Ekscentriškasis vienų mylimas, kitų nekenčiamas choreografas ir nenuilstantis įvairių televizijos laidų bei projektų veidas Jurijus Smoriginas nesėdi rankų sudėjęs. Jis ką tik lankėsi Rygoje, šiuo metu filmuojasi seriale "Moterys meluoja geriau", kur atlieka aferisto vaidmenį, o televizijoje vis dar sukasi projektas "Aistrų pakrantė", kur jis "šokdina" jaunas merginas ir vaikinus. Be to, knygynų lentynose pasirodė ir šio herojaus autobiografinė knyga. O kur dar artėjantis naujas televizijų sezonas, kuriame netrūks šokių projektų. O kokia gi teisėjų komisija be Jurijaus Smorigino?
Ką tik grįžote iš Rygos. Koks įvykis ten nubloškė?
Tai buvo iškilminga šventė, jeigu galima taip pavadinti mirusio žmogaus gimimo dienos minėjimą - Mariaus Liepos, žymaus Rygos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto. Jo vaikai, Andris ir Ilzė, įkūrė jo vardo fondą, kuriame aš pastačiau daug spektaklių, kūriau choreografiją. Ir dabar Ilzė Liepa šoko du mano kurtus šokius. Nuvažiavau pagerbti Mario atminimo, ir buvo pilna salė, labai smagu.
Daugumą žmonių erzina serialai, bet vis tiek juos stebeilija, tampa priklausomi. Kaip jums prilipo aferisto vaidmuo?
Žmonės apskritai nežino, ko nori. Jeigu rodytų Andrejaus Tarkovskio ar dar intelektualesnio režisieriaus filmus, vargu ar žiūrėtų. Išsiviręs kopūstų, po darbo žmogus nenori būti "apkrautas". Žmonės dabar apskritai yra labai kaprizingi ir sutrikę. Televizija yra pultukas: paspaudi ir išjungi. Man labai patinka vaidmuo. Operos ir baleto teatre esu kūręs charakterinius vaidmenis - ir Ragana buvau, ir nykštukas, ir blogas katinas, Girdvainis ir Mirtis. Avantiūristo, aferisto vaidmuo man tinka, režisierius Sigitas Račkys sakė, jog esu "superinis niekšas". Jeigu esu to vaidmens atitikmuo, tai kodėl man nesifilmuoti? Apskritai, kai gyvenimas pasiūlo netikėtų rakursų, kodėl gi ne? Reikia džiaugtis gyvenimu.
Baleto artistas vaidina kūno kalba, o jo veido mina paprastai būna patetiška, pompastiška. Ar tie įgūdžiai jums pravertė?
Žinot, aš ne pirmą kartą vaidinu kine ar dramos scenoje. Žinau, kad nereikia naudotis šokio teatro specifika, kad ir ten būna scenų, kai šnekiesi su dama, bet euforine kalba, savaip pasuki riešą... Bet dabar turiu gerą režisierių, ir man labai smagu, kad Marius Jampolskis, kuris yra pakeltas ant pjedestalo, gauna sočiai į skūrą nuo Sigito Račkio. Tada pradedi suprasti, kad vaidini geriau už tuos, kurie aktoriaus duoną valgo daug metų.
Ar autobiografinę knygą rašėte pasidavęs madai, ar iš būtinybės? Tai jau tapo kone masine psichoze - rašyti visokios prabos žvaigždėms.
Oi ne, čia mados jokios nėra. Ar aš turėčiau tiek pinigų, kad parašyčiau apie savo kūrybinį gyvenimą, teatrą, santykius su žmonėmis, su kuriais dirbau? Gerai, kad kas apsiėmė. Kai kam bus tai įdomu, o kai kam - paskaityti apie mergaitę, kurios krūtys labai didelės. Kaip serialų, yra knygų įvairovė, ir kai kurias skaito kas tūkstantasis skaitytojas, bet valgo bulvarinę makulatūrą, net ausys linksta. Aš net neturiu tiek žodžių pasakyti, kiek buvo stresų, kančių, nusivylimų, džiaugsmų, pasiekimų, tai kodėl Lietuvos skaitytojas neturi žinot apie retą ir beveik mirštančią choreografo profesiją? Likome tik du baletmeisteriai - Andželika Cholina ir aš. Visi kiti yra tik berniukai ir mergaitės, kurie kokią polką stato dvi savaites.
Televizija suvaržo, nepalieka laisvės, diktuoja sąlygas, veiksmus ir net žodžius?
Oi, ne. Patikėkit manim, aš padariau karjerą, nes televizija man leido daryti, ką noriu. Manęs niekas "nerežisavo", ir jeigu kartais nekomercinės televizijos prodiuseris atbėgęs per pertraukėlę pasakydavo, kad truputėlį prilaikyčiau žirgus, sakydavau: "Taip, taip..." Menininkas yra kaip alkoholikas - kai įsijaučia, negali sustot. Mes kūrybingi, impulsyvūs žmonės. O aš jau penkeri metai esu televizijoje, tai juokauju, kad esu šokių projektų tėvas. Jeigu ne prieš srovę eičiau, o pagal scenarijų, mane senių seniausiai būtų išmetę.
Jums prikiša įžūlumą, netgi chamizmą. Pykstate ir ginatės. Suprantu, kad talentingo žmogaus neįmanoma aptašyti ar įkišt į Prokrusto lovą. Jį reikia priimti "su viskuo"?
Jūs visiškai teisi. Aš nepykstu, bet noriu, kad žmonės žinotų, kas yra šokis, kaip kuriamas, nes tiek daug profesinio šlamšto dabar yra scenoje ir televizijoje. Niekas negali patikėti, kad aš daug metų sėdžiu televizijoje dėl to, kad žmonės žinotų, kas yra šokis. Gal netradiciniu būdu atlieku misiją, ir žmonės išgirsta, kad negalima išeit į sceną apsirengus kaip į gatvę. Tas mano "chamizmas" ir yra žmonių nesupratimas, kad šokis yra labai rimta ir atsakinga profesija. Drama turbūt vėliau atsirado. Šokis yra viena iš pirmųjų žmonijos išraiškos formų. Kertu į kaktą tiems, kurie nepagarbūs šokiui.
Kai jus pasiglemžė televizija, ar baletas neliko antrame plane?
Oi, ne. Po Naujųjų metų pastačiau "Geišą", dabar pradedu statyti spektaklį apie Matą Hari - įžymiąją "špionę". Spalio mėnesį mes darome labdaringą vakarą su Egle Špokaite, Vilhelmu Čepinskiu. Manęs balete yra labai daug, ir aš dar jums neminėjau, kad Maskvos baleto pastatymai vykdavo "su manimi". Žmonės mažai informuoti, ir aš vėl grįžtu prie knygos: ten tiek daug įžymių artistų nuotraukų. Kai artistas tampa pripažintas, publikai nebesvarbu, geras jis artistas ar blogas. Mano gyvenime buvo artistų, kurių niekas "neišsuko", ir jie nuėjo į istorijos skrynias, bet tai jie kūrė Lietuvos baleto ir šokio istoriją.
Jūs filmuojatės "Aistrų pakrantėje"; daugelis sako, kad tai neskoninga, nešvanki laida. Viena mergiotė nudžiovė jūsų kelnaites, kai maudėtės baseine; buvo matyti, nekaip jautėtės.
Mane persekioja prieštaringi jausmai, bet kai nuvažiavau į provinciją, paskui mane bėgo paaugliai, kuriems patinka, kad pagyvenęs vyriškis elgiasi jaunai, drąsiai ir be jokių kompleksų. Ir aš suprantu, kad jie norėtų būti tokie pat atsipalaidavę, atsipūtę, nekompleksuoti. Mes, suaugusieji, užmiršome, kad mums buvo trylika metų. Kai mums nebuvo svarbi politika, o svarbūs įvaizdis, apranga ir meilė. Kai mano "trauzus" pagrobė, ir tai beveik nebuvo surežisuota, šeimoje kilo skandalas, žmona pasmerkė. Aš pagalvojau, kodėl 50 metų žmogus turi įlįst į skafandrą ir negali nuogas būti? Ne visada jaunas kūnas būna gražus. Aš mačiau merginų ir vaikinukų, atvažiavusių į "Aistros pakrantę", kurių tik veidai buvo jauni ir gražūs. Yra žmonių, kurie "neturi" kūno. Yra prekė ir yra pirkėjas, tad nekritikuokime komercinės televizijos, nes kitokios ir neturime.
O jūs pats, nežiūrėdamas, kad kūnas sensta, tobulinate šokio techniką?
Kaip baleto žmogus neneigsiu esąs narcizas. "Aistrų pakrantėje" sportuoti nebuvo laiko, buvo juodas darbas, ir jei kas nepasisekdavo, kažkiek depresuodavau. Kai dabar pasižiūriu filmuotą medžiagą, aš ten į save nepanašus ir net neturiu tokio pilvo. Mes ten, kurorte, vis dėlto gyvenome toj pačioj terpėj, kaip aš juokauju - koncentracijos stovykloje. Į savo kūną "grįžtu", kai prasideda teatro sezonas: kūryba, trenažas. O vasarą aš truputėlį gyvenu paršo gyvenimą. Leidžiu sau atsipalaiduoti.
Papasakokit apie dėmesio apraiškas jums - nuo vulgariausių iki suteikiančių sparnus.
Man ir į galvą norėjo duoti, ir gaidžiu, pederastu išvadino. Kai per karščius savaitę filmavomės Palangoje, eina, būdavo, paaugliai, sako: "O, čia tas, iš televizijos." Aš tyliu, negi saldžialiežuvausi: "Labas, vaikinukai." Prasilenkę jie šaukia: "Klausyk, koks tu pasikėlęs." Supratau, jie įsižeidė, kad praėjo žmogus, kuris jiems įdomus, bet į juos nekreipė dėmesio. Po kelių valandų eina augesni vyrai ir komentuoja: "Klausyk, Smoriginas, tu didelė žvaigždė pasidarei." Lietuviai - uždara tauta, bet nuoširdžiai pasakysiu, daugelis prieina, apkabina, o moterys mane kibirais semia; natūralu, kad žmona nebenori eiti su manim pasivaikščioti, kai moterys atvirai žeria, koks aš žavingas. Grįžom iš Turkijos, net nepraėjus kontrolės, pribėgo moteris, išbučiavo: "Kaip gerai, visą kelionę skaičiau knygą apie jus, dabar gausiu autografą."
Sutikime, kad lietuvių tauta yra labai dramatiška. Labai mėgsta, kad būtų daug mirčių, kančių, kai galima daug verkti ir išgyventi, - tada atsiranda gyvenimo pulsas, neapykanta atsiranda. Bet jeigu gyvenimas daugmaž normalizuojasi, vėl pradeda verkti dėl savo problemų, užuot jas sprendę. Ir staiga pamato linksmą žmogų; kai kuriuos ta jo būsena pradžiugina. Aš nebendrauju su savo verkšlenančiais bendraamžiais, draugauju su jaunais savo mokiniais. Gyvenimas pasikeis, kai tu nusišypsosi, nusikvatosi, dar truputį ką pakritikuosi, pasikelsi euforijon - va tada bus įdomu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą