Ar tiesa, kad po to, kai buvo nufilmuotas "Atpirkimas", jūs pareikalavote, kad Jameso McAvoy'jaus, jūsų partnerio, vardas titruose būtų skelbiamas pirmiau nei jūsiškis, o plakatuose jo atvaizdas būtų stambesnis?
Na, "pareikalavau" - stipriai pasakyta. Neatsimenu, kad gyvenime būčiau ko nors reikalavusi. Nelabai moku... Aš prašiau.
Kodėl jūs to prašėte?
Kokybę vertinu labiau nei etiketą. Žvaigždė, garsenybė - tik etiketė, rinkoje įsitvirtinęs prekės ženklas... Kai pamačiau pirmą "Atpirkimo" montažo variantą, iškart supratau: aš - etiketė, o Jamesas - kokybė, ir man tapo visiškai akivaizdu, jog negaliu čia būti svarbesnė už Jamesą. Nes Jamesas - grandiozinis aktorius, geriausias iš mūsų kartos. Aš nepažįstu nė vieno iš mūsų amžiaus kolegų, kuris galėtų taip visavertiškai vaidinti tragišką vaidmenį. Nes tai jo filmas tikrąja šio žodžio prasme. Ir visa tai jis įrodė.
Jums svarbu savo darbe kažką įrodyti?
O argi jūs kiekvienu savo straipsniu neįtvirtinate savo kokybės? Kiekvienu interviu? Mes nesiskiriame. Žinote, man patinka įrodinėti, kad aš šį tą galiu. Kolegos sako nekenčiantys bandymų, nes tai juos žemina, o man patinka. Pastaruoju metu man paprasčiausiai pasiūlo vaidmenį, ir viskas, ko iš manęs reikalauja, - tai ateiti ir pasikalbėti apie jį. Ir kaskart man kyla tas prakeiktas jausmas - aš neįrodžiau, kad man išties galima patikėti šį darbą! Man duoda vaidmenį, nes mano buvęs filmas surinko tokią ir tokią kasą... Lyg aš būčiau karvė, iš kurios tikisi primilžio!
Joe Wrightas nenorėjo, kad vaidinčiau "Puikybėje ir prietaruose". Sakė: "Ne, jūs pernelyg saldi, karamelinė." Žodžiu, norėjo pasakyti: "Nusibodusi." Blogiausias iš visų pažeminimų, kai tavo lyg ir pranašumas tampa pagrindine kliūtimi. Aš maldavau išbandyti mane. Su skirtingais partneriais. Ir galiausiai perlaužiau.
Ir už šį vaidmenį buvote nominuota "Oskarui"...
Bet svarbiau yra tai, kad Joe jau neabejojo dėl manęs. Ir "Atpirkime" jis norėjo dirbti su manimi, ir "Coco Mademoiselle" sutiko iš dalies tik dėl manęs. Taip pat buvo ir dar su vienu režisieriumi, Johnu Maybury. Jis kategoriškai nematė manęs savo "Tramdomuosiuose". Po bandymų taip ir pasakė: "Aš nenoriu, kad jūs vaidintumėte mano filme. Mano nuomone, jūs prasta aktorė. Aplink jus daug triukšmo, bet aš manau, kad neįveiksite šito vaidmens." Žodžiu, atšok. Aš neatšokau. Ir paprašiau dar vieno bandymo, tam tikros scenos. Pasakiau: "Jeigu suvaidinsiu ir jums patiks, pažadėkite, kad patvirtinsite mane. Bet tik jeigu jums iš tikro patiks." Jis sutiko. Aš pavaidinau. Kurį laiką jis tylėjo, paskui išėjo iš kambario. Pamaniau: na, susimoviau, kad tave kur... Tuo metu jis grįžo su vizitine: "Čia mano mobilusis ir biuro telefonas. Pasimatysime aikštelėje." Paskui mes kartu kūrėme dar du filmus.
Ką jūs jaučiate girdėdama tai - kad esate per saldi, prastai vaidinate?
Vis dėlto sąžiningai sako! Kai tau sako atvirai, kad tu šūdina aktorė, gali ginčytis, gali prašyti antro šanso. O kai pučia miglą: "Ačiū, mes jums paskambinsim", o už akių - "Ji nesugebės", tai diskusija neįmanoma. Tada negaliu koreguoti savęs, pasikeisti. Man geriau tegu teisiai šviesiai, kaip kirviu į kaktą. Juk ir aš tokia pati... Žinote, būna tokios mergytės mergytės, o būna mergytės-berniukai, berniukiškos mergytės.
Jūsų žodžiuose skamba aistra žmogaus, kuriam brangūs jo absoliutai...
Taip, aš jų turiu. Kitas klausimas, kad jie gali keistis. Nes keičiuosi aš. Viskas aplink mainosi. Aš tiksliai žinau, kad po susitikimo su jumis eisiu pietauti su drauge, ir absoliučiai tiksliai - kad užsisakysiu pastos. Bet štai mes ateisime į restoraną, ir pasirodys, kad šiandien jie pastos neturi, o turi "Cezario". Ir mano absoliutas pavirs "Cezariu". Bet tai vis tiek bus mano absoliutas. Aš stengiuosi vis dėlto laikytis tiesaus plento, savo "absoliučiai". Tai vienintelis būdas rungtis su tinguliu. O aš žiauri tinginė.
Tikrai?
Na, įsivaizduokite: turiu laisvą dieną. Retai, bet pasitaiko. Ir aš tiesiog guliu ant sofos ir perjunginėju televizijos kanalus. Taip praeina trys visiškai tuščios valandos. Paskui aš klaidžioju po internetą. Dar tris valandas. Ir dienos nėra. O juk galėčiau praleisti ją su knyga, būtų naudos. Mat smegenys reikalauja nuolatinės treniruotės... Žodžiu, aš atsikračiau televizoriaus. Ir dabar ketinu nukirsti savo bute internetą po velnių. Greitai nukirsiu, manau.
Norite pasakyti, kad jums tenka nuolat kovoti su savimi?
Aš nekovoju su savimi, aš tik stengiuosi keistis. Bet atsipalaiduoti nemoku, tas tiesa. Supraskite, dirbti pradėjau gal penkerių metų. Tenorėjau būti aktorė - viskas buvo nukreipta į tai, kad ja tapčiau. Aš maldavau tėvų rasti man agentą jau nuo penkerių... Mama tada pakabino prieš mane morką kaip prieš tą asiliuką, kuris nenorėjo pajudėti iš vietos: skaityti nenorėjau, o tėvai pasakė, kad agentą ras - mano šeima vis dėlto teatrinė, - jeigu įveiksiu savo nenorą... Taip įgijau agentą. Ir nuo to laiko esu profesionalė. Bet tikriausiai kažką praleidau. Dabar jau aišku, kad daug ką.
Pavyzdžiui, ką?
Vaikystę, jaunystę. Aš kažkaip iš karto tapau suaugusi. Mano tėtis aktorius, mama - dramaturgė. Aktoriai, režisieriai, agentai ateidavo pas mus pietauti ir vakarieniauti. Kalbėdavosi apie teatrą ir kiną. Aš taip norėjau kuo greičiau suaugti! Būti visavertė tos bendruomenės narė! Dabar štai mąstau: velniai griebtų, kodėl man reikėjo taip anksti suaugti? Ne, aš išties gavau neįkainojamą gyvenimišką patirtį, bet ji buvo kitokia nei mano bendraamžių. Aš nesėdėjau pabuose, nesitryniau naktimis klubuose - negyvenau to gyvenimo, kurį gyvena žmonės, kai mokosi koledže, "univere". Aš turėjau profesiją ir jau turėjau įsipareigojimų. Ši profesija ir išskyrė mane su bandraamžiais, su klasės draugais, - buvau fanatikė. Ir manęs nelabai mylėjo. Kai pasirodė pirmasis iš mano filmų, viena labai populiari klasės mergaitė pasakė: "Na, filmas prastas, taigi taškas neįskaitomas." Aš iki šiol ant jos pykstu! Aš buvau ir, matyt, iki šiol likau pernelyg rimta.
Iš tiesų, jūs retai šypsotės net fotografijose.
Kai fotografas man sako "Nusišypsokite", pasijuntu visiška idiotė. Man nesuprantama, kodėl turėčiau šypsotis, kokia proga aš čia tokia laiminga? Nežinau, tikriausiai man reikia priežasties šypsenai. Man apskritai patinka žinoti priežastį. Kodėl aš, kur aš... Visada žinojau. Bet dabar kartais darosi negera. Mano gyvenime buvo per daug darbo. Niekada neturėjau visaverčių atostogų. Filmavausi, paskui dalyvavau filmų pristatymuose, visi tie interviu, paskui vėl filmavimai... Bijau, kad kartą pabudusi suprasiu, jog tik dirbau, bet niekada negyvenau. Kad turiu karjerą, bet niekada neturėjau gyvenimo...
Priklausau tam tipui žmonių, kurie iš pykčio verkia. Turiu problemų dėl bendravimo. Nemėgstu vakarėlių, nežinau, kaip elgtis, visiškai suglūmu. Stoviu kampe su šampano taure tyli ir vieniša - na, negaliu taip paprastai užkalbinti žmogaus, stovinčio šalia. Kartą Sienna Miller - mes kartu filmavomės - nusitempė mane į vakarėlį. Tai buvo nuostabu - aš išvydau, kas tai yra tikroji kompanijos siela. Ji visus linksmino, visi jai buvo įdomūs, tarp jos ir kitų nebuvo jokių barjerų. O aš vilkausi paskui ją nuo svečio prie svečio kaip uodega... Ir blogiausia, kad dar atrodau arogantiška kalė. O aš ne arogantiška, aš paprasčiausiai droviuosi.
Iš esmės jūs tapote būtent tuo, kuo siekėte tapti. Bet išeina, kad jums tai nepridėjo pasitikėjimo savimi...
O taip, žodyne "nepasitikėjimas savimi" taip ir aiškinama: "žr. Keira Knightley". Ir sėkmė, įžymumas čia niekuo dėti. Jeigu būtų galima būti aktore visiškai anonimiškai, būti kine ir neįsivelti į žvaigždžių konvejerį, aš, be abejonės, rinkčiausi būti tiesiog aktore, ne žvaigžde.
Blogiausia ne tai, kad paparacai gaudo, kaip negražiai tu picą valgai. Blogiausiai, kad pasidarai svetimų išvadų iliustracija. Neseniai viena moteris, nuo anoreksijos mirusios mergaitės motina, kaltino tokias aktores kaip aš dėl dukters mirties. Mintis tokia, kad mes, liesumo apsėsti ir įtvirtinantys jį kaip neginčijamą standartą, mergaitėms diktuojame, kaip joms atrodyti ir darome jas anoreksijos aukomis. O aš tiesiog iš prigimties liesa. Mano tėtis liesas. Tiesiog paveldimumas. Ir aš neįtvirtinu jokių standartų. Todėl ir į Holivudą iš Londono niekada nepersikelsiu - ten viską lemia išvaizda. Nuėjau į vieną kosmetologijos kliniką - aš gi iki dvidešimties metų buvau siaubingai spuoguota ir ant veido liko žymės. Gydytojas ilgai mane studijavo, o paskui pasakė: "Ir nosį taisysime?" "Ką turite galvoje?" - klausiu. "Nosies formą keisime?" - patikslina gydytojas. Mat pas jį visi eina visapusiškai, kompleksiškai idealizuoti savęs... Tas man ir šlykščiausia garsumo atžvilgiu: tave naudoja kaip tam tikrų prielaidų patvirtinimą ir reikalauja, kad sektum priimtu scenarijumi. Bet aš pati nežinau, ką darysiu rytoj. Ir mėgaujuosi nesuplanuotu gyvenimu.
Bet vis dėlto jūsų populiarumas kuo nors ir malonus?
Taip. Neseniai Glazgo oro uoste prie manęs priėjo vaikinas, maždaug 18 metų, ir taip mandagiai pasakė: "Atleiskite, galima jus pabučiuoti?" Aš sutikau. Jis pabučiavo mane į skruostą, padėkojo ir nuėjo.
Galima spėti, jausdamas, kad jam nenusakomai pasisekė!
Nežinau, kaip jis, bet aš tikrai pajutau, kad man nenusakomai pasisekė.
"Psychologies"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą