Klaipėdos Litorinos mokykla – auganti, moderni, patraukli, vykdanti kokybišką specialųjį priešmokyklinį, pradinį, pagrindinį formalųjį ir neformalųjį ugdymą, teikianti surdopedagoginę pagalbą Vakarų Lietuvos regiono sutrikusios klausos vaikams, jų tėvams (globėjams) ir pedagogams. Tokią žinią apie šią mokyklą sužinodavo kiekvienas, užsukęs į šios įstaigos internetinį puslapį. Todėl apsilankiusi, mano įsitikinimų, kurčiųjų mokykloje net krūptelėjau išgirdusi taisyklinga lietuvių kalba bendraujančius mokinukus. Pasirodo, tarptautiniu gesto simboliu, reiškiančiu, AŠ JUS MYLIU, išsiskirianti iš kitų miesto mokyklų įstaiga atidarė naujas klases vaikams, turintiems įvairiapusių raidos, elgesio ir emocijų sutrikimų.
Kodėl mokykla pakeitė savo profilį, kaip sekasi bendrauti skirtingų sutrikimų turintiems vaikams, paklausiau mokyklos direktorės Editos Andrijauskienės.
Ne paslaptis, kad kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokinių kiekvienais metais vis mažėja. Galėtumėte pakomentuoti, kodėl?
1995 metais įkurtoje mokykloje net dvidešimt metų mokėsi tik klausos negalią turintys vaikai. Mūsų mokyklos neaplenkė visą Lietuvą apėmusi demografinė problema – masinė emigracija smarkiai sumažino ir kurčiųjų bendruomenės skaičių. Antra mokinių skaičiaus mažėjimo priežastis – klausą padedančių kompensuoti technologijų tobulėjimas: kochlearinės implantacijos, modernūs skaitmeniniai klausos aparatai daugumai klausos sutrikimą turinčių vaikų suteikė galimybę ugdytis kartu su girdinčiaisiais visiškos integracijos būdu. Nors bendrojo ugdymo mokyklose nėra tokių kompetentingų specialistų, kokie dirba Litorinos mokykloje, noras lavinti savo vaikus kalbiniu metodu tėvams yra svaresnis argumentas nei galimybė ugdytis bilingviniu (dvikalbiu) metodu, padedančiu išmokti bendrauti dviem – lietuvių ir lietuvių gestų – kalbomis.
Ar teisingai supratau, kad būtent mokinių skaičiaus sumažėjimas buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi mokyklos profilio pokyčius?
Iš dalies taip. Nors mes jau seniai galvojome apie vaikų, turinčių autizmo spektro sindromą, ugdymą, kadangi labai daug skaitėme apie vieną italų mokslininką, darbui su šiais vaikais taikantį gestų kalbos terapiją. O mes juk esame šios srities specialistai! Nors apie tai svajojome labai nedrąsiai, tačiau svajonės, kaip neretai atsitinka, pradėjo pildytis. Vykdant Klaipėdos miesto mokyklų reorganizaciją, užsidarė kaimynystėje buvusi specialioji mokykla „Guboja“. Pradėjus vaikų iškėlimą į Mažajame Kaimelyje gyvuojančią „Medeinės“ mokyklą, keletas tėvų, suprasdami, kad įprastos aplinkos pakeitimas padarys nepataisomą žalą jų atžaloms, turinčioms autizmo spektro sindromą, išsikovojo teisę pasilikti pietinėje miesto dalyje. Kadangi toje vietoje, kur mokėsi minėti vaikai, mes vieninteliai galėjome suteikti tinkamą ugdymą, Klaipėdos miesto švietimo skyriaus sprendimu sutrikusios klausos įstaigoje buvo atidaryta naujo profilio klasė. Visa tai įvyko prieš 3 metus. Mokyklos slenkstį peržengę du specialiųjų poreikių vaikučiai padarė perversmą – mes pabandėme ir supratome, kad galime ir norime suteikti autistams tinkamą lavinimą, o tėvai tuo įsitikino, pamatę kaip keičiasi jų atžalos. Apie kardinalius vaikų pokyčius jie džiugiai dalijosi su tokio pat likimo tėvais. Geros žinios netruko pasklisti, todėl kitą rugsėjį turėjome jau penkiolika vaikučių. Nuo šių metų rugsėjo Litorinos mokyklą lanko 29 sutrikusios klausos vaikai ir 53 įvairiapusių raidos sutrikimų, autizmo spektro sindromą, nežymų intelekto sutrikimą, bendrųjų mokymosi, elgesio ir emocijų sutrikimų turintys vaikai.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tėveliai noriai atvedė vaikus į Jūsų mokyklą, o kaip į tai reagavo klausos negalią turinčių vaikų tėvai?
Pas mane niekas neatėjo ir nepasakė, kad jie tuo yra nepatenkinti. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šalies bendrojo ugdymo mokyklose mokosi nemažas skaičius specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Ir sveikieji, ir specialiųjų poreikių turintys vaikai puikia sutaria, nes tai priklauso nuo įstaigos vidinės kultūros. Kol buvo galimybė, mes mokėme tik kurčiuosius, tačiau esame pedagogai iš pašaukimo, todėl suteiksime tinkamą ugdymą bei pagalbą kiekvienam pas mus atėjusiam vaikui.
Pastebėjau, kad jūsų mokyklos klasėse yra labai mažas mokiniu skaičius – vienoje klasėje būna po 4–5 vaikus. Ar tai yra dėl mažo mokinių skaičiaus mokykloje, ar dėl to, kad skirtingų poreikių vaikai turi būti mokomi atskirai?
Tokios mažos yra kurčiųjų klasės. Jos susiformavo todėl, kad pradinio ir pagrindinio ugdymo pakopose negalima jungti klasių kaip nori. Pavyzdžiui, 4-os (pradinės) klasės mokiniai negali būti sujungti su antrojoje (pagrindinio ugdymo) pakopoje esančia 5-ąja; pirmojo pagrindinio ugdymo koncentro pakopai priklausanti 8-a klasė niekada nebus jungiama su antrajame pagrindinio ugdymo koncentre esančia 9-ąja klase ir pan. Kadangi mokykloje mokosi tik 29 kurtieji ir neprigirdintieji, turime klasių, kuriose iš tiesų mokosi tiek mažai vaikų. Tačiau jie gauna ypatingai daug mokytojų dėmesio, todėl ir ugdymo kokybė yra žymiai geresnė, nei per trisdešimt mokinių turinčioje bendrojo lavinimo mokyklos klasėje.
Kad ir kaip gražiai, pasak Jūsų, viskas atrodo, tačiau šis susijungimas vis tiek turi turėti kažkokių minusų. Ar aš neteisi?
Mes padarėme viską, ieškodami sutrikusios klausos mokinių. Tačiau supratę, kad mūsų paieškos pradeda panėšėti į Sizifo darbą, turėjome priimti šį nelengvą sprendimą dėl mokyklos išlikimo ir plėtros. Vienintelis minusas, kurį aš įžvelgiu, tai valstybiniu mastu nesutvarkytas finansavimas. Mūsų vaikams yra skiriama daug individualių užsiėmimų: jiems paslaugas teikia logopedai, mokytojų padėjėjai, specialieji pedagogai, kineziterapeutas, kaniterapijos specialistas ir kt. darbuotojai. Mokinio krepšelyje esančių lėšų neužtenka reikiamų priemonių įsigijimui, o kartais net ir tokį sunkų darbą dirbančių specialistų paslaugų apmokėjimui. Labai tikiuosi, kad naujasis švietimo ministras peržvelgs ydingą mokinio krepšelio metodiką ir pagaliau supras, kad specialiųjų poreikių turintiems vaikams reikia ypatingo dėmesio ir rūpesčio.
Kokie jūsų ateities planai? Gal turite kažkokių ypatingų svajonių ar pageidavimų mokyklai?
Taip, turiu. Svajoju pasinaudojant Europos Sąjungos lėšomis pastatyti stiklinį ketvirtą aukštą ir ten įruošti patalpas vaikų terapijai ir reabilitacijai. Tai, tikriausiai, yra pati beprotiškiausia svajonė, bet gal kažkada ji išsipildys. Tai yra mano didysis noras. Kalbant apie žemiškesnius pageidavimus, norisi pasakyti, kad mano įstaigos specialistai jau „užaugo“. Jie gali ir nori dalintis savo patirtimi ir žiniomis su tais, kuriems reikia pagalbos. Jau pradėjome vykdyti ir planuojame plėsti savo akademinę ir metodinę veiklą. Jei įstaiga nori augti, ji turi augti keliais aspektais ir vienas iš jų yra akademiškumas. Toks šiuo metu yra mano kaip vadovo strateginis tikslas. Šis tikslas jau pradėtas įgyvendinti: rengiama bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universitetu, suteiksianti galimybę būsimiems terapeutams, o taip pat ir kitų specialybių studentams atlikti mokomąją praktiką Litorinos mokykloje; bendradarbiavimas su Rusijos švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto mokslininkais didina mūsų kompetencijas dirbant su autizmo spektro sindromą ir įvairiapusių raidos sutrikimų turinčiais vaikais; taip pat norisi pristatyti analogų neturintį virtualų Kompetencijų kabinetą, kuriame visi, kam rūpi specialiųjų poreikių turintys vaikai, gali rasti metodinės medžiagos, pamokų pavyzdžių, mokslinių, metodinių darbų ir patarimų. Kabinetą galima rasti mokyklos internetiniame puslapyje, todėl siūlau ir kviečiu naudotis jo ir visos mūsų įstaigos teikiamomis paslaugomis.
Ačiū Jums už pokalbį. Esu įsitikinusi, kad po šio interviu Jūsų įstaigoje padaugės mokinių. Ar pajėgsite sutalpinti visus norinčius?
Jei taip nutiks, ketvirtojo aukšto vizija gali gana greitai tapti įgyvendinta misija.
Klaipėdos Litorinos mokyklos direktorę Editą Andrijauskienę kalbino Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto žurnalistikos studijų 3 kurso studentė Gerda KUDARYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą