Klaipėda neteko šviesuolio Bernardo Aleknavičiaus (1930 – 2020)

Klaipėda neteko šviesuolio Bernardo Aleknavičiaus (1930 – 2020)

Lapkričio 29-ąją, eidamas 91-uosius metus, į Amžinybę išėjo Bernardas Aleknavičius – iškilus dokumentinės fotografijos meistras, publicistas, nepailstantis istorikas ir kraštotyrininkas. Klaipėdos kultūra neteko krašto patrioto, šviesuolio, kuris taupė kiekvieną kūrybos valandą, didžiavosi lietuvių tauta ir jos laimėjimais.

Rugpjūčio 1 d., per Klaipėdos miesto gimtadienį, Bernardą sveikinome Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme – jam buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Toje pat bibliotekoje 2011 metais vyko iškilmės, kurių metu jam buvo suteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas.

B. Aleknavičius gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d., Šakių rajone, Lekėčių kaime. Ten dirbo pašte draudimo inspektoriumi. 1956 m. baigęs Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje, paskui ketverius metus darbavosi korespondentu Kauno rajono laikraštyje.

Pakviestas į Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA) ėjo fotokorespondento Klaipėdai ir Žemaitijai pareigas (1963–1993).

Su žurnalistika susietas vaisingiausias B. Aleknavičiaus gyvenimo metas, kuriame ryškiausia gija spindi jo darbai ir tyrinėjimais, pašvęsti Mažosios Lietuvos temai.

Persikėlęs dirbti į Klaipėdą jis prisidėjo prie savaitraščio „Lietuvos žvejys“, Žemaitijos žurnalistų fotomėgėjų klubų kūrimo.

B. Aleknavičius – Lietuvos fotomenininkų draugijos steigimo organizacinio komiteto narys. Surengė 15 fotografijos parodų, eksponuotų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Atgimimo metais jis buvo tarp Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos atsiskyrimo nuo motininės Sovietų Sąjungos organizacijos iniciatorių. 1989 m. inicijavo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimą.

B. Aleknavičius kūrė nuotraukas, kurios ELTA TASS'o (SSRS telegramų agentūros) kanalais platino po visą Sovietų Sąjungą. Gūdžiu sovietmečiu privalomus penkmečio spartuolių portretus gamyklose ir kolūkiuose fiksavusio Bernardo fotoobjektyvas per komandiruotes nukrypdavo medines Žemaitijos koplytėles, rūpintojėlius pakelėse, kryžius, stogastulpius, į kultūros žmones ir tautodailininkus.

Iš Bernardas nuotraukų sklido ne tik profesionali, bet ir žmogiškoji šiluma, sulaikanti žvilgsnį, įsimenanti ilgam, jis fotografavo tai, ką gerai žinojo. Ryškiausias pavyzdys – fotoalbumas „Žemaičių žemės rūpintojėliai“ (2008) - tautodailės enciklopedija apie unikalųjį lietuvių kultūros paveldą, išsaugotą ateities kartoms B. Aleknavičiaus darbuose. Originalai sunyko arba sunaikinti ateizmo vergų, tad jo fotografijos tarnauja kaip kelrodis šiandieniniams meistrams ir paveldosaugininkams.

Trilogija „Kelionė“ – „Einu per Lietuvą“ (2009), „Juos sutikau gyvenime“ (2011), „Sugrįžtantys iš praeities“ (2012) atspindi pačio Bernardo biografiją - gimęs partizanus rėmusioje ir NKVD represuotoje šeimoje fotografas lankė ir buvusį Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį, po Sibiro tremties dirbusį Vytėnų sodininkystės ūkyje, ir užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, vyskupus bei kunigus. Ilgai nuotraukų negatyvai gulėjo jo stalčiuje, kol jos išvydo dienos šviesą.

B. Aleknavičiaus draugystė su rašytoja Ieva Simonaityte, baltistu iš Vokietijos Viktoru Falkenhanu, Nidos tautodailininku Eduardu Jonušu tęsėsi kelis dešimtmečius iki pat jų mirties.

E. Jonušas – buvęs politinis kalinys, maištingas iki kaulo smegenų menininkas, draugystė su tokiu anais laikais reiškė ir patriotiškumą, ir drąsą, ir principingumą. Judviejų keliones į Mažąją Lietuvą, atitekusią Rusijai, akylai stebėjo „angelai sargai“ iš KGB, tačiau Bernardas irgi buvo nepėsčias - atmušdavo tokiu pat raudonu ELTA-TASS fotokorespondento pažymėjimu.

Panašiai Bernardas globojo iš sovietinio lagerio ir tremties grįžusį tautodailininką Vytautą Majorą. Jo kūrinių, savitos sodybos nuotraukos spaudoje palaikydavo buvusį politinį kalinį dvasiškai - vietos valdžia mažiau kibdavo prie talentingam meistro.

Sovietmečiu tokios publikacijos laikraščiuose Sibiro tremtiniams reiškė labai daug – buvo tarsi skydas prieš vienintelės ir visagalės kompartijos propagandistų verdiktus, kurie vienu ypu galėjo sugriauti žmonių likimus.

Pagulėti stalčiuose ir palaukti Lietuvos Nepriklausomybės aušros teko nuotraukoms, užrašams apie Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybą, uždarymą, apgriovimą ir virsmą Liaudies filharmonija, o paskui - sugrąžinimą tikintiesiems ir šventovės atkūrimą.

Dramatiškoje bažnyčios statytojo ir atkūrėjo klebono Bronislovo Burneikio istorijoje trūksta tik jo bičiulio Bernardo fotografijų iš sovietinio kalėjimo, į kurį kunigas buvo įgrūstas pagal suklastotus dokumentus.

Pasukusiam į žurnalistiką istorijos mokytojui B. Aleknavičiui vienądien teko pėsčiomis sukarti trisdešimt kilometrų dėl vienos nuotraukos, kurios taip ir neišspausdino.

Kai ELTOS Klaipėdos skyriui skirtas automobilis, jo kūrybos galioms pridėti sparnai. Lakstė kaip pašėlęs, visada turėjo neatidėliotinų uždavinių, aplenkdamas net skyriaus vedėją Alfonsą Pipirą.

Ne vien penkmečio gvardiečių atvaizdams Bernardas naudojo valdišką transportą, benziną ir brangią fototechniką.

B. Aleknavičiaus pastebėti ir užfiksuoti vaizdai, kurių sovietmečiu nereikėjo, šiandien - dokumentinės fotografijos klasika.

Širdį verianti nuotrauka „Paskutiniai obuoliai“ - kaimo moteris su obuoliais prijuostėje lyg paklaikusi blaškosi Gardamo apylinkės vienkiemyje, kurį melioratoriai buldozeriu traiško tarsi tanku. Šios ir kitų Lietuvos sodybų tuštėjimo metą atspindinčių socialinių nuotraukų, sukurtų 1970 metais, autorius ilgai negalėjo niekur publikuoti, eksponuoti parodose.

Žurnalistas B. Aleknavičius tuometės kompartijos ortodoksų akimis daug ką darė ne taip, kaip reikia, matė ir fotografavo ne tai, ko pageidauta, Jis visą laiką buvo vis įkliuvęs ir įkliuvęs – komunistų auklėjamas šmaikščiai atsikirsdavo Lenino, Markso ir Engelso citatomis.

Ką funkcionieriai galėjo padaryti eruditui ir intelektualui, kuris formaliai nepažeidinėdamas darbo drausmės išradingai dangstėsi, fotokorespondento vardu? Jo nuotraukos TASS'o kanalais sklisdavo po visą pasaulį.

Platus žvitraus fotografo ir įdomaus pašnekovo B. Aleknavičiaus akiratis aplink jį sutelkė būrį bendraminčių ir draugų. Tarp jų buvo rašytojai Juozas Baltušis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Ieva Simonaitytė, Justinas Marcinkevičius, italų baltistas Gvido Mikelinis, akademikas Kazys Ulvydas, tautodailininkas Stanislovo Rauba, profesoriai Marija Gimbutienė, Vanda Zaborskaitė, Juozas Girdzijauskas, Vytautas Jakelaitis, Česlovas Kudaba, Vytautas Kubilius, Meilė Lukšienė, archeologai Petras Tarasenka, Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, žurnalistas Leonas Stepanauskas, bibliofilas Domas Kaunas, kalbininkai Vytautas Mažiulis, Jono Balkevičius, aktoriai Laimono Noreika ir Vytauto Paukštė, unikalaus akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėjas Vaclovas Intas.

Bernardas vienas pirmųjų žurnalistų pastebėjo unikaliąją Orvidų sodybą prie Salantų ir reto talento kūrėją vienuolį Vilių Orvidą. Fotoapybraižos paakindavo žmones čia apsilankyti ir susipažinti, šviestis, o iš kitos pusės – morališkai palaikydavo į jokius standartus netelpantį žemaitį kūrėją akmenorių, kurio veikloje apsidraudėliai „aparatčikai“ netgi įžvelgė grėsmių socializmui – kaltino vos ne antrojo Kryžių kalno kūrimu.

Buldozeriai kelis kartus jau buvo atvažiavę sulyginti su žeme niekur neregėtas skulptūras. Šiandien Orvydų sodyba - gausiai lankomas Žemaitijos muziejus.

Neįmanoma susakyti visų žmonių, su kuriais B. Aleknavičius bendravo,susirašinėjo.

Artima draugystė persikėlė į epochos dvasią atspindinčias fotografijas, kurių lakstydamas šen bei ten per kelias minutes nepadarysi. Reikėjo su herojais susigyventi, juos perprasti, kad atvertų savo sielas.

Kiek kartų Bernardas lankėsi Tolminkiemyje - Kristijono Donelaičio gimtinėje? Kas tik prašydavo ekskursijos, tam ir pažadėdavo. Žinojo kiekvieną keliuko per Lazdynėlius vingį, kiekvieną bažnyčios šventoriaus akmenį, saugojo nuotrauką, įrodančią, kad po karo K. Donelaičio bažnyčia nebuvo nukentėjusi, ją apgriovė sovietiniai kolonistai. Visa laimė, kad lietuviams leista bažnyčią atstatyti ir įkurti joje muziejų, tebeveikiantį iki šiol. Tolminkiemyje sirpsta ir tirpsta lietuvio širdis!

Sovietmečiu B. Aleknavičius kartu su Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka organizavo Mažvydo, K. Donelaičio, Jurgio Zauerveino-Girėno, Martyno Jankaus, Vydūno, Ievos Simonaitytės, Adomo Brako, kitų iškilių Mažosios Lietuvos asmenybių pagerbimo vakarus, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, išleido jiems skirtus fotoalbumus, knygas.

Už publikacijas apie Mažąją Lietuvą B.Aleknavičius įrašytas į žurnalo „Aušra“ (Lenkija) garbės knygą. Sąjūdžio metais išleidęs solidų fotografijų albumą su itin gausia dokumentine bei bibliografine medžiaga „Donelaitis ir mes“ (1989) jis tapo pirmuoju prestižinės Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vinco Kudirkos premijos laureatu.

Nenuilstantis Mažosios Lietuvos praeities tyrinėtojas fotoalbumą išleido ir apie Vydūną, apdovanotas I. Simonaitytės kultūros premija.

Pastaraisiais metais B. Aleknavičius gręžėsi savo gimtinės Zanavykijos link - gimtajam zanavykų kraštui jis su broliu Vincentu parengė iliustruotą 10 tomų studiją „Novužės krašto vaikai“, primenančias iškiliausius šio krašto žmones.

Buvo žurnalo „Suvalkija“ redaktorių kolegijos narys ir atstovas Vakarų Lietuvoje. Šakių laikraščio „Valsčius“ Bernardą paskelbė Metų žmogumi, jam suteiktas ir Šakių rajono garbės piliečio vardas (1999).

B.Aleknavičius buvo ilgametis Klaipėdos savivaldybės Gatvėvardžių, įžymių žmonių ir istorinių datų įamžinimo komisijos narys, Martynui Mažvydui, J. Zauerveinui, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos skirtų paminklų statybos organizacinių komitetų narys, bendrijos „Mažoji Lietuva“, Vydūno draugijos Klaipėdoje sumanytojas ir kūrėjas, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno ir I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas, daugelio sąjungų ir draugijų Garbės narys.

Pusšimtį metų tyrinėjęs nemirtingos poemos „Metai“ autoriaus gyvenimą ir kūrybą B. Aleknavičius K. Donelaitį pažino kaip niekas kitas. Fotoalbumas „Donelaitis ir mes“ (1989) – nesenstanti jo knyga, 2010-aisiais sulaukusi tęsinio „Kristijono Donelaičio portretas“.

Panašaus pobūdžio veikalus išleido apie kitus iškilius Mažosios Lietuvos šviesuolius I. Simonaitytę, didįjį lietuvių filosofą Vydūną, kurį, pasak Bernardo, dar per mažai pažįstame, kurio didumo neįžiūrime, nenusistatėme mastelio.

Dienraštyje „Klaipėda“ kas mėnesį spausdintas puslapis „Gilija“, kuriame nušvisdavo Mažoji Lietuva, jos deimantai ir šviesuoliai. Istorinėje apybraižoje „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis“ (2007) B. Aleknavičius atskleidė giliąsias ir atkaklias lietuvybės šaknis Klaipėdos krašte, tęsdamas I. Simonaitytės epą pasakojo apie tragišką lietuvininkų likimą kruvinuose istorijos verpetuose.

Vakarų Lietuvos tautinio prisikėlimo fotometraštyje „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ (2015) B. Aleknavičius atspindėjo kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę etapą - tautos Sąjūdį. Paties autoriaus pavyzdys rodo, kad patriotinis sąjūdis visąlaik degė ir jo širdyje bei darbuose.

Prieš septynerius metus išleista 25-oji B. Aleknavičiaus knyga „Tėviškė“ – fotokompozicija pagal Antano Venclovos eilėraštį, kurį buvo atmintinai išmokusios kelios lietuvių kartos. Zanavykas, regis, pajuto artimo kaimyno kapso A.Venclovos širdies skausmą 1942-aisiais šaltojoje karo išdraskytoje Rusijoje.

Beje, „Tėviškė“ buvo pirmoji Bernardo knyga, išleista dar 1965-aisiais. Ją atkartojęs ir patobulinęs autorius skausmingai galvojo apie šiandieninius emigrantus. Masinis tautos išsivaikščiojimas dabar, kai Lietuva gyvena nusimetusi okupanto pančius, buvo didžiausia B. Aleknavičiaus širdies gėla.

Nesenstanti, kasmet dvasiškai vis brangesnė B. Aleknavičiaus fotografija žavi klasikiniai portretais, juodų ir baltų spalvų žaismu, subtiliais šešėliais. Joje užfiksuotas stiprusis, kruvinąsias okupacijas atlaikęs, padėjęs lietuvių susigrąžinti laisvę tautos genofondas.

Knygoje „Aisčių pasaka. Nuo Rambyno žvelgiant“ (2015) autorius atkakliai teigia lietuvių Tautos gyvybingumą, jos kilnumą.

Daugelis kolegų tiesiog negalėjo suvokti išskirtinio B. Aleknavičiaus darbštumo ir produktyvumo paslapties. Kada ir kiek jis kada miega, gal išvis nesudeda bluosto? Kūrėjui talkino nuostabioji žmona ir bendražygė Antanina, smarkiai prisidėjusi prie vyro darbų aruodo. Jis džiaugėsi sūnaus Gintaro, irgi pasirinkusi žurnalisto profesiją, pasiekimais, rūpestinga marčia ir vaikaičiais.

Savo turtingą knygų, fotografijų, negatyvų, dokumentų rinkinį, kuriame užfiksuoti reikšmingiausi pusšimčio metų įvykiai, sutikti iškilūs kultūros ir visuomenės veikėjai, kaimo žmonių, žvejų portretai, ekspedicijų medžiaga B. Aleknavičius padovanojo Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešajai bibliotekai, kurioje praleido daug laiko ir vadino ją savo antraisiais namais.

B. Aleknavičius buvo Lietuvos fotomenininkų ir Tautodailininkų sąjungų, Vydūno, Tėviškės pažinimo draugijų garbės narys, jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Registruotų jo darbų bibliografiją sudaro 1034 publikacijos, ir dar 111 kitų autorių rašinių apie jo asmenybę ir veiklą.

Dar rugpjūtį 90-metį šventusį B. Aleknavičių sveikino būrys draugų ir artimųjų - per iškilmes I. Simonaitytės bibliotekoje jam buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Laureatams teikiami aukso žiedai su briliantais, bet B. Aleknavičius atsisakė regalijų – savivaldybei siūlė joms skiriamomis lėšomis labiau skatinti jaunuosius menininkus, lietuviškųjų Rytprūsių tyrinėtojus.

Net ir ligos patale B. Aleknavičius nepaleido plunksnos – tobulino nebaigtus darbus. Ligoninėje jį pasivijo dar vienas LŽS Klaipėdos skyriaus šiemet įsteigtas apdovanojimas už gyvenimo darbus – nacionalinės spaudos pradininko, Mažosios Lietuvos laikraštininko Johano Ferdinando Kelkio vardo medalis. Paskelbtas karantinas sutrukdė šią regalija perduoti į rankas laureatui – Mažosios Lietuvos ir Zanavykijos metraštininkui.

Dėl koronaviruso pandemijos atsisveikinimas su velioniu vyks tik jam artimiausių žmonių aplinkoje. B. Aleknavičiaus palaikai atguls gimtuosiuose Lekėčiuose.

B.Aleknavičius parašė apie 30 knygų ir fotoalbumų, tarp jų: “Tėviškė“ (1966), “Klaipėdos diena“ (1969), “Klaipėda“ (1982), “Donelaitis ir mes“ (1989), “Vakarė žvaigždė“ (1998), „Novužės krašto vaikai“ - (6 tomai, 1999-2010), “Vydūnas“ (1999), „Kai laisvas rytas aušo“ (2002), „Lekėčių sakmės“ (2006), „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtas“ (2007), „Žemaičių žemės rūpintojėliai“ (2008), „Mažosios Lietuvos poringės“ (2008), „Kelionė. Einu per Lietuvą“ (2009) „Kristijono Donelaičio portretas“ (2010), „Žvejų kaimelio kronika“ (2010), „Kelionė. Juos sutikau gyvenime (2011), „Nebeužtvenksi upės bėgimo. Vakarų Lietuvos tautinio prisikėlimo fotometraštis“ (2015).

Iš Klaipėdos Bernardas Aleknavičius, artimųjų lydimas, bus išvežamas trečiadienio vakare.

Laidojamas bus Lekėčiuose ketvirtadienį, gruodžio 3 d. Mišios Lekėčių bažnyčioje 13 val. Gruodžio 27 d. - keturnėdėlyje - mišios Kristaus Karaliaus bažnyčioje Klaipėdoje.

Covid 19 viruso grėsmės akivaizdoje su Bernardu Aleknavičiumi visi jį mylėję, gerbę kviečiami atsisveikinti malda.

 

Raktažodžiai
Sidebar placeholder