Bobteilai - švelnūs "daktarai"

Nors ponia Ana vadina save "asfalto mergiščia", sutikusi žemaitį kareivį gimtojoje Maskvoje, atitekėjo į Plungės miestelį ir tiedu skirtingo temperamento bei charakterio žmonės gyvena kartu jau per trisdešimt metų. Visada, kiek save prisimena, ponia Ana auugino šunis: Kaukazo aviganius, niūfaudlendus, anglų kokerspanielius, bet sykį išvydusi parodoje iš Vengrijos atvežtus "lokiukus", susižavėjo kaip vaikas: jeigu nerangieji aviganiai siausdami viską namie išvartydavo, tai karališko orumo kupini masyvūs bobteilai ankštame kambaryje "plasnojo" itin grakščiai, nieko nekliudydami. Įšnekėjo žentą parvežti tokį šunėką ir jai, ir dabar juokiasi, jog bobteilė Kristė bei jos palikuonys, kurių atsivesdavo net po dvylika, "pastatė" jai namą. Sykį moteris jautė, kaip dailininkai iš Vilniaus "alpėja" dėl vieno šunyčio, jų vaikai verkė, prašydami šuns, bet jiems trūko lygiai pusės pinigų, kad galėtų šį nusipirkti, tad moteris pasiūlė nutapyti Kristės portretą. Ištikimoji kalė jau iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus, o portretas primena tą nuostabią bičiulę ir yra veislyno simbolis.

Šuniška terapija

Iš vieno šuns ji per metus iššukuoja po kilogramą vilnos, iš kurios mezga kojines bei liemenes žmonėms, kenčiantiems nuo reumato ir prostatos. Čikagoje ypač populiari bobteilų terapija autistams ir luošiems vaikams, juos mielai laiko daugiavaikės šeimos. Jeigu esi spartietis, šis šuo lakstys su tavimi, o jei esi namisėda, palaimingai gulės prie tavo kojų. Bobteilas randa silpną šeimininko vietelę ir išsikovoja šio simpatiją bei pasitikėjimą: štai viena "Kolibrio palikuonė" nieko neprileidžia prie savo žmogaus, mėgstančio popietę nusnūsti. Kai į Plungės šunų klubą mamos atsiveda sunkiai judančius vaikelius su negalia, šie veržiasi žaisti su šunimi ir net įstengia juos sušukuoti, nustebę tėvai išgirsta iki šiol neištartą vaiko žodį, sklandesnę kalbą. Vieno vaikelio pirmas ištartas žodis buvo ne "mama", o "au"... Ponia Ana iš pradžių pati netikėjo tokiomis bobteilų galiomis, tačiau tai tapo akivaizdu: "Ir nereikia jokių ekstrasensų, kad sužibėtų prigesusios vaiko akys, ne jie vedžioja šunį, bet atvirkščiai. Manau, jog visi ramūs gyvūnai teigiamai veikia žmogų, suteikia jiems dvasios pusiausvyros bei harmonijos. Per parodas mano šunys visuomet apspisti minios vaikų, šie sulipusiom nuo cukraus vatos rankutėmis juos glosto, o šie tuoj turi išeiti į ringą. Vaikai iš tikrųjų keičiasi, drąsėja, laisvėja, aš gi matau, koks jis ateina pirmąkart, ir kaip jaučiasi po daugelio seansų", - sako šeimininkė. Jeigu net svetimas vaikas ateitų į jos namus ir norėtų ką paimti, bobteilas niekada neskriaus mažylio. Nebent, kaip savo šeimos vaikams sudrausdamas žaismingai "įžnybs" dantukais. Bobteilai yra labai geros auklės, jie net galva atidaro ponios Anos vaikaičiams duris. "Man tai šuo - visai be jokių minusų", - sako ji, rodydama pastelinės pilkos spalvos nertinį, gydysiantį pažįstamo skaudančius inkstus. Moteris savo vyrą, bočius ir vaikus apdovanojo panašiais drabužiais.

Auklės seneliams ir šeimos "ganytojai"

"Kai suaugę vaikai sulaukia per daug dėmesio iš savo tėvų, nuperka jiems bobteilą, tuomet senoliai vėl turi, kuo maloniai rūpintis, ką vedžioti ir šukuoti. Skambina man daugybę kartų, pasakoja, kaip šunelis "valgo", koks protingas - visi rūpesčiai dėl vaikų atrinta. Ar nejaučiu miestelėnų priešiškumo? Reikia būti žmogum: nė vienam kaimynui nelendu į dūšią, neapkalbinėju, nes neturiu tam ir laiko, tik padedu bėdoje. Jei pėsčia einu į klubą, visuomet surenku šunelių "turtą" į maišelį, ir einu drąsiai. Bobteilai "prašo", kad išlipčiau iš vandens, jei maudausi upėje, nes patys plaukioti nelabai mėgsta, mat jų vilna sušlampa ir tampa sunki. Kartais tyčia parke išsisklaidom į skirtingas puses, tuomet šunys sutrinka, ir laksto nuo vieno prie kito, nenuleidžia nuo mūsų akių, nes mes kaip ir jų "avys". Jeigu aš išeinu, bobteilai sėdi prie lango ir akis pražiūri: jie nemiega ir neėda. Bethovenas netgi galantiškai asistuoja savo patelei, yra puikus tėvas, ir kalei pasitraukus, saugo lizdą, "auklėja" mažylius. Jeigu kitos veislės šuo mane supranta iš gestų, su supratingais bobteilais pasišneku kaip su žmogum, jie suprantą labai daug žodžių, iš akių supranta. Jeigu miegosi, jis kentės, norėdamas į lauką, bet nepajudės, kad nepažadintų šeimininko. Jie visada prisitaiko prie šeimininko. Lengvai dresuojami, porą bobteiliukų pardaviau į "Baltijos" cirką, su jais nelabai galima ir medžioti, jie nesivaikys žvėrių, nes saugos žmogų, tačiau prireikus gins tave iki paskutinio kraujo lašo", -sako ponia Ana, kažkuomet Mičiurino akademijoje baigusi gėlininkystės ir dekoravimo specialybę. Gyvenime jai prisiėjo auginti rožes ir vištas, kiaules, bet dabar augina tik šunis. Kai ko juokiasi ir iš jų išmokusi, nes sako: "Jei esi pikta, pavargusi, "nelaižyk" grindų: verčiau pamiegok, kad turėtum jėgų vyrą pabučiuoti". Iš veislyno net respublikos finansų ministras nupirko šunelį, ne vienas įžymus menininkas ar verslininkas. Drauge su bobteilais kirtome sumuštinius, kol šeimininkė griežtai subarė: reikėjo matyti, kokios susigėdusios ir sielvartingos pasidarė bobteilų akys, kad nuvylė šeimininkę. Be abejonės, apie šunis galėjome prakalbėti visą dieną, tačiau jeigu jūs susidomėjote bobteilais, verčiau apie juos išgirsti iš pirmų lūpų. El. paštas aliutik@takas lt., tel. 861018574.