Lietuvė kruiziniuose keltuose: po 10 metų darbo nusipirko 3 butus

Moteris taip pat išmoko laisvai kalbėti angliškai, itališkai ir tvirtina, kad nors darbas sunkus, reikalauja kantrybės bei atsidavimo, keisti jo tikrai neketina.

„Mano draugė, kuri keltuose dirba ilgiau nei aš, dabar eina į darbo pokalbius Lietuvoje, bet kai jai pasiūlo 500 eurų „į rankas“ – rankos nusvyra.

Mano alga gera, turiu tris butus – negaliu skųstis. Taip, vienam butui paimtas kreditas, bet vis tiek jam reikėjo pradinį įnašą surinkti“, – džiaugiasi Viktorija.

Ji neslepia pasipiktinusi kiek anksčiau DELFI publikuota Žydrės Dargužytės istorija.

Viename prabangiausių kruizinių laivų Europoje įsidarbinusi Žydrė pasibaisėjo nežmoniškomis darbo sąlygomis, sekso orgijomis jos akyse, patyčiomis iš kruizo klientų ir bendradarbių bei tvirtino, kad maždaug 7000 „į rankas“ per mėnesį alga neverta to, ką patyrė.

Keturių mėnesių darbo kontraktą Žydrė nutraukė jau po mėnesio ir Lietuvoje penkis mėnesius nieko nedirbo norėdama atsigauti po baisios patirties.

Ne visi ištveria. Net vyrai, daug metų dirbę kajutėse, pasako: „Viskas“ ir pasitraukia. Tam reikia didžiulio fizinio pasirengimo, žinoti, kam ryžtiesi. Bet, nebūkime vaikai, jei jau važiuoji dirbti tokį darbą už atitinkamą atlyginimą, reikia suprasti, kad nebus lengva.

Viktorija pripažįsta, kad darbas laivuose priverčia aukoti asmeninius santykius, šeimą, yra sekinantis ir sunkus, tačiau nesupranta, ko tikėjosi Žydrė.

„Ne visi ištveria. Net vyrai, daug metų dirbę kajutėse, pasako: „viskas“ ir pasitraukia. Tam reikia didžiulio fizinio pasirengimo, žinoti, kam ryžtiesi. Bet, nebūkime vaikai, jei jau važiuoji dirbti tokį darbą už atitinkamą atlyginimą, reikia suprasti, kad nebus lengva“, – mano ji.

Per ilgą savo darbo patirtį moteris nesusidūrė su Žydrės išgyventomis sekso orgijomis kajutėse, nepatyrė išnaudojimo ar klaikios konkurencijos. Atvirkščiai, darbas jai labai patinka.

Tačiau yra ir tamsių šio darbo užkulisių. Viktorija sutiko papasakoti, kaip atrodo darbas kruiziniuose keltuose ir ką jai teko patirti.

Ką turės dirbti sužinojo tik atvykusi į laivą

Pirmąjį kontraktą Viktorija pasirašė dar būdama visai jauna, vos dvidešimties, kai skelbimą laikraštyje rado jos mama.

„Darbą siūlė prancūzų ir italų kompanijos. Kadangi esu gyvenusi Prancūzijoje, pasirinkau prancūzų kompaniją ir išvažiavau.

Pokalbis vyko tiesiog skype, atvirai pasakiau, kad nesu nei dirbusi laive, nei turiu patirties aptarnavimo srityje.

Surinkti dokumentus užtruko porą mėnesių. Reikėjo praeiti medicininę patikrą, tačiau ji tikrai nėra tokia baisi, kaip pasakoja Žydrė. Taip, tikrina viską – ir klausą, ir regą, ir pas ginekologą turi traukti, ir pas traumatologus.

Jokio konvejerio nėra, tiesiog visus išskirsto grupelėmis ir po punktus tenka vaikščioti su dar keliomis moterimis“, – pasakoja Viktorija.

Viktorijai teko praeiti medicininės pagalbos, minios valdymo kursus. Išmokti, kaip nuleisti gelbėjimo valtis, jei atsitiktų nelaimė, praktikuotis baseine, dūmų pilnoje patalpoje.

Ji priduria, kad net jau sudariusi kontraktą su kompanija, iki pat paskutinės dienos nežinojo, ką tiksliai dirbs: „Įdarbinančios agentūros tiksliai nepasako, ką tu ten darysi, ir viską labai pagražina.

Kai aš atvykau, man teko darbas bare. Turėjau nešioti maistą, gėrimus, o juokingiausia, kad nors kompanija buvo prancūzų, aplink dirbo vieni italai – niekas prancūziškai nekalbėjo. Po pirmo 4,5 mėnesio trukusio kontrakto išvažiavau galėdama laisvai susikalbėti itališkai.“

Įdarbinančios agentūros tiksliai nepasako, ką tu ten darysi, ir viską labai pagražina.

Nors kruiziniai keltai, kursuojantys Viduržemio jūroje tarp nuostabaus grožio salų, neprilygsta prabangiausiems kruiziniams laivams, pamatytas vaizdas užgniaužė kvapą.

„Tai buvo 12 aukštų laineris, kuriame viskas buvo labai gražiai įrengta. Keli restoranai, barai, baseinai. Kai kuriuose laivuose, kuriuose dirbau vėliau, būdavo ir kino salės, didžiulės scenos, barai per du ar tris aukštus. Pirmas įspūdis vau – tai kaip atskiras plaukiantis miestas“, – prisimena.

Košmariška pirmoji naktis

Vis dėlto pirmieji susižavėjimo įspūdžiai ilgai netruko, mat pirmąją darbo dieną Viktorijos laukė itin nemalonus krikštas.

„Man pasisekė, – ironiškai pradeda Viktorija, – pačią pirmą dieną papuoliau į tokią audrą, kurios ilgus metus laivuose dirbantys nebuvo matę. Patyriau šoką, siūbavo taip, kad aplink viskas krito, dužo stiklinės, galvojau – tikrai apsiversime.

Vienoje patalpoje buvo pianinas, kuris tiesiog nučiuožė į kitą galą ir sudaužė stiklines duris. Labai supo, o mane stipriai pykino. Niekam tokios patirties nelinkėčiau. Galvojau, tokia iš manęs ir darbuotoja, aš nesugebėsiu.

Vienoje patalpoje buvo pianinas, kuris tiesiog nučiuožė į kitą galą ir sudaužė stiklines duris. Labai supo, o mane stipriai pykino. Niekam tokios patirties nelinkėčiau. Galvojau, tokia iš manęs ir darbuotoja, aš nesugebėsiu.“

Pykino Viktoriją ir nurimus audrai, todėl kolegos pasidalino svarbiais patarimais.

„Liepė jokiu būdu negerti vandens ar kavos su pienu, nes skysčiai organizmo viduje – dar labiau „užsupa“. Man davė ilgą bagetę (prancūzišką batoną – DELFI) ir liepė per prievartą visą susigrūsti, kad sutrauktų skysčius skrandyje. Tai labai padėjo“, – dalinasi patarimu.

Viktorija pripažįsta, kad atvažiavusi dirbti jautėsi visiškai „žalia“ – nemokėjo nei virti kavos, nei nešioti padėklų, o bendradarbiams ir vadovams teko mokyti ją nuo nulio.

„Šefas turėjo daug kantrybės, išmokė mane kavą paruošti, nes cappuccino niekada gyvenime net gėrusi nebuvau. Visi labai padėjo, sakė, kad tai ne gyvenimo pabaiga, viskas yra išmokstama“, – paslaugiais kolegomis džiaugėsi ji.

Laivuose – antros „žmonos“ ir rimti meilės romanai

Per 10 metų Viktorijai teko dirbti įvairiausiuose kruiziniuose keltuose, dažniausiai prancūzų ar italų kompanijose, todėl laivų ji matė visokių.

„Kai kuriuose mažesniuose laivuose darbuotojų kajutės buvo pačioje apačioje, prie mašinų skyriaus, be langų. Tačiau didesniuose tos kajutės yra pakankamai normalios, yra ir langas, ir dušas, spinta.

Gyventi tenka ir po tris, ir po keturis, paprastų darbuotojų kajutės tikrai nėra tokios kaip kapitono ar kitų aukštas pareigas laive turinčių darbuotojų, kurie net savo asmenines stiuardeses, atnešančias jiems maistą, gėrimus, turi.

Tačiau taip yra visur, niekur pasaulyje darbuotojams neduos į keleivių kajutes panašių patalpų, nes tiesiog taupoma. Neįsivaizduoju, kokio naivumo reikia būti, kad tikėtumeisi erdvių apartamentų“, – sako apeliuodama į Žydrės patirtį.

Taip pat moteris nesusidūrė ir su sekso orgijomis ar meilės aktais tiesiog jos akyse: „Tie, kas turi laive simpatiją, stengiasi niekam netrukdyti.

Laive būdavo rimtų porų, buvo ir vyresnių italų, kurie namie turėjo žmonas ir vaikus, tačiau laivuose – antrą pusę. Bet sekso turizmo ten nėra“, – tikina ji.

Palyginti, ankštoje patalpoje, kurioje verda gyvenimas kartais į krantą neišlipant visą mėnesį, nenuostabu, kad užsimezga meilės romanai. Moteris pažįsta bent 5–6 poras, kurios sutiko savo meilę laive ir gražiai gyvena iki šiol.

Laive būdavo rimtų porų, buvo ir vyresnių italų, kurie namie turėjo žmonas ir vaikus, tačiau laivuose – antrą pusę. Bet sekso turizmo ten nėra.

Patirti įsimylėjimo džiaugsmą teko ir pačiai Viktorijai, kuri užmezgė romantiškus santykius su italu.

„Du kartus iš eilės turėjome kontraktus tuose pačiuose laivuose, tačiau paskui keliai išsiskyrė. Jis pakliuvo į kitą laivą, aš kitur. Vėliau abu išėjom iš tos kompanijos, jis išvažiavo dirbti į Aliaską, todėl būdavo labai sunku – arba aš dirbu, o jis miega, arba atvirkščiai. Tekdavo 3 val. nakties skambintis.

Tu negali turėti šeimos dirbdamas tokį darbą, arba turi stipriai pasiryžti kilsiantiems iššūkiams. Tai labai sunku“, – pasakoja apie pasibaigusią draugystę.

Per du mėnesius numetė 13 kilogramų, tačiau alga vargus atperka

Nors Viktorijai dažniausia tekdavo dirbti padavėja, teko paragauti ir kajučių stiuardesių duonos.

Ji pripažįsta, kad darbas buvo alinantis, kartais tekdavo dirbti ir iki 18 valandų, tačiau tragedijos iš to niekada nedariusi.

„Keldavomės ir šeštą, ir ketvirtą ryto – įvairiai. Kartais, kai laivai vėluodavo atvykti į uostą, pradirbdavau 18 valandų, bet suprasdavau, kad tai yra darbas, o pamiegosiu kitą dieną.

Rugpjūčio mėnesį sezono metu teko 35 kajutes tvarkyti tris kartus per dieną. Tempas – milžiniškas, dažniausiai dirbdavau nuo 5 iki 23 val., bet kartais ir iki 1 nakties, o keltis reikėdavo labai anksti.

Kajutę reikėdavo sutvarkyti ir kitiems keleiviams paruošti per 5 minutes, lovai buvo skirta viena minutė, dušui – minutė. To kontrakto metu per du mėnesius numečiau 13 kilogramų, kas nėra blogai, aišku“, – juokiasi Viktorija.

Nors po tokios darbo savaitės nejausdavo nei kojų, nei rankų, moteris niekada nepanoro skųstis: „Žinojau, kur veliuosi, koks darbo pobūdis, kokie pinigai. Tikrai negalvojau, kad visi aplink šokinės“.

Kajutę reikėdavo sutvarkyti ir kitiems keleiviams paruošti per 5 minutes, lovai buvo skirta viena minutė, dušui – minutė. To kontrakto metu per du mėnesius numečiau 13 kilogramų, kas nėra blogai, aišku.

Šiuo metu ji paprastai dirba kruizinių keltų parduotuvėse, todėl darbas yra kur kas lengvesnis.

„Per mėnesį „į rankas“ gaunu apie 2500 eurų.

Darbo palikti nežadu, nes kažkaip ta 500 eurų alga Lietuvoje nevilioja, iš jos neišgyvensi. Turiu tris butus – ko daugiau norėti. Galvoju ateityje gal iš butų nuomos gyventi“, – svarsto ji.

Vaizdai gniauždavo kvapą, tačiau viename uoste būdavo baisu

Viktorija atkreipia dėmesį, kad kruizinių keltų keleiviai – atsipūtę atostogautojai, todėl teko matyti visko, tačiau su žeminančiu elgesiu, dideliu įnoringumu nesusidūrė.

„Būdavo ir nuolatinių klientų, kurie netgi žinodavo, kada mano gimtadienis, pasveikindavo, kartais atnešdavo gėlių ar kokio naminio sūrio lauktuvių. Teko sutikti ir lietuvių, kurie buvo labai nustebę, kad kažkur Viduržemio jūroje dirba lietuvė. Labai maloniai pakalbėdavome“, – prisimena ji.

Per 10 metų Viktorijai teko apsilankyti gražiausiuose Europos paplūdimiuose, pasakiško grožio salose

Tačiau vienas ne toks malonus vaizdas atmintin įstrigo ligi šiol: „Kai prisišvartuodavome Maroko uoste, matydavome sustiprintą apsaugą – stovėdavo policininkai su didžiuliais šunimis, kurie saugodavo nuo migrantų, bandydavusių kažkaip prasmukti į laivą.“

Vis dėlto malonūs įspūdžiai nustelbia viską, todėl mesti darbo Viktorija nežada.

„Jūra įtraukia. Artimiausiu metu tikrai nežadu, nors gal kažkada ir reikės. Greičiausia, kai norėsiu sukurti šeimą.

Man patinka dirbti laive, smagiausia būna su italais, ispanais, kroatais. Jie labai linksmi, o italai išvis negaili nei komplimentų, nei dovanėlių, ir jie tai priima kaip normalų dalyką, nieko per daug neįsivaizduodami“, – sako ji pripažindama, kad jau vėl laukia, kada po atostogų grįš į jūrą.