Asia Argento: "Moterys miršta gražiau"

... Pastaruoju metu manęs vis rečiau klausinėja apie tėvą. Ir man tai patinka.

Negaliu sakyti, kad tėvas buvo man per griežtas. Veikiau mano vaikystėje jo visai nebuvo. Taip - su tėvais, bet jiems nedalyvaujant - augo visi, kuriuos pažįstu. Dar nė iš vieno niekada negirdėjau, kad būtų patenkintas savo vaikyste.

Man kartais atrodo, jog tėvas davė man gyvenimą vien todėl, kad jam nusibodo ieškoti mažų mergaičių savo filmams.

Mano tėvas labai mėgsta užmušinėti moteris - kine, žinoma. Ir aš jį gerai suprantu. Jis žudo moteris, nes moterys miršta gražiau nei vyrai. Jos skambiau rėkia, jų traukuliai gracingesni, ir jos kur kas geriau pažįsta skausmą.

Gerai, kad dauguma žmonių ne tokie kaip aš.

Man labai sunkiai pavyksta glotnūs vaidmenys. Daug lengviau vaidinti žavingą kalę.

Italijoje mane laiko kekše. Jie pastebi mane tik tada, kai nusirengiu.

Kanuose mane vadina karaliene, o Italijoje sako: eik ir dirbk.

Aš visada norėjau būti prancūzaite. Norėjau gyventi Paryžiuje. Gyventi ten, kur tokie vaikinai kaip Gasparas Noe (prancūzų režisierius, išgarsėjęs filmu "Nesugrąžinamas laikas" ("Irreversible" - Red. past.) gali filmuoti savo kiną nebijodami pakliūti už grotų. Bet aš gyvenu Italijoje - beždžionių šalyje. Ir aš - aktorė, kuri vietoje širdies turi svogūną, o tas svogūnas, užuot plakęs, tiesiog dvokia.

Šiandien mano gyvenime nėra nieko, išskyrus darbą. Todėl, kad netgi dukra - tai darbas.

Dešimt metų aš boksavausi, nors tėvas visada norėjo, kad gaučiau kung-fu juodąjį diržą. Bet aš jo neklausiau ir nė sykio nesigailėjau. Ypač po to, kai vienas pernelyg aistringas fanatas gatvėje pastūmė mane ir man reikėjo į tai atsakyti.

Ne visos italų aktorės yra kekšės. Jei sutinki fotografui parodyti krūtinę, tai dar nieko nesako apie tavo pasileidimą ir amoralumą. Labiausiai pasileidę ir amoraliausi šios planetos žmonės atrodo tokie padorūs, kad jų atvaizdus būtų galima spausdinti ant kalėdinių atvirukų.

Pavydžiu ateistams. Jeigu laikysime, kad jie klysta, tai po mirties jie turės galimybę įsitikinti, jog yra neteisūs. Jeigu manysime, kad klysta tikintieji, jie to nesužinos niekada.

Man visada patiko Mergelės Marijos paveikslas - ypač kaip ją piešė senovės dailininkai. Man apskritai patinka krikščionybės simbolizmas kaip estetika, bet Mergelę Mariją aš iš tikrųjų myliu. Ji buvo gera motina.

Dievas man - tai sistema, kuri leidžia mums pamatuoti savo skausmą.

Dauguma žmonių mano, kad būti normaliam - tai būti laimingam. Šia prasme aš labai toli nuo normalumo. Melancholija man pažįstama labiausiai iš visų kitų jausmų.

Mano prisiminimai prasideda nuo devynerių metų, kai pradėjau dirbti. Būtent nuo tos akimirkos ėmiau suvokti savo gyvenimą kaip savo nuosavybę.

Iki tam tikro momento man atrodė, kad esu labai bjauri. Netgi tėvas man tai nuolat kartojo - ypač po to, kai nusiskutau plikai ir atrodžiau kaip bernas. Bet kai suėjo 21-eri, Michaelas Radfordas pasiūlė man tapti iš tikro seksualia filme "B. Monkey". Ir kone vienu akimoju aš išmokau visų tų triukų, kurie padeda patraukti dėmesį ir apie kuriuos iki tol išvis nežinojau. Manau, jog visa tai taip lengvai man pavyko todėl, kad mano persikūnijimo pagrindas buvo kerštas. Kerštas visiems tiems vaikinams iš mokyklos, kurie šaipėsi iš mano negražumo.

ŠEIMA. Su vyru režisieriumi Michele Civetta ir vaikais Asia gyvena Romoje ir augina 11-metę dukrą Anną Lou (jos tėvas - italų muzikantas Marco Castoldis, žinomas kaip Morganas) bei jųdviejų sūnų Nicolą Giovannį, kuriam prieš savaitę sukako 4-eri metukai. 

Deja, užmušti tą, kuris kažkada tave įskaudino, kur kas paprasčiau nei visai išmesti jį iš galvos.

Būti sekso simboliu - labai nuobodu.

Patraukliausias vyro organas - tai jo smegenys.

Aktoriai - patys nuobodžiausi meilužiai pasaulyje. Viskas, apie ką jie gali kalbėti, yra ką jie darė praėjusiame filme ir ką darys kitame.

Gaila, bet aš labai mažai dirbau su režisieriais, kurie reikalavo iš manęs to paties, ko aš reikalauju iš savęs pati.

Šiandien mane žavi pornografiniai filmai. Tai vienintelis kino žanras, kuris iki šiol nebuvo kūrybiškai įprasmintas. Labiausiai man patinka tai, kad viskas ten vyksta tarp žmonių iš tikrųjų, tarp žmonių, o ne aktorių, ir ši aplinkybė mane jaudina smarkiau nei, tarkime, "Vėjo nublokšti".

Didžiausias aktoriaus profesijos sunkumas, mano akimis, yra tas, kad tapdamas ekrane kitu nepridėtum prie jo per daug savęs.

Nesuprantu, kodėl man nuolat tenka vaidinti nuobodžias europietes?

Po filmo "Trigubas X" ("XXX: State of the Union", amerikiečių režisieriaus Robo Coheno filmas. - Red. past.) aš ėmiau dėvėti Pradą, užsirašiau į sporto salę, įsigijau agentą Los Andžele ir padariau daug kito šlamšto, kurio labai stengiausi išvengti daug metų. Man rodėsi, kad būtent to iš manęs ir buvo tikimasi. Maniau, jog turiu būti pritrenkiamai seksuali. Ir mane tučtuojau užvertė tokiais pasiūlymais - vaidinti kales, sugebančias vožti į dantis. Bet tu greitai suvoki, kad tokie dalykai tavęs nepadarys laimingos. Nenoriu atrodyti kaip buržuazinė moralistė, bet aš netgi ėmiau galvoti: ir ką apie visa tai paskui galvos mano dukra?

Tai, ką kiti laiko iškrypimu, aš visada laikiau tiesiog dar viena žmogiškojo egzistavimo forma.

Žmonių požiūrį į seksą galima laikyti nesveiku beveik visur - galbūt be kai kurių genčių, kur vis dar priimta vaikščioti nuogam.

Nėra nieko pavojingesnio nei tiesa. Todėl, kad būtent tiesa, o ne melas gali geriau atskirti žmones ir palyginti juos vieną su kitu.

Minia - tai visuomet prievarta.

Tame, kas parašyta, visada mažiau tiesos nei tame, ką pamatei pats. Pirmiausiai tai sakau apie laikraščius.

Televizija šlykšti jau vien todėl, kad žmonės, kurie ten kalba, netgi kai kalba apie ateivius, iš tikrųjų kalba apie save.

Nekenčiu tų, kurie sako: mano tatuiruotė reiškia tą ir tą. Man tatuiruotė - tai tik priminimas, dienoraštis, užrašų knygelė. Tai tik būdas atmintyje užfiksuoti tam tikrą gyvenimo momentą.

Aš noriu, kad mane prisimintų kaip žmogų, kuris darė viską gerai nežinodamas, kaip padaryti bent ką nors.

Labiausiai šiuolaikinis pasaulis mane gąsdina tuo, kad sukuria vis mažiau dalykų, kurie tave įkvepia sukurti savuosius.

Manau, kad už viską, ką blogo padariau savo gyvenime, aš galėsiu sau atleisti tik kai sukursiu apie tai filmą.

Man nepatinka, kai kas nors man sako: baik tu, juk tai tik kinas.

Nekenčiu, kai dubliuojami užsienio filmai. Bet italai per daug tingūs, kad skaitytų subtitrus.

Nekantrumas - geras požymis, kad tu aiškiai suvoki savo mirtingumą.

Dosjė

Gimė 1975 metų rugsėjo 20 dieną italų kino režisieriaus Dario Argento ir aktorės Darios Nicolodi šeimoje.

Filmuotis pradėjo nuo 9 metų televizijos filmuose.

1992 m. vaidino Michele Placido filme "Širdies draugai" (it. "Le Amiche del cuore").
1993 m. pasirodė savo tėvo filme "Trauma".

1994 m. už vaidmenį Carlo Verdone'o filme "Daugiau nesusitikime" (it. "Perdiamoci di vista!") gavo italų nacionalinę premiją "David di Donatello" kaip geriausia aktorė.
1994 metais debiutavo kaip režisierė: nufilmavo dvi trumpametražes kino juostas - "Prospettive" ir "A ritroso".

1995 m. gavo Charlotte of Sauve vaidmenį skandalingojoje Patrice'o Chereau'o juostoje "Karalienėje Margo".

1996 m. sukūrė dokumentinį filmą apie savo tėvą Dario Argento.

Antrą kartą Argento buvo apdovanota 1997 m. už vaidmenį Peterio Del Monte'o filme "Pakeleivė" (it. "Compagna di viaggio").

1998 m. sukūrė filmą apie Abelį Ferrarą - JAV režisierių ir scenaristą, ir nusifilmavo jo režisuotoje juostoje "Viešbutis "Naujoji rožė" ( "New Rose Hotel").

2000 m. pasirodė jos režisuotas filmas "Vieniša gražuolė" ("Scarlet Diva").

2002 m. - "Trigubas X" (Yelena), "Džinostra" (Vienuolė).

2004 m. - "Miledi" (Sally La Chvre).

2005 m. - filmai "Mirusiųjų žemė" (Slack), "Paskutinės dienos" (Asia).

2005-2007 m. darbai: režisieriaus Olivierio Assayaso "Pasiruošusi kilti", Abelio Ferraros "Naktinio klubo istorijos", Catherine Breillat "Slapta meilužė" ("The Last Mistress"), Dario Argento "Ašarų motina" ("Mother of Tears"). Taip pat nusifilmavo kabelinės televizijos "Showtime" seriale "Siaubo meistrai" ("Masters of Horror"), bendrai kurtame įvairių žymių siaubo režisierių: Micko Garriso, Dario Argento, Johno Carpenterio, Takashi Miike'o, Joe'o Dante'o, Stuarto Gordono ir kitų.

2007 m. pirmasis sezonas taip pat išleistas ir DVD diskuose, 2008 m. DVD ir "Blu-ray" diskuose išleistas ir antrasis sezonas. Serialas yra laimėjęs kelis "Saturn" ir "Emmy" apdovanojimus.

2006 m. vaidino pagrindinį vaidmenį Tony Gatlif režisuotoje juostoje "Transilvanija" ir Sofijos Coppolos filme "Marija Antuanetė" (Madam Diu Bari).

2009 m. Gilleso Behato "13 skyrius" ("Diamond 13").

2011 m. vaidmuo rež. Paolo Costellos filme "Atsisveikinimo bučinys" ("Baciato dalla fortuna").

2012 m. vaidmenys: Matteo Rovere'o filme "Nepataikė" (it. "Gli sfiorati"), Stefano Chiantinio "Isole", Dario Argento "Dracula 3D", Yvano Attalo "Netrukdyti" ("Do not Disturb") ir vaidmuo 2013 metais pasirodysiančioje vyro Michele'o Civettos režisuotoje dramoje "Regular Boy" pagal japonų rašytojo ir filmų režisieriaus Ryu Murakamio knygą "Saugojimo kamerų vaikai" ("Coin Locker Babies"). Tai siurrelistinis pasakojimas apie du berniukus, kuriuos 1972 m. motina užrakindavo saugojimo kamerose Tokijo geležinkelio stotyje.

Savo apsakymus publikavo daugybėje italų žurnalų.

Parengė Aras MASIULIS