Na, ne... Aš žvėris, kuris neturi gailesčio jausmo ir pasikliauja instinktais, - juokiasi. - O jeigu rimtai, aš esu radikaliosios kinematografijos šalininkas. Kinematografijos, kuri neturi ribų.
Kinas - tai pramanai ir fantazija. O fantazija turi plėtotis laisvai, prieiti prie kraštutinumų, o ne nutrūkti per pusę žodžio.
"Antikriste" kalba net ir gyvūnai...
Ir tamsus miškas, bauginantis mano heroję, ir vaizdiniai, kurie jai rodosi, ir kalbantys žvėrys, - mano vaikiškų fantazijų vaisius. Galbūt ekrane tai atrodo kaip kičas, na, ir gerai: vaikiška fantazija visada ribojasi su kiču. Pažvelkite į lėles, kurias myli mergaitės, - jų akys per didelės, lūpos raudonos, utriruotas raudonis. Žmonių su tokiais veidais gamtoje nėra. Tačiau vaikas nemato tokių perdėtų dalykų, jam ši lėlė - princesė.
Miškas filme - mistiška ir baisi vieta.
Bet kuris vaikas turi vaizdinį, kuris jį gąsdina labiausiai. Vienas bijo raganų, kitas - mokyklos, trečias - tamsos. Aš visada bijojau miško. Mano motinai patiko vestis mane ten pasivaikščioti.
Ji specialiai jus gąsdino?
Mano motina buvo gana nejautri gimdytoja. Kurtumas vaiko atžvilgiu nežaloja jo fiziškai, bet pagadina morališkai.
Atsimenate pirmąsias penkias filmo minutes? Naktis. Vyras su žmona mylisi. Jų trimetis mažylis prabunda ir eina pas tėvus. Jis dar negali paaiškinti sau jų veiksmų, bet spėja, kad dabar ne jis jiems galvoj. Todėl nusprendžia savarankiškai susitvarkyti su iškilusia situacija ir galiausiai iškrenta pro langą.
Beje, kai vaikas užsiropščia ant palangės, motina palydi jį žvilgsniu ir nebando sustabdyti. Šią sceną aš skiriu savo motinai.
Nieko sau.
Mūsų šeimoje niekas per langus nekrito. Bet štai aš, pavyzdžiui, visai galėjau. Vaikystėje keldavausi naktimis, išsigandęs keistų sapnų, bet motina neguosdavo manęs ir neguldydavo atgal į lovą. Ji tik piktindavosi, kad neleidžiu ilsėtis.
Ar filmas turi religinį aspektą?
Ne, ne, neverta jo ieškoti. Tai psichologinė juosta, o ne religinė. Mano tėvai mažai domėjosi religija ir nesuteikė vaikams religinio išsilavinimo. Vaikystėje man jie nieko nedrausdavo: tėvų nejaudino, ar eisiu iš ryto į mokyklą, ar prisigersiu už kampo. Bet mano nusivylimas religija nėra paaiškinamas vien religinio auklėjimo trūkumu. Kiekvieną kartą matydamas žmones, tarnaujančius Dievui, prieinu prie išvados, kad religiją sugalvojo žmogus. Kad ji - fantazija, o ne Dievo valia.
Jūs ateistas?
Metams bėgant supratau, kad negalėsiu pažvelgti palikuonims į akis ir pasakyti, kad Dievas yra. Neįmanoma. Jeigu galvoju apie saugiausią vietą pasaulyje, iškart įsivaizduoju jaukų namelį miške, kur aplink tik gyvūnai ir augalai. Bet vos įsiklausai į gamtą, įsižiūri, ir tampa akivaizdu, kad visur viešpatauja kančia, vien skausmas. Visi kovoja už išlikimą ir žūva, štai jums ir idilija. Man sunku susitaikyti su mintimi, kad šią gamtą sukūrė teisingas Dievas.
Jūs, žinoma, išskirtinė asmenybė. O už ką moterų taip nemėgstate?
Visos moterys - raganos, - juokiasi. - Tai, žinoma, nevykęs pokštas. Išgalvotas vyrų, kurie bijo moterų bei jų seksualumo. Tai jėga, kuri pavergia vyrus. "Antikristas" šia prasme paveiktas Strindbergo įspūdžio ir jo romantiško supratimo apie "lyčių karą".
Jūs gi vedęs? Kaip "lyčių karas" atsiliepia jūsų asmeniniame gyvenime?
Mano žmona - teigiama natūra. Ir nepataisoma optimistė. Jos gyvenimo džiaugsmas sukelia man depresiją. Aš netgi baruosi su ja šiuo klausimu. Optimistai niekada neabejoja. Štai man davė apdovanojimą už filmą - ir mano žmona džiaugiasi kaip vaikas. O mane kamuoja abejonės, ar viską, ką norėjau, padariau, ar tikrai filmas pavyko, ar man paprasčiausiai pasisekė. Mano žmona galvoja, kad aš nesidžiaugiu, nes esu beprotis. O man atrodo, kad jeigu džiaugsiesi, tai prigesinsi jausmus ir nebetobulėsi.
Kas laimi šeimos kivirčus?
Namuose mielai vaidinu nuolankaus ir sukalbamo sutuoktinio vaidmenį. Valdžios troškimui realizuoti man pakanka kino.
Aktorius kankinate kaip reikiant.
Prievarta man yra kino dramaturgija. Filmai turi sukelti skausmą, antraip jie neturi prasmės. Žiūrint filmą reikia susimąstyti, o priversti susimąstyti galima tik radikaliais metodais. Kad aktoriai gerai vaidintų, juos reikia terorizuoti, tik tuomet išgausi ką nors vertinga. Moteris lengviau įbauginti, vadinasi, su jomis lengviau dirbti. Charlotte - labai drovus žmogus, aš net nesuprantu, kaip ji apskritai ryžosi šiam vaidmeniui. Kita vertus, jos drovumas man suteikė galimybę įsisiūbuoti.
O Willem Dafoe?
Dėl vyrų man nuolat kyla problemų. Aš jų apskritai nemėgstu, - juokiasi. - Man visuomet pavyksta daugiau išspausti iš moterų nei iš vyrų. Vyrai save vertina pernelyg šališkai ir rimtai, jie nemėgsta, kai iš jų pasijuokiama ar kai jiems komanduojama. Moteris gali lengviau prisitaikyti prie situacijos, o tai reiškia, kad ji labiau atvira eksperimentams ir bandymams.
Kodėl skiriama Tarkovskiui?
Dėl jo sugebėjimo filmuoti gamtą. Niekas su tokia meile ir taip romantiškai negalėjo perteikti jos būsenos. Pirmąkart pamatęs "Veidrodį" aš nieko nesupratau. Po antro karto mane ištiko nušvitimas, nutariau neieškoti logikos jo filmuose, o paprasčiausiai susitelkti į emocijas. Kai lioviausi analizavęs filmus, išmokau juos mylėti.
Ar tiesa, kad jūs laikote save geriausiu režisieriumi pasaulyje? Ar vis dėlto juokavote?
Gryna tiesa. Per interviu manęs paklausė: kas yra geriausias režisierius pasaulyje? Aš ilgai mąsčiau. Ir nieko geriau už save neradau, kad ir kaip ieškojau.
Įsitikinimas, kad esi geriausias, - labai naudingas instrumentas. Mano žodžiai nuskambės siaubingai, bet tai pats efektyviausias instrumentas. Bent jau mano darbe.
Žinoma, visų režisierių pasaulyje aš nežinau. Gal egzistuoja tie, kurie geresni už mane. Tiesiog aš jų nepažįstu. Ir publikos švilpimas man padeda tikėti tuo, kad būtent aš - geriausias.
Jus šokiruoja klausimai, kodėl nufilmavote "Antikristą"?
Aš pats nežinau. Buvau ką tik išėjęs iš ligoninės, kurioje išgulėjau du mėnesius depresijos būklės. Negalvojau, ko siekiu kaip rezultato; tik norėjau išsilaikyti iki filmavimo sezono pabaigos. Aš padariau filmą vos per aštuonis mėnesius - labai greitai ir be didelių problemų. Nepaisant fizinės būsenos. Juk negalėjau net kameros nulaikyti rankose. Dienomis gėriau vyną, vakarais be galo gailėjausi savęs - iki ašarų. Buvau siaubingos formos. Bet aktoriai mane palaikė.
Dirbti su jais buvo paprasčiau negu su žvėrimis?
Su aktoriais buvo labai lengva. Dėl žvėrių - labiau dirbau su kompiuterinių efektų specialistais. Su jais viskas įmanoma, jie viską supaprastina. Tai ir gerai, ir blogai. Kur šiandien būtų Kubrikas, kuris savaitėmis laukė, kol saulė atsidurs reikiamoje vietoje, kad nufilmuotų kokį nors nedidelį epizodą? Man toks požiūris artimesnis.
Ar buvo sunku rasti aktorių, kurie sutiktų daryti tokius baisius dalykus ekrane?
Iš tikrųjų tai čia nieko sudėtingo: bet kurį aktorių galima nupirkti už gerus pinigus. Sunkiausia buvo surasti aktorę, nes su Willem Dafoe mes dirbome ir anksčiau, jo ilgai prašyti neprireikė. Po virtinės nesėkmingų derybų su įvairiomis aktorėmis horizonte pasirodė Charlotte Gainsbourg ir pasakė: "Aš svajoju apie šį vaidmenį. Atiduokite jį man." Be Charlotte projektas būtų pasmerktas žlugti.
Vis dėlto be dublerių iš pornoindustrijos neišsivertėte?
Neišsivertėme. Aktorius buvo įkvepiantis. Vokietis. Jo pseudonimas - Šeimininkas.
Daugelyje šalių filmą teko cenzūruoti.
Nieko negalėjau padaryti. Jeigu nebūčiau sutikęs su cenzūra, nebūčiau apskritai radęs pinigų filmui. Viskas, ko man pavyko pasiekti, - tai aiškus nurodymas, kad filmas cenzūruotas: publika tai turi žinoti!
Cenzūra žaloja filmą, bet aš tai žinojau nuo pat pradžių. Visuomet stengiuosi filmuoti pačiam sau. Tačiau tenka galvoti apie žiūrovus, kad jie neštų į kasą pinigus - ir tu galėtum už juos sukurti kitą filmą. Šįkart tikrai pačiam sau.
Iš kur kilo mintis, kad Antikristas - moteris?
Iš pradžių buvo pavadinimas - "Antikristas", o siužeto dar neturėjau. Paskui ėmiau analizuoti žmonių sampratą apie Antikristą ir priėjau prie įdomių išvadų.
Man akivaizdu, kad religiją sugalvojo vyrai. Moteris, nesutinkanti su vyrų valdomo pasaulio vaizdu, gali priešintis šiai religijai - ir tapti Antikristu. Čia mano analizė baigėsi.
Šioje juostoje pirmąkart leidau sau atsiriboti nuo analitinio požiūrio, pasijusti menininku, o ne matematiku.
Jūs gi žinojote iš anksto, kad kai lapė prabils žmogaus balsu, salėje nuaidės juokas?
Tegu juokiasi. Tai normali reakcija į stresą. Aš suvokiau, kad kalbanti lapė sunaikins visą siaubą. Bet ką galėjau padaryti? Lapė nusipelnė savo replikos, - juokiasi.
Ta lapė tvirtina, kad pasaulį valdo chaosas.
Valdo, tai faktas! Pažiūrėkite į publikos reakciją!
Jūs nesitikėjote?
Ne. Aš išvis nežinojau, ko laukti. Ilgai negalėjau pamilti šio filmo, bet dabar jis man labai patinka. Kitaip tariant, aš nežinojau, ko laukti net iš savęs.
Per oficialiąją premjerą jaučiau tokią įtampą salėje, kad negalėjau išsėdėti iki galo ir pabėgau. Man sakė, kad žiūrovai pasijautė įžeisti. Patikėkite, aš nieko nenorėjau įžeisti. Atvirkščiai, jaučiausi taip, tarsi būčiau pakvietęs žmones į savo namus, o jie pasielgė su manimi nepagarbiai.
Na, jūs pasiūlėte publikai ne patį maloniausią vaizdą.
Ką padarysi, aš pesimistas. Pesimizmas - mano vienintelė terapija.
Šaltinis: "Domovoi", "Expert"
Charlotte Gainsbourg motinos gyvenimo istorija: "Jane Birkin savo vardo rankinės neįperka"
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą