Dažnai koncertuojanti Nijolė Pareigytė pastebi, kad keičiasi žmonių šventimo įpročiai

Nijolė Pareigytė, Andrius Mamontovas, Dainius Martinaitis – žmonės, kurie dirba scenoje, kol mes linksminamės. Ir taip jau daugelį metų. Jie linksmina publiką tada, kai jų pačių šeimos sėdi prie vaišėmis nukrautų stalų. Kai švenčia savo pačių gimtadienius ar laidoja artimą žmogų. Kai serga ir kai neturi nuotaikos. Tačiau, tikina visi iki vieno – ta pati publika juos ir pakrauna, o scena dovanoja antrą kvėpavimą. Matydami džiaugsmu spindinčias akis šou pasaulio atstovai jaučiasi laimingi.

„Kai užgeso bočiukas, turėjau vesti renginį ir jame dainuoti – niekas negalėjo manęs pakeisti. O aš negalėjau pavesti žmonių, – liūdnas akimirkas prisimena dainininkė Nijolė Pareigytė. – Nieko, atidainavau. Tiesa, per vieną dainą verkiau“. Ji sako, kad didžiausias atlikėjo darbo minusas, kad jo niekas negali pakeisti: ar temperatūra, ar bloga, ar viduriuoja – niekam neįdomu. Turi eiti į sceną. „Bet atsistoji ant jos ir kažkaip pasveiksti“, – nusijuokia TV3 laidos „Visi mes žmonės“ pašnekovė, publikos numylėtinė Nijolė Pareigytė.

Per daugelį metų mačiusi daugybę renginių ir vakarėlių, Nijolė pastebi, kad ir mūsų pasilinksminimo būdai po truputį keičiasi: „Žmonės mažiau geria. Anksčiau dažnai tarp vyrų vykdavo „spartos mūšiai“. Nors ir dabar vis atsiranda koks vienas ar keletas, kurie sugadina šventę – kad ir kiek žmonių joje dalyvautų“.

Itin dažnai koncertuojanti populiaros grupės „69 danguje“ narė stengiasi laviruoti tarp koncertinės veiklos ir šeimyninio gyvenimo – dukrą į mokyklą vežioja pasikeisdami su vyru. O paklausta, ar jų tarpusavio santykiams netrukdo nuolatinės gastrolės, sako: „Šeimoje turi būti pasitikėjimas. Juk kartais net nakvoti namo negrįžtu. Bet aš laikausi taisyklės: su kitais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad ir su manimi elgtųsi“.

Kitas, „Visi mes žmonės“ laidos kalbintas scenos žmogus – naują albumą pristatantis Andrius Mamontovas savo veiklos net nevadina darbu, nes daro tai, kas jam patinka. Kai prieš daugelį metų susipažino su būsima žmona Inga, jis jau buvo muzikantas. Ir Mamontovų atžalos augo matydamos būtent tokį šeimos modelį, kad tėtis vis kažkur išvyksta, po kurio laiko sugrįžta, dažnai – naktį. Kai vaikai dar buvo maži, vos porą valandų pamiegojusiam tėčiui neretai tekdavo keltis ir vežti juos į mokyklą – šiomis pareigomis su žmona dalindavosi: „Negali juk visko užkrauti kitam. Bet Inga vaikus vežiodavo, kai aš važinėdavau su „Hamletu“ po gastroles – kartais ir po pusmetį negrįždamas namo“.

Andrius jau priprato, kad jo gimtadienio dieną – rugpjūčio 23-ąją – visoje Lietuvoje kabo vėliavos su juodais kaspinais. Tačiau ir pats to nesureikšmina, ir kitiems siūlo nesikoncentruoti į liūdną įvykį – geriau tą dieną prisiminti Baltijos kelią. Nes ir jis pats paprastai švenčia kartu su tauta – stovėdamas scenoje.

Didžiausias metų šventes ilgametis renginių vedėjas Dainius Martinaitis praleidžia renginiuose ar viešbučiuose. Net kai gimė dukra jis tuo metu dirbo kelias dienas trukusiame renginyje – kaip tik buvo savaitgalis. Ar toks gyvenimo būdas tinka šeimyniniam gyvenimui? „Jeigu to žmogaus nemyli ir nenori, kad jis nuolat painiotųsi po akimis, tada taip. Jei myli – ne“, – pripažįsta Dainius, kurio darbas tikrai nepadėjo jam išsaugoti santuokos.

Tačiau su jau beveik užaugusia dukra renginių vedėjas stengiasi susitikti kuo dažniau. Aišku, ne savaitgaliais. Ir ne pirmadieniais. „Pirmadienius aš vadinu nekalbadieniais. Nes po 3-4 renginių iš eilės man reikia tylos, kad galėčiau save susirinkti iš naujo – ir fiziškai, ir dvasiškai.“