O istorija galėjo pasikartoti. Mat metų metus D. Meškauskas buvo nominuojamas „Auksiniam scenos kryžiui“ ir tik užpernai, 2017-aisiais, pagaliau jį pelnė. Aktoriaus kandidatūra Nacionalinei gauti iki tol siūlyta du sykius. Nemelavo tik trečias kartas. „O galėjau likti etatiniu laukėju“, – juokėsi „Lietuvos žinių“ žurnalisto kalbintas aktorius.
D. Meškauskas jaučia dėkingumą ir Vilniui, jį išauginusiam, ir Klaipėdai, kurioje išgarsėjo. „Žvelgiu ne geografiškai, o asmeniškai. Vienas lauke – ne karys. Mes lyg susisiekiantys indai, vienas kitą papildome, turtiname. Šioje profesijoje vienas nieko nepadarytum“, – teigė 54 metų aktorius.
D. Meškauskas pastaraisiais metais atliko daugybę pagrindinių vaidmenų garsiausių šalies teatro režisierių spektakliuose. Klaipėdos dramos teatre suvaidino Motušę Kuraž Bertolto Brechto pjesėje „Mama Drąsa“ (režisierius Elmaras Senkovas), Varpininką Karvelį Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikuose“ (režisierius Eimuntas Nekrošius). 2016 metais – Bitininką Gintaro Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (režisierius Oskaras Koršunovas).
Jis taip pat vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose „Visuomenės priešas“ (režisierius Jonas Vaitkus), „Katedra“ ir „Tartiufas“ (abu režisavo O. Koršunovas), OKT/Vilniaus miesto teatro spektakliuose „Hamletas“, „Dugne“ ir daugelyje kitų.
Ant kūrybos adatos
D. Meškauskas lyg Nepagaunamasis Džo – juda iš vienos vietos į kitą, iš miesto į miestą, iš šalies į šalį. Bet niekada – pro šalį. Dabar sesijos laikas, reikia egzaminuoti studentus. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) juodu su bendražygiu režisieriumi O. Koršunovu globoja jau antrą studentų laidą, šįkart – būsimuosius aktorius ir režisierius. Klaipėdos universitete D. Meškauskas dėstė, regis, keturiems kursams.
– Klaipėdos ir Vilniaus jaunimas kuo nors skiriasi? – klausiau Dariaus Meškausko.
– Klaipėdoje dirbau jau senokai. Bet manau, kad jie puikiai tarpusavy bendrauja. Kaip susisiekiantys indai. Jie juk laiko bendrus stojamuosius. Ten susipažįsta ir pradeda draugauti.
– Kraujo ir idėjų apykaita.
– Nesu iš dėstytojų, kurie savinasi studentus, sako, „šie žmonės yra mano“, „jie priklauso man“, „aš jų antrasis tėtis“. Nesąmonė. Žmogus turi mokytis iš visų. Mano, kaip pedagogo, užduotis yra pažadinti jų imuninę sistemą. Parodyti kryptį. Visai neįsižeisčiau, jei kurį kitą dėstytoją pavadintų savo Mokytoju.
Mano gyvenime irgi buvo daug mokytojų. Kai kurie visai man nedėstė. Bet žmogaus asmenybė „įkrenta“ ir viskas. Tad auklėtinius turiu, kaip sakoma, pasodinti „ant kūrybos adatos“. Išugdyti priklausomybę. Aš lyg narkodileris. (Nusijuokia.)
– Taip, prisimenant tą adatą iš „Apvalytųjų“...
– Kad ir ją. Tik tame spektaklyje vaidino pirmasis mūsų kursas.
Užkrėtė E. Nekrošius
– Iš esmės jūsų mokytojas buvo ir režisierius E. Nekrošius. Veržėtės žiūrėti jo spektaklių, norėjote pas jį vaidinti. Galima tai vadinti likimu, kad pavyko tik paskutiniame Lietuvoje statytame jo spektaklyje „Kalės vaikai“. Ar tiesa?
– Tiesiai šviesiai sakau – jis užkrėtė mane teatru. Jaunystėje katarsį patyriau būtent per jo spektaklius. „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – jie man atvėrė akis. Užsikrėčiau, esu jam tai sakęs. Ir ne tik jam, bet ir tos kartos aktoriams Kostui Smoriginui, Algirdui Latėnui.
Šia prasme – Mokytojas. Bet manau, tris dešimtmečius jis buvo mokytojas visiems. Darė įtaką visam kultūros laukui. Netgi tie, kurie neigė jo teatrą, vis tiek lygiavosi į jį.
Rusai sako „lietuviškas teatras“. Taip įvardijama savita, poetinė teatro kalba. Na, ir kas turima galvoje? Manau, E. Nekrošius.
– Kodėl judviejų susitikimas scenoje užtruko taip ilgai? Simboliška, gal net fatališka, kad susitikote paskutiniame lietuviškame jo pastatyme.
– Kaltas arba mano kuklumas, arba išdidumas. (Prajunka.) Niekada nedrįsau prašytis pas ką nors. Nepatogu, gėda. O pagal mano padorumo standartus – net ir nepriimtina. Tai kuklumas.
O išdidumas... mintis, kad jei esi geras, tai pakvies. O jei nepakvies – ir nereikia. (Juokiasi.)
Gal lėmė ir kritinis mąstymas, kurio šiandien Lietuvoje pasigendu. Visi iškart žino, kaip turi būti, visi iš karto teisia. Apskritai gyvename komjaunuolių epochoje. Arba chunveibinų, fariziejų. Juk tai tas pats mentalitetas.
– Taip, daug komjaunuolių dabar – aktyvių, progresyvių, mokančių mus tolerancijos, teisiančių už esą nešiuolaikišką nuomonę.
– Nepraleidžia progos patylėti. Galvoju, jei tavęs niekas neklausia, tai ir tylėk. Paklaus – pasakysi. Tačiau šauti į viešąją erdvę savo skubotą nuomonę, nepasitarus su savimi, nepagalvojus, „o jeigu man taip?“ – labai nesveika.
Apskritai, kuo daugiau klausimų keli, tuo geriau. Lietuvos rabinai pradinėje mokykloje pažymius rašė ne už atsakymą, o protingą klausimą.
Darius Meškauskas: „Anksti išėjęs į sceną gal ir nusibalnosi nosį, bet užtat augsi.“
Tai paaiškina tik reinkarnacija
– Kokie prisiminimai iš darbo su E. Nekrošiumi „Kalės vaikuose“?
– Tai veikalas apie Donelaitį. S. Šaltenis pats ir scenarijų parašė. Nežinau, ar jie apsitarė su E. Nekrošiumi, bet šis visada keičia scenarijų.
Labai skani kalba, gražus tekstas. Aukščiausios kokybės literatūra. Nežmoniškai sunku išmokti. Nes parašyta sudėtiniais sakiniais, kurie išsidriekia per du puslapius. Spektaklyje sakau 8 monologus po 10–15 minučių. Tad yra ką veikt. (Juokiasi.)
S. Šaltenio žodis duoda spektakliui aukštą tonaciją, kuria specifinę atmosferą. E. Nekrošius, sakoma, labiau „daiktų poetas“, ne žodžio. Tačiau šiame vaidinime žodis ir daiktas skamba vienas kitame.
Spektaklio situacija stulbinamai primena patį režisierių. Donelaitis jau miręs, visą spektaklį aktorius praguli pašarvotas. Ir atvažiuojama daryti, mūsiškai kalbant, jo gyvenimo audito.
Finaliniu ganytojišku monologu Donelaitis kreipiasi į parapiją – spektaklio žiūrovus: „Visą gyvenimą prarėkiau, jus į vieną krūvą varydamas! Būkime vienas kitam kaip raktas spynai, nes kitaip apsidairę pastebėsime, kad nebetekome mums brangios sielos“.
Visi dabar kalba, kad paskutiniai E. Nekrošiaus pastatymai buvo pranašiški. „Vėlinės“, „Vestuvės“ Lenkijoje, „Kalės vaikai“... Kai juos vaidinome Rumunijoje pirmą kartą po netekties, spektaklis buvo kaip malda. Nesuvaldėme jausmų, reikėjo tramdyti. Gerklėje gumulas, scenoje ašaros.
Spektaklis buvo apie jį patį.
Festivalį rumunai dedikavo E. Nekrošiui. Kiek paploję mums, žiūrovai pradėjo ploti sinchroniškai. Staiga suvokėme, kad tie plojimai jau ne mums, jie skiriami jam – tiesiai į aukštybes!
Beje, ir K. Donelaitis, ir E. Nekrošius mirė šešiasdešimt šešerių. Verta pamąstyti apie reinkarnaciją...
Daug papasakota čia
– Kai režisieriaus nebėra, ar nekyla grėsmė subyrėti spektakliui? Juk nebeliko jį prižiūrinčio žmogaus.
– Po dešimties spektaklių jis peržiūrėjo ir liko labai patenkintas. Džiaugėsi, kad auga. „Net pačiam pavydu, kaip gerai pavyko, – sakė. – Daug čia papasakota.“
Iš kitų režisierių E. Nekrošius skiriasi tuo, kad per pačią pirmą repeticiją ištarė: „Man rūpi kaip, o ne ką. Ką jau yra, užrašyta knygoje. Man rūpi, kaip tai papasakoti, maniera.“ Todėl jis labai kruopščiai sustato visą partitūrą ir tų mizanscenų negali nepaisyti. Jos bet kuriuo atveju įvyks.
Tavo, aktoriaus, užduotis jas interpretuoti. Per finalines repeticijas sakydavo: „Na, tai jūs jau pradėkite vaidinti, susimildami. Aš tai nežinau, kaip reikia daryti.“ Šiuo požiūriu jis atskyrė aktoriaus ir režisieriaus profesijas: „Savo partitūrą padariau, o gyvybė, motyvacija, logika – aktoriaus reikalas.“
Dėl formos jis labai griežtas, o kita vertus, duoda daug psichologinės laisvės. Nes tu turi tai paversti gyvu daiktu.
Kalės vaikai
– Nacionalinės premijos nusipelnėte už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę. Kurie tai vaidmenys?
– Formuluotė gana tiksli. Gal ne teatralams ji ir juokinga, bet ne aktoriams. Psichologinis tikslumas yra personažo charakteris. Jis yra suvokimas to, ką darai scenoje. Jis suteikia laisvę improvizuoti.
Kitaip tariant, improvizacija galima tik tada, kai labai tiksliai žinai, ką scenoje darai, dėl ko tai darai, apie ką kalbi.
– Ar psichologinis tikslumas yra vaidmens kūrimo pradžiamokslis?
– Būtent. Negali improvizuoti, nežinodamas žaidimo taisyklių.
– Grįžkime prie jūsų studentų. Jų kurso vadovas labai daug keliauja. Žinome tai iš socialinių tinklų. Ar nepasigenda jo auklėtiniai akademijoje, mato?
– Mato. Meistras neturi visą laiką sėdėti, kitaip užgoš jų imuninę sistemą. Reikia leisti žmonėms padaryti savo klaidas. Keistas žmogus padaras – pasimoko tik iš savų klaidų. Tad kartais reikia juos palikti „ant ledo“. Kad išsigąstų, pradėtų veikti imuninė sistema, imtų kapstyti ir iš tos grietinėlės suplaktų sviestą. Žinoma, būtina ir padėti, nukreipti...
– Ar tokiu būdu pateisinate ir gana ankstyvą jų pasirodymą teatro scenoje?
– Prie scenos būtina pratintis. Išmokti jos nebijoti, suvaldyti savo baimes ir įtampą. Štai pagrindinis mokymosi tikslas. Anksti išėjęs į sceną gal ir nusibalnosi nosį, bet užtat augsi.
– Kai kam, ypač vyresniems aktoriams, tai nelabai patinka. Jie anais laikais pusmetį repetuodavo vieną etiudą.
– Patikėkite, mėginau taip daryti – jie pradeda nuobodžiauti. Nes jau yra pasirengę eiti toliau. Tada pamėginome užbėgti už akių – davėme sunkesnę užduotį. Jie privalo suprasti, kad tai nėra lengva. Čia ne saulėgrąžas gliaudyti – jie turi ir truputį išsigąsti. Tai sutelkia ir atskleidžia, kokie jie žmonės – atsparūs ar ne.
Tad mūsų kartai tie eskizai buvo kažkas baisaus ir sudėtinga, o šiems – jau nebeįdomu ir pernelyg paprasta. Ak, taip? – šekit jums dar! Be to, visada galime grįžti, turime dvejus metus visokiems pašlifavimams ir patikslinimams.
Štai kur buvo gyvenimas
– Kur prabėgo jūsų vaikystė?
– Va čia. (Kalbėjomės kavinaitėje prie Juozo Tumo-Vaižganto g. ir Gedimino pr. sankryžos). Mano namai buvo prie „Tauro rago“, čia gimiau, užaugau. Mokiausi 23-iojoje vidurinėje.
– Vadinamoje Kernagio?
– Taip, taip, ten joje visi mokėsi, „krūti“. (Juokiasi.) Vytautas Kernagis, Remigijus Sabulis, Nijolė Oželytė, Nelė Savičenko, Rytis Gustaitis, Algimantas Mikutėnas, Saulius Balandis, kiti... Sėdėjome ant Lukiškių akmenų. Čia buvo esencija.
– Konservatorijoje (dabar – LMTA) mokėtės su Aidu Giniočiu, Ilona Balsyte, Sigučiu Jačėnu, Dariumi Auželiu, Romualdu Vikšraičiu. Jie vėliau įkūrė „Keistuolių teatrą“. Tačiau pirmiau dar buvo Kapsukas (dabar – Marijampolė), mėginimai ten atkurti teatrą?
– Nebuvo ten tikro darbo. Atėjo kitas laikas – paėmėme Trispalvę į rankas ir išvažiavome į Suvalkiją.
– Su „Roko maršu“?
– Anksčiau! Buvo 1988 metai.
Dabar štai yra „Misija Sibiras“. O mes pirmieji į Sibirą nukeliavome su Trispalve. Dar yra nuotrauka, kur ant Gedimino pilies bokšto plevėsuoja dvi vėliavos – Trispalvė ir sovietinės Lietuvos. Tą Trispalvę mes iškėlėme. Buvo 1989 metai.
Nuo Baikalo grįžtant namo į Lietuvą atšaukė mūsų skrydį iš Maskvos. Buvo 1989 metų rugsėjo 28-oji, prisimenama kaip „bananų balius“. Vėliau paaiškėjo, kad kai kurie mitinguotojai su vėliavomis nuvažiavo į oro uostą pasitikti mūsų. Todėl ir skrydį atidėjo.
Mano, kaip pedagogo, užduotis yra pažadinti studentų imuninę sistemą. Parodyti kryptį.
Žodžiu, dalyvavome visuose įvykiuose, keliavome po Sibirą, lankėme lietuvius, pirmąją žinutę jiems nunešėme, Baikalo ežero Olchono saloje kryžius atstatėme. Štai kur buvo tikras gyvenimas. Koks tad galėjo būti teatras? Jis buvo paraštėje.
Mama sėdėjo Taueryje
– Kaip atsitiko, kad „Meškiu“ buvo pravardžiuojamas jūsų dėdė aktorius Juozas Meškauskas ir jūs tą pačią pravardę įgijote? Juk tokie dalykai nepaveldimi?
– Na, pirmiausia paveldime pavardę. (Šypsosi.) O kadangi jai artima ir pravardė, galiausia paveldi ir antrąją. Mano tėvą, beje, irgi „Meškiu“ vadino.
– Esate Boriso Dauguviečio provaikaitis, o jūsų tėvai su teatru, regis, nesusiję?
– Tėtis baigė hidrostatybą tuometiniame Kauno politechnikos institute.
– O mama?
– Geografiją Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Ekskursijų biure, vesdavo ekskursijas. Bokšte sėdėjo. Buvo metodininkė, kūrė ekskursijų maršrutus. Nepriklausomybės pradžioje ją kolektyvas net į direktores išstūmė. Bet laiku pabėgo. (Nusijuokia.)
– Tad grįžimas į Vilnių – grįžimas namo? Tėvai čia?
– Tėvai čia, bet mano šeima Klaipėdoje, todėl ir namai – ten. O ir Vilnius jau nebe tas, koks buvo mano jaunystėje. Jame negyvenu nuo 1988 metų. Bet vis tiek tai mano miestas. Paradoksas, kaip Vilnių dantimis įsitveria atvažiavusieji iš kitur. Studijuoja ir pasilieka. Iš čia jų neišplėši. O ko man draskytis? – aš ir taip vilnietis, man niekam nieko įrodinėti nereikia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą