Eglės Jackaitės gyvenimo mokyklos pamokos

Kokie jūsų prisiminimai iš darželio?

Mano vaikystė prabėgo Telšiuose, Mažeikiuose. Ten kartu su broliu Žilvinu, su kuriuo esame pametinukai, lankėme savaitinį vaikų darželį. Telšiuose ir pirmą klasę baigiau. Į darželį eidavau su džiaugsmu, nes man patikdavo būti su draugais. Tėtis mudu su broliu vadino "guminukais". Dėl to, kad buvome labai geri vaikai, neišlepę, džiaugsmingi, niekuo nesiskųsdavome. Aš atsimenu, kad mus labai mylėjo daug žmonių: auklėtojos, močiutė (tėčio mama), pas kurią būdavome po darželio. Nors likimas taip susiklostė, kad mama paliko mus labai mažus, bet iš aplinkinių žmonių gavome labai daug meilės ir globos.

Kada pasireiškė jūsų aktoriniai gebėjimai?

Jau darželyje visi pelenių, vėliau virstančių princesėmis, vaidmenys buvo mano. Labai anksti išmokau skaityti, tad visada buvau pirmosiose gretose, kai reikėdavo deklamuoti eilėraščius. Ir tai tęsėsi visą mano gyvenimą. Mokykloje jau ne tik vaidindavau, bet ir vesdavau renginius. Be to, buvau labai sportiška, lankiau lengvąją atletiką, atstovaudavau mokyklai bėgimo varžybose.

PAMETINUKAI Eglė su broliu Žilvinu buvo neišskiriami vaikai. Tėtis juos vadindavo "guminukais" - gerais, neišlepusiais, lengvai prisitaikančiais.

Kaip sekėsi rimtieji mokslai?

Teko pakeisti daug mokyklų. Mokiausi Telšiuose, Mažeikiuose, Vilniuje, vidurinę mokyklą baigiau Kaune. Kur tėtis kraustėsi - ten ir mes, vaikai, važiavome. Niekada nebuvau "moksliukė", toli gražu nesimokiau labai gerai. Matematika apskritai labai blogai sekėsi. Penkiabalėje vertinimo sistemoje vos trejetui ištempdavau. Nusirašinėdavau ir sukdavausi iš padėties kaip tik galėdavau. O ką darysi...

Kas kita buvo literatūra ir skaitovų konkursai. Tai buvo mano stiprioji pusė. Eilėraščiai nuo vaikystės, nuo jaunystės gyvena manyje. Kai kuriems eilėraščiams, kuriuos dabar mėgstu skaityti, kurie įtraukti į mano autorinę programą "Jausmų džiazas", yra po 20-25 metus. Pavyzdžiui, Puškino eiles skaičiau per stojamuosius egzaminus, ir dabar jie yra mano programoje. Mano programa nėra išmokta, tai yra mano sielos dalis. Turiu eilėraščių bet kuriam gyvenimo atvejui.

Visos literatūros mokytojos mane pastebėdavo. Matematikos mokytojos taip pat visos pastebėdavo... Toks jau tas gyvenimas įvairus. Su visom spalvom ir atspalviais.

Kodėl pasirinkote vaidybos studijas Klaipėdos universitete?

Nes žinojau, kad režisierius ir pedagogas Povilas Gaidys renka kursą, kuris po studijų liks dirbti Klaipėdos dramos teatre. Garantija, kad po studijų turėsiu darbą, buvo pagrindinė priežastis, nes žinojau, kad Vilniuje studijas baigia daug studentų, tačiau retam iš jų pavyksta įsidarbinti teatre.

Be to, mane visada traukė Klaipėda. Šis miestas man atrodė nepaprastas, laisvas, paslaptingas, mistiškas. Tik vėliau visai netikėtai sužinojau, kad aš, pasirodo, gimusi Klaipėdoje, nors mano tėvai gyveno Telšiuose. O buvo taip, kad mano tėtis buvo futbolo komandos treneris ir atvyko į varžybas Klaipėdoje, o mama, besilaukdama manęs, sugalvojo atvažiuoti jo aplankyti. Tėtis nusivedė mamą į filmą ir kino teatre prasidėjo mano gimimas. Štai dėl ko aš paskui taip norėjau aktore būti... (juokiasi)

Tuo metu į vaidybos studijas būdavo dideli konkursai?

Atvažiavau į Klaipėdą labai pakilios nuotaikos, tačiau kai sužinojau, kaip sunku įstoti - išsigandau. Priėmimas buvo vykdomas 6 turais. Aktorėmis norinčių tapti merginų buvo daugiau kaip 100, o priėmė tik 4. Tai, kad aš patekau tarp tų laimingųjų, buvo didžiulė sėkmė, Dievo malonė ir ženklas, kad einu teisingu keliu. Aš tikiu likimu ir manau, kad jeigu kažkas labai sunkiai sekasi - reiškia, tai - ne tavo vieta, ne tavo kelias.

MOKINUKĖ. Eglei Jackaitei teko pakeist daug mokyklų, mokytis Telšiuose, Mažeikiuose, Kaune.

Kaip sekėsi vaidybos studijos?

Iš pradžių labai sunkiai. Buvau užsisklendusi, bijojau parodyti save scenoje, atverti emocijas. Skausmingos vaikystės patirtys "uždėjo bloką", išmokau slėpti savo tikruosius jausmus. Man nebuvo lengva vaidinti gyvuliukus, daiktus Persilaužti man labai padėjo šviesaus atminimo nuostabi pedagogė Dalia Tamulevičiūtė. Ji vesdavo mums labai įdomius seminarus su kaukėmis ir ji labai tikėjo manimi. Tas tikėjimas padėjo man atsiverti ir pasirodyti scenoje visai kitokiai nei esu. Tada aš sužibėjau scenoje ir gavau aukščiausius įvertinimus per egzaminus. Vėlesniuose kursuose, kai jau vaidindavome su tekstais, aš gaudavau rimtus didelius vaidmenis ir vėliau, jau teatre, režisierius Povilas Gaidys man patikėjo pagrindinius vaidmenis.

Ar galite pasakyti, kad vaikystės svajonė tapti aktore išsipildė?

Šiais metais aš buvau nominuota "Auksiniam scenos kryžiui" už antraplanį vaidmenį spektaklyje "Pašaliniams draudžiama". Tai yra didžiausias įvykis mano asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime. Nesvarbu, kad aš jo negavau, nes tai tik vyšnia ant torto, kaip pasakė mano vyresnysis sūnus. O tortą aš suvalgiau - buvau pastebėta. Dėl to esu labai laiminga ir dėkinga likimui ir Dievui.

Dėmesys, gėlės, aplodismentai - tai tik akimirka. O kas toliau?

Aktoriaus profesija labai nelegva. Aktorius visada laukia. Laukia savo vaidmens, savo režisieriaus... Aš nesu išimtis. Taip yra. Kartais tenka ilgai laukti. Tai skaudi realybė, tačiau niekas ir nežadėjo, kad bus lengva. O kur yra lengva? Kiekviena specialybė turi savo sunkumų, tačiau svarbiausia - daryti tai, kas man teikia džiaugsmą.

STUDIJOS. Eglė Jackaitė (antra iš kairės) - Klaipėdos universiteto Menų fakulteto vaidybos kurso studentė su kurso vadovu režisieriumi Povilu Gaidžiu ir bendrakursiais.

Man džiaugsmą teikia ne tik kūryba teatre. Aš dėstau scenos kalbą ir vaidybą kolegijoje, vedu renginius, garsinu filmus,sukūriau savo projektą - kūrybinį vakarą "Jausmų džiazas" su džiazo virtuozu, saksofonininku Vytautu Labučiu. Nuostabi muzika šiame projekte susijungia su eilėraščiais ir dainomis. Taigi aš turiu galimybę būti scenoje ir jaučiuosi reikalinga, nes bilietai į "Jausmų džiazą", kuris vyks lapkričio 23 d. Klaipėdos dramos teatre, baigiami išpirkti.

Dėstote scenos kalbą ir vaidybą Socialinių mokslų kolegijoje. Ką norite perduoti studentams?

Vengiu studentams primesti savo požiūrį į kūrinį, skaitymo manierą. Noriu tik parodyti kryptį, o jau laikas parodys, ar ji teisinga, ar ne. Išmokti daug ko galima išmokyti, tačiau svarbiausias dalykas, kurį akcentuoju studentams - būkite žmonės, pamatykite draugą, kuriam - sunki akimirka, pajauskite, jeigu šypsena slepia skausmą, ir ištieskite pagalbos ranką, dalinkitės jausmais ir patys įsileiskite meilę į savo širdį.