra super! O iš tiesų tai yra legalus narkotikų platinimas, priklausomybės sutvirtinimas, ir jeigu žmogui tokia pagalba patinka, jis nenori savo gyvenime nieko keisti - jis eis kaip ožys į skerdyklą", - tokią drastišką mintį išsakė jau ketverius metus jokių kvaišalų nebevartojantis Vitas.
Susitikimo vietos pakeisti negalima
Klaipėdos priklausomybės ligų centre (toliau vadinsime PLC), tarp 4 000 čia registruotų narkomanų - 190 - infekuotųjų ŽIV, tačiau, pasak centro vyriausiojo gydytojo Aleksandro Slatvickio, tai gali būti tik aisbergo viršūnė.
Puodžių gatvėje įsikūrusio anoniminio konsultacinio kabineto vedėja Snieguolė Gelžinytė sakė, jog čia per dieną paprastai apsilanko apie šimtą priklausomų nuo narkotikų asmenų, nuo 14-os iki 56-erių metų amžiaus. AKK panaudoti švirkštai keičiami į sterilius, taip pat čia dalinamos spirituotos servetėlės, vata, tvarsliava, prezervatyvai, konsultuojama, kaip saugiai daryti intraveninę injekciją. Asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų ir sergantys AIDS, taip pat nuolat lankosi kabinete, čia gauna informaciją, psichologinę pagalbą, o iškilus sveikatos problemoms, nukreipiami į polikliniką ar gydyklą. Be šio, mieste veikia dar vienas anoniminis konsultacinis kabinetas, be to, švirkštai keičiami tiesiog gatvėje, sutartoje vietoje. Šią vasarą vėl populiarūs buvę aguonų estraktas ir amfetaminas. Be to, mieste vykdoma metadono programa.
"AKK gausi sterilų švirkštą. Na, ir kas? Rytoj vėl čia ateisi. Keitimas sudaro sąlygas toliau tai daryti, jokios motyvacijos ar perspektyvos ką nors keisti. O visai pavargusiam žmogėnui, pasiekusiam dugną, visiškai "dzin", koks tas švirštas", - prakalbo du jaunuoliai, rūkę senamiestyje. - Metadonas, tiesiai šviesiai sakau - blogai, ir viskas. Palengvina "košmarus", "ant adatos" nebesėdi, rodos, susitvarkei gyvenimą. Bet pažiūrėkim: žmogus kaip vaikščiojo į PLC, taip vaikščios. Jis negali nutrūkt nuo saito, kur nuvažiuos - į kitą miestą? Jam reikės tuoj pat atsiimti tą dozę. Ir neduokdie, jos nepasiims - patirs tai, ko dar nepatyrė! Stacionaras PLC? Iš ten išeini "susikipišavęs" kažkoks: ten tave supažindina su tavo liga, o tavo pasirinkimas - nori pasilik su ja. Mano tėvai norėtų, kad būtų priverstinis gydymas, sako: "Bent prailgintų tau gyvenimą, o mes pailsėtume".
"Paskutinieji mohikanai"
- Į uostamiesčio Anoniminių narkomanų klubą, deja, ateina ne narkotikus vartojantys paaugliai, bet jau "gyvi lavonai": tai žmonės, kurių kepenys supuvusios, sveikų venų nebėr, tad leidžiasi narkotikus į kapiliarus, į galvą, pėdas, liežuvį ir lyties organus", - sakė šio klubo lyderis Ričardas. - Psichiatrai teigia, jog stiprius narkotikus keletą metų vartojantys asmenys tampa silpnapročiai, tad ką kalbėti apie veteranus? Kol kas neturime patalpų, kur galėtume užimti gatvėmis besišlaistančius paauglius, kurie pasirengę savo kailiu išbandyti viską. Deja, Alanono veikla žymiai silpnesnė, negu Anoniminių alkoholikų, nes narkotinių medžiagų yra "bukietas", o nustoję vartoti juos, žmonės klimpsta į girtuoklystę. Deja, netoli Klaipėdos, Nemirsetos miške prieš penketą metų pradėtas statyti narkomanų reabilitacijos būstas seniai virto griuvėsiais.
- Vartoti metadoną irgi ne išeitis: vaikštai nei žalias, nei virtas, esi apkvaitęs ir nepajėgi normaliai dirbti, tavo gyvenimas - košmaras, - kalbėjo 44-erių metų Audrius. Šiuo metu jis gyvena Pakutuvėnuose, pranciškonų vienuolių sukurtoje savotiškoje komunoje, kur netradiciškai gydomi žmonės, kenčiantys nuo įvairių priklausomybių bei dvasios negalių. Audrius yra vienas iš saujelės taip ilgai išgyvenusių klaipėdiečių hipių, kuriuos savo romane "Ešafotas" aprašė garsus kirgizų rašytojas Č. Aitmatovas. Drauge su internacionaline narkomanų gauja klaipėdiečiai narkotikų dileriai sovietmečiu traukiniais gabeno aguonas ir kanapes iš Vidurinės Azijos stepių bei dykumų - į plačiosios TSRS imperijos respublikas.
"Narkotikai - vienas iš nužudymo būdų. Dabar iš Vakarų parvežami sintetiniai narkotikai žmones žymiai greičiau pribaigs, kraupesnė bus jų agonija. Moterų kūnas, priėmęs tą "šėtonišką komuniją", ruošiasi išnešioti įsčiose vaisių, paruoštą gyventi su "chemija", o galbūt ir naują apsigimėlių kartą", - sakė Audrius.
"Gyveni tik tu ir adata"...
29-erių metų Ričardas narkotikų nusprendė atsisakyti tuomet, kai po komos atsipeikėjo Miesto ligoninės intensyviosios terapijos ir reabilitacijos palatoje, ir sesutė pasakė, kad jau norėta jį išvežti į morgą. Tarsi atremdamas kai kurių narkomanų artimųjų skundus, esą medikai į "narkašą" žiūri kaip į šiukšlę ar žvėrį, vaikinas sako, jog narkomanų motinos gailisi ir linkusios tikėti savo vaikais net tada, kai šie visiškai degradavę. Be to, palūžę artimieji išgyvena kaltę ir gėdą, aplinkiniai gali manyti, jog narkomaną išaugino asociali šeima. O narkomanui nuolat reikia užmušti kažką savyje, nelyg vilkų šauksmą;
ir palaipsniui virsti kūdikiu, o paskui gyvuliu", - samprotauja.
Būdamas dvylikos metų Ričardas pradėjo rūkyti "žolę". Aguonų estraktą išbandė šešiolikmetis: "Augau darbščioje, padorioje šeimoje. Vėliau tėvas pradėjo girtauti, rietis su mama. Aš troškau maištauti, o laisvės supratimas: "daryk, ką nori", pasaulį apvertė aukštyn kojom. Sakau tiesą: leisdamasis narkotikus, septynerius metus "baldelinau", plaukiau kaip laivas... Jokios atsakomybės, baimės nebelieka, tau niekas nebeegzistuoja, nuolat esi "atsijungęs", "išėjęs" - gyveni tik tu ir adata. Ilgainiui vartojau viską, kas "veža". Kiekvienas narkotikas - kokainas, LSD, opiatai kažką "duodavo", tai yra, suteikdavo skirtingų pojūčių: euforiją, haliucinacijas ar agresiją. Tada dar nežinojau, kas yra "kumarai", "laužis", - pasakoja.
"Kalėjime sukiesi, kad išgyventum: aš pasirinkau narkotikus, ir penkeri įkalinimo metai prabėjo kaip penkios dienos. Tą "badą" pajutau, išėjęs į laisvę. Sėdžiu "taške" ir galvoju: "Dieve, aš laisvėj, o kokie aplink mane baisūs žmonės! Ir kas man atsitiko, kad absoliučiai visą kūną nežmoniškai skauda?" Gavęs skolon, susileidau dozę - kaip ranka nuėmė. Draugas pasakė: "Juk tu sėdi ant adatos". Kojos pradėjo pūliuoti, prasidėjo gangrena, smukau iki to, jog buvo šlykštu pačiam į save žiūrėt, uosti pūvančios mėsos smarvę. Bet net pasišlykštėjimas netrukdė: buvau PADARAS, ir tiek. Kartą išbėgau iš parduotuvės, apsivilkęs striukę, - ir šįkart patekau į griežto režimo kalėjimą. Jau ten supratau, kad reikia baigti, - prisimena vyras. - "Grįžęs namo ir sutikęs draugelius, pajutau, kad vien jų vaizdelis traukia mane kaip vilką kraujo kvapas. Tąsyk mes išsivirėme prarūgusio estrakto, ir mane gerai papurtė, susuko. Tik prisimenu, kaip šeimininkas išmetė (tokia narkomanų taisyklė: eik dvėst kur kitur, bet ne pas mane)".
Ričardas pasakojo, jog tai, ką regėjo prieš atsipeikėdamas po komos "baltame koridoriuje", įtikinę jį, jog dangus ir pragaras - realybė. To žmogaus išgyvenimai, vizijos ir dievoieška - labai asmeniška ir intymu. Bet jis mielai sava patirtimi ir atradimais, autentiška filosofija linkęs pasidalyti su kiekvienu jaunuoliu, apsisprendusiu ir pasiryžusiu keisti savo gyvenimą.
"Narkotikų atsisakymą pavadinčiau antruoju gimimu. Kaip pradedi statyti namą, taip ir aš gyvenime visko mokytis pradėjau iš naujo. Atėjusiam į Alononą, sakau: "Nekurk didingų ateities planų: pirma susitvarkyk savo vidų. Pirmadienio nebesugrąžinsi, nesijaudink dėl rytdienos: ji pati ateis su viskuo. Šiandie nors dantis normaliai išsiplauk, padaryk tiek, kiek gali. Mūsų priesakas: niekada nebūk piktas, alkanas ir vienišas. Jeigu nekaip jautiesi - ateik į Alanoną, šlykščiai jautiesi - ateik, o jeigu jautiesi kaip septintam danguj - lėkte lėk. Bet Alanonas - tai tik viena ir galimybių, vienas iš ieškančio takelių. Vidinio chaoso niekas už tave nesutvarkys".
Demoralizacija, ne gydymas
- Dabartinės PLC funkcijos - slaugos namai, žmonės ateina čia permiegot ir atsigaivaliot, kad paskui vėl galėtų vartoti. Anksčiau alkoholikams PLC būdavo "vytrezvitel - podjomka, a dalše ta samaja pesnia". Jie guldavosi į ligoninę, kad pateisintų pravaikštas, užmaskuotų neištikimybę. Gerai, kad nebeskaičiuojame "lovadienių". Vieną pacientą, iš tikrųjų turintį motyvaciją gydytis, laikyti tarp devyniasdešimties nusistačiusių vartoti ir toliau, - yra demoralizacija, ne gydymas. Pradėtas ir nebaigtas gydymas - pasityčiojimas iš ligonio",- sakė Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės psichiatras Valdas Banaitis. Jis teigė, jog nėra jokios prevencijos, situacija nekontroliuojama nei valstybiniu, nei municipaliniu mąstu, ir narkologų akyse žūsta pacientai.
Vaistai padeda "persilaužti"
Klaipėdos PLC skyriaus ir poliklinikos vedėja, gydytoja psichiatrė Svetlana Zamkovaja sakė: "PLC - reikalingi. Aišku mes neabsoliutiname savo gydymo ir nesakome, kad vieninteliai galime padėti. PLC atliekama detoksikacija, vaistai žmogui padeda "persilaužti" kur kas lengviau, negu patiems namuose; juk žinote, kokia tai būsena ir skausmai. Nesakome, kad mes visiškai pagydome, stacionaras - tik vienas etapų, mes sakome: važiuokite toliau gydytis į reabilitacijos centrus. Ir būna, kad pacientas net neužsukęs į namus, mums iš anksto susitarus, vyksta ten. Visada pabrėžiame tą momentą, kad gydymas - ilgas procesas ir psichologinė reabilitacija būtina. Tiesa, anksčiau reikėdavo laukti ir savaitę, dvi, ir mėnesį; šiandien mes siunčiame žmones reabilitacijai į Kauną, Vilnių, Zarasus, Ignaliną (pastarajame centre vienu metu gali gydytis apie 60 žmonių). Tiesa, tai turi vieną minusiuką: reabilitacijos centruose gydymas mokomas (nuo 300 litų per mėnesį). Keletas mūsų pacientų išvažiavo į Pakutuvėnus.
Kai paciento venos užakusios, jis leidžiasi narkotikus į kirkšnį, kaklą, prasideda abscesai, sepsis, bet be narkotikų dar neįsivaizduoja savo gyvenimo, jam pasiūloma metadono programa. Tai saugiau. Metadonas - ne vaistas, bet opioidinis sintetinis narkotikas, intraveninio narkotiko pakaitalas. Jei dozė parinkta teisingai, fiziškai pacientas jaučiasi stabiliai, jis netgi gali dirbti. Metadono programa - tai tik jo išdalinimas, tai - psichologų, socialinių darbuotojų konsultacijos, psichokorekcija, ir labai daug priklauso nuo paties žmogaus motyvacijos. Aš galvboju, kad žmogus blogai jaučiasi todėl, kad lieka psichologinis potraukis: metadonas nuima abstinenciją, bet nesuteikia "kaifo", euforijos. Ši programa - tai procedūra: šeimos nariai pateikia prašymą, bet jiems paaiškiname, kad neskiriame vaisto nuo narkomanijos, kad žmogus pripras prie šio narkotiko, bet jeigu vartos tik šį, jis galės socialiai readaptuotis. Turime "gyvų" pavyzdžių, kai metadono mažinama ir visiškai atsisakoma. Štai ir pas mus dirba socialinė darbuotoja, atsisakiusi narkotikų ir baigusi Medcinos kolegiją, taigi problemą pažįstanti ne tik iš pasakojimų.
Kodėl pacientai susierzinę palieka ligoninę? Nežino, ką toliau daryti? Mūsų psichologė sėdi ir laukia, kad žmonės ateitų pasikalbėt. Apie kokį "duobės pasiekimą" kalbate? Narkomanams nebūtina pasiekti tokią duobę, kad užsikrėstų AIDS. Jie žino, kad narkotikų poveikis žalingas, net pakeitus švirkštą, irgi nėra 100 proc. garantijos, kad išvengsi bėdos, sveikata vistiek kenčia. AKK žmonės iš tiesų gauna labai daug informacijos. Apie visišką išgijimą nekalbame, nes narkomanija - neišgydoma liga, ir jei žmogus nevartoja metus, dešimt ir dvidešimt, jis tebėra priklausomas nuo narkotikų.
Neneigiu alternatyvių gydymo metodų, net mūsų "Minesotą", skirtą ir narkomanams, vadinu dvasinio tobulėjimo programa. Ir tai, kad religinėje bendruomenėje žmonės sėkmingai gyvena, jei padedama bent vienam, kitam - tai turi teisę egzistuoti. Žmonės turi kur kas didesnį pasirinkimą, nei prieš dešimtmetį. Į PLC kreipiasi paauglių mamos, joms priimtiniau pirma aptarti situaciją su psichologu, paskui paprasčiau kreiptis pagalbos ir į psichiatrą. Gerai, kad tėvai ir paaugliai jau žino, kad yra tokia įstaiga, kur jie gali konsultuotis ir tada, kai narkotikų dar nevartoja, bet jaučia turį kažkokių psichologinių problemų, - sakė gydytoja S. Zamkovaja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą