Tobulesnio žmogaus projektas: ar gyvensime amžinai?

Ateities medicina

Ar genetinis modeliavimas leistų sukurti gyvybę, turinčią neribotą garantinį "galiojimą" ir sunkiai įsivaizduojamas galimybes? Kokia galėtų būti klonuoto žmogaus gyvenimo kokybė ir kokią kainą turėsime mokėti už mumyse užkoduotą norą gyventi amžinai?

Apie tai kalbamės su Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju profesoriumi Vinsu Janušoniu.

Žmonija nuolat svajojo apie nemirtingumą ir sukūrė fantastiškų idėjų, kurios nūnai virsta realybe. Kas galėtų mums sutrukdyti?

Ateities medicina priklauso nuo to, kaip apskritai vystysis pasaulis, o tai, mokslininkų teigimu, priklauso pirmiausia nuo savaiminių gamtos reiškinių (žemės drebėjimų, cunamių, kitų katastrofų), paties žmogaus kuriamų technologijų, naudingų ir pavojingų medžiagų (karinių ir kt.), žmogaus kuriamų konfliktų, teroro. Visa tai keičia ir mediciną bei sveikatos priežiūrą.

Mes net nežinome, kaip atsirado žmogus, šiandien diskutuojama dėl religijų, kritikuojama ir Darvino teorija, yra samprotavimų, kad ne mes iš beždžionių išsivystėme, o atvirkščiai. Todėl gali atsirasti visiškai naujos pasaulio vystymosi formos. Yra patvirtinimų, kad visatoje gali egzistuoti kitų gyvybės formų, kurių invazija taip pat pakeistų pasaulio raidos scenarijų.

Kas skatina medicinos pasiekimus?

Medicina yra veikiama gamtinės ir kitų aplinkų, o labiausia - mokslo, kuriančio įvairias naujas technologijas, kurių dėka buvo iššifruotas genomas (organizmo paveldima informacija, užkoduota DNR), atsirado nanotechnologijos, genų terapija. Ne taip seniai, prieš 18-a metų, pradėta gydyti kamieninių ląstelių injekcijomis. Ir šiandien pagrindinė sveikatos problema yra genetiniai mikrobų pokyčiai, mikrobų atsparumas vaistams, ypač antibiotikams. Todėl naujų vaistų kūrimas - ateities prerogatyva. Ir, žinoma, genetikos mokslo pasiekimai.

Šiandien genetikos mokslas tobulėja: klonuojami gyvūnai, neabejočiau, galima klonuoti žmogų (nes jis toks pat gyvūnas) - iš embriono ar vaisiaus ląstelių ar iš virkštelės kraujo ląstelių, ar iš bet kurios žmogaus kūno vietos ląstelių. Na, o kalbos apie žmogaus užšaldymą ir atgaivinimą - tai daugiau fantastika, nors pasaulyje jau yra užsišaldžiusių žmonių, net nelabai suvokusių, kas jų laukia. Bet krionika turi tam tikrą prasmę: DNR išsaugojimą. Smegenys gali būti mirusios, galvos smegenų funkcijos atsinaujintų kaip ir kiti gyvybiniai procesai, jei taptų įmanoma iš bet kurios ląstelės atkurti visą žmogų.

1997 m. Škotijoje, Roslino institute, iš tešmens ląstelės buvo klonuotas pirmas žinduolis pasaulyje - avis Doli, po šešerių metų nugaišusi.

Sielą ir jos reiškinius palikime kitos srities specialistams. Kalbant apie psichiką, klonuotų gyvūnų elgsena atkartoja buvusių gyvūnų elgseną, kaip mūsų vaikai (ne be išimčių) atkartoja ne tik mūsų veido bruožus, bet ir protinius gebėjimus, mąstymą, nes atkuriama genetinė informacija. Kita vertus, daugelis šalių tobulina atradimus, kaip atkurti bet kurį organą iš savų ląstelių, ir tuomet, tarkime, pakeitus inkstus, kepenis, jie nebūtų atmetami. Šiandien kamieninių ląstelių terapija sėkmingai gydoma per šimtą ligų, tarp jų ir onkologinių.

Ką pasakytumėt apie kuriamus molekulės dydžio mechanizmus, galinčius "remontuoti" mūsų kūnus iš vidaus, apie dirbtinius akių, ausų, galūnių pakaitalus?

Kibernetiniai, arba mechaniniai, vidaus organų analogai neturėtų ateities. Taip, šiuo metu "padaromi" dirbtiniai akių ir ausų, galūnių pakaitalai, o dirbtiniai kelio sąnario, alkūnės ar čiurnos sąnariai iš tikro yra labai svarbūs žmogui, grąžina jo funkcijas, tačiau tai ne galutinis mokslininkų tikslas. Būtų žymiai pažangiau genetiniu būdu atauginti kremzles. Ir tai jau yra daroma, tik dar neištobulinta iki pramoninės gamybos.

Kai kurie mokslininkai atkreipė dėmesį į tobulus sužalotų kūno dalių regeneracijos pavyzdžius: tarkime, salamandrų sugebėjimą atsiauginti galūnę, identišką prarastajai...

Mokslininkai daug ką mėgina pritaikyti iš gamtos, bet ne visada pavyksta tai, kas dėl genetinės informacijos pavyksta primityviems organizmams, salamandros ar slieko. Galbūt įmanoma netiesiogiai atauginti žmogaus koją: klonuoti kurią nors jo kūno dalį ir ją prisiūti. Žinome, kad izoliavus laukinį gyvūną, jis per genetinę informaciją "sužino", kaip turi elgtis. Žmogus to dar neiššifravo, izoliuotas laboratorijoje elgiasi nevisiškai kaip žmogus.

Vis dar nepavyksta ir veido transplantacija, kol kas sunku atkurti plastiką, mimiką ir odą po traumų ir ligų.

Manau, didžiausia problema, be to, kad reikia rasti tinkamą donorą, bei to, jog persodintas veidas gali būti atmestas ar nejudrus, yra moralinė, sukelianti etines diskusijas. Žmonės įvairiai galvoja: o gal tai kitos religijos žmogaus, gal nusikaltėlio veidas, ir tai kažkaip galėtų jį paveikti.

Kiek dar reikės laukti, kol patenkinsim užkoduotą poreikį gyventi ne vieną šimtmetį?

Mokslininkai jau labai drąsiai prognozuoja, kad apie 2030-uosius metus žmogus gyvens apie 200 metų, o kai kurie jų net tikisi, kad nuo 2050 metų galime gyventi ir 800 metų. Tam pasitarnautų kompleksinė pagalba: ligų diagnostika, gydymas, ne tik genetika. Tai realu, juk visai neseniai vidutinė žmogaus amžiaus trukmė buvo apie 30 metų. Sakykim, iš Europos Sąjungos šalių Ispanijos gyventojai dabar gyvena ilgiausiai - apie 89-erius metus.

Sutrikdyta natūralioji atranka: išgyvena kūdikiai, gimę su daugybe patologijų. Kai kurie gyvena nuolat kentėdami...

Tiesa, neišnešioti naujagimiai, tie, kuriuos mūsų daktarų karta matė, praktiškai nebemiršta. Ir nebūtinai kenčia. Žmogaus genomo iššifravimas teikia vilties, kad išgydysime daug ligų. Tačiau lieka aibė tų, kurių kilmės ir "mechanizmų" mes nežinome, - galbūt tai ir yra ta natūrali gamtos atranka. Visada atsiranda ligų, kurių mes neįveikiame; tas pats AIDS, nuplovęs milijonus gyvybių, ir kitos, kurių anksčiau nebuvo. Todėl aš linkęs tikėti, kad gamta turi mums nesuprantamų savireguliacinių mechanizmų.

Tačiau ar patys norėtume ilgai "rusenti", jeigu tas ilgas gyvenimas nebus visavertis?

Dabar itin akcentuojama ne ilga gyvenimo trukmė, o jo kokybė. Kalbu apie sveiką žmogų, o ne prikaustytą lovoje ir egzistuojantį, pusiau gyvą. Sveiko gyvenimo trukmė skirtingose šalyse irgi labai skiriasi.

Ką manote apie Rytų ir Vakarų medicinų takoskyrą?

Jei klausiate apie Rytų ir Vakarų medicinų prieštaravimus, pasakysiu, kad galioja taisyklė: tai, kas iš tikrųjų yra gero pasaulyje, labai greitai paplinta. Jeigu turėsime galvoje skrandžio opų gydymą, tai būta daugybė teorijų, už jas net gautos Nobelio premijos, tačiau kai paaiškėjo, jog kalta čia paprasta infekcinės kilmės bakterija, - tai nūnai paplitę antibiotikai leidžia žmonėms išvengti skrandžio pašalinimo operacijų.

Vienas iš vaistų, padariusių perversmą pasaulyje, yra viagra. Nepaisant to, kad kinai lytinei potencijai gerinti vartoja visai kitas medžiagas, ji akimirksniu paplito po visą pasaulį. Ir dabar vyrų potencija silpnėti pradeda po 80-ies metų.

Todėl žolelės ir diagnostika "iš ausų" tėra priedas, iš esmės nieko nekeičiąs. Rytų medicinos reikalingos kaip prieskonis patiekalui.

Polemizuojama, ar etiška kištis į gamtos evoliuciją, kitaip tariant, į Dievo reikalus?

Etinės problemos yra vienos pagrindinių. Daugelyje šalių baigia išnykti abortai, nes atrasta naujų apsaugos priemonių. (Nekalbu apie tas, kuriose abortai draudžiami; poveikis priešingas.)

Šiuo metu žmogus neapsaugotas nuo pačių neetiškiausių intervencijų. Jeigu bus mokslininkų sukurta galimybė žmonėms bendrauti mintimis, atsiras kitų komunikacijos gebėjimų, dar neaišku, ar jie tik padės, ar ir labai trukdys. Įsiskverbimas į asmeninį žmogaus gyvenimą dabar yra totalinis, ir tai iš principo yra baisu. Visur visų klausomasi, filmuojama praktiškai visur, gatvėse, baruose, pristatyta videokamerų. Aš jau nekalbu apie naujų prietaisų kenkimą žmogaus gyvenimui, bet apie skverbimąsi į jį, apie totalinę žmogaus kontrolę.

Kada mes savo kailiu pajusime ateities medicinos debiutą? Ką gero nuveikė Lietuvos mokslininkai?

Mūsų mokslininkai nemažai nuveikė, kurdami vaistus, tik sunku pasakyti, ar jie Lietuvos, nes farmacijos firmas nuperka užsienio kompanijos. Sėkmingai dirbama nanotechnologijų, organų persodinimo srityse. Tačiau mažai investuojame į genetikos mokslą, o štai mažytė Estija teikia dideles investicijas genetinėms technologijoms ir žmogaus genetiniams tyrimams.

Pokyčius medicinoje mes jaučiame, tik gal ne visada tiesiogiai. Kas vakar buvo fantastika, šiandien yra realybė. Štai vis dažniau samprotaujama, kad aterosklerozė greičiausiai yra infekcinės kilmės, ir galbūt išvengsime insultų, infarktų, kraujagyslių sienelių pakenkimų išgėrę tabletę ir nebebijosime valgyti lašinių.

Ivona ŽIEMYTĖ