Palangiškei Eglei Švanytei tebuvo keturiolika metų, kai ji nukentėjo kraupioje autoavarijoje. Birželio mėnesį jai sukako 32-eji.
Tie 18 metų prabėgo negulint lovoje ir nelaukiant stebuklų. Po to, kai Eglė prabudo iš kelis mėnesius trukusios komos, pirmoji mintis buvo: kodėl ji ne mokykloje? Eglė dar nežinojo, kad visko turės mokytis iš naujo: kalbėti, vaikščioti, netgi ryti. Visi įgūdžiai, kuriuos mergaitė sukaupė per keturiolika savo gyvenimo metų, po avarijos, pažeidus smegenis, dingo. Kaip ir žinios, už kurias mokykloje Eglė Švanytė buvo vertinama tik aukščiausiais balais. Apie teniso, kurį labai mėgo, žaidimą nebuvo nė kalbos. Kaip ir grojimą akordeonu. Sužalota Eglutė kitokia tapo tiek, kad mamai buvo skaudu net leisti dukrą lankyti klasės draugams.
Kaip ir vardan ko Eglė didelėmis savo ir mamos pastangomis stojosi ant kojų, - šis kad ir skaudus, bet vis dėlto šviesus pašnekesys.
Pabudusi iš komos Kaune, aš truputį galėjau vaikščioti. Man buvo gaila jaunesnių už mane vaikų, kurie vaikščioti vilčių neturėjo jokių. Tačiau įvyko krizė, mane paralyžiavo ir trejiems metams atsiguliau į lovą. Ar įsivaizduojate, ką turėjo išgyventi mano mama? Tėčio jau nebebuvo, jis prieš kelis mėnesius iki įvykstant avarijai buvo miręs. Sugraužė vėžys.
Ligoninėse praleidusi keturis mėnesius, pagaliau buvau parvežta į Palangą. Kad jau esu namuose, pas močiutę, susigaudžiau tik tuomet, kai mane išnešė į lauką. Oi, koks saldus buvo tas gryno Palangos oro gurkšnis. Iš mano brangiosios, šventosios mamos buvo likęs tik šešėlis: ji besvėrė vos 56 kilogramus.
Eglės mama Virginija Švanienė: Aš juk irgi nukentėjau toje pačioje avarijoje - sutrenkta galva, pažeistas inkstas. Dabar po operacijos gyvenu su savo sesers inkstu. Atvirai galiu prisipažinti, kad buvo momentų, kai galvojau tik apie savižudybę. Gal kam nors pasirodys keista, tačiau stiprybės teikė Balio Sruogos knyga "Dievų miškas", žinios apie masinius beviltiškus reikalus, pavyzdžiui, čečėnų tragedija. Eglė trejus metus gulėjo lovoje, ji negalėdavo ryti, tekėdavo seilės. Trejus metus nekalbėjo. Ir su logopedo pagalba kalba pamažu pradėjo sugrįžti. Ko dabar dukra yra pasiekusi - mano nuopelnas ir jos valia.
Gal nepatikėsite, bet juodos mintys manęs nepalietė niekados. Nuolat sau tvirtinau: aš atsistosiu, aš savo pasieksiu. Po avarijos mano gyvenimas yra laiptai. Ir sveiki žmonės jais lipa. Lengvai, gal kiek sunkiau, bet ne taip sunkiai kaip aš. Palypėti dar vieną laiptelį turiu dėti daug fizinių ir moralinių pastangų. Lipdama tais laipteliais, pirmiausia galvoju apie mamą - kad jai būtų lengviau mane slaugyti ir prižiūrėti. 1991 metais sausį mačiau, kad mamai rūpiu ne tik aš, bet ir tai, kas dedasi Vilniuje. Raginau mamą ten važiuoti.
Virginija Švanienė: Mes abi esame labai stiprios. Kai Eglutė atsitiesė tiek, kad jau sugebėjo kiek judėti, mane pradėjo raginti eiti dirbti. Įsidarbinau mokykloje ūkvede. Dukra vos judėjo kambaryje, tačiau aš, kad ir neramia širdimi, išvažiavau į Vilnių, sausio 13-ąją stovėjau prie TV bokšto. Vėliau kaip nukentėjusi ten buvau pakviesta reabilituotis Dainio Kepenio sveikatos mokykloje. Joje susipažinau su žmonėmis, kurie nurodė kelius, ką su Egle mes dar turėtume įveikti. Važiavau net į Maskvą pas Dikulį pratimų komplekso Eglei. Kai juos parvežiau, vietoj penkių kartų rankoms ar kojoms, Eglė juos atlikdavo po dešimt-dvidešimt kartų. Toks buvo jos troškimas gyventi. Ir gyventi ne kaip neįgaliajai, bet kaip visaverčiam žmogui. Ir dabar Eglė man suteikia stiprybės, ragindama pasipuošti, pasidažyti. Mudvi gyvename labai uždarai. Mažai su kuo bendraujame. Namie turime dar vieną ligonę - mano mamą. Jeigu ne nuolatiniai nepritekliai, gal būtų paprasčiau. Antra vertus, išmokome džiaugtis smulkmenėlėmis: strazdų giesmėmis ankstų rytą, tuo, kad Eglė ryte eina maudytis prie jūros, uždegta žvakele vakarienei, savo įnamiais - kate, šunimi.
Virginija Švanienė: 1995-aisiais, kai Eglutė įstengė baigti vidurinę mokyklą, susimąstėme: ko griebtis toliau? Pradėjome naršyti įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų programas. Kokia specialybė ar profesija Eglei būtų pagal jėgas? Viename Vilniaus knygyne į rankas pateko Kūno kultūros akademijos lankstinukas su žinia, kad neįgaliųjų metais studijuoti bus priimti du neįgalūs žmonės. Įsivaizduokite, viską Palangoje mečiau ir su Egle išvažiavome laikyti stojamųjų egzaminų. Buvome įspėtos, kad jokių nuolaidų nesitikėtume. Žinios turi prilygti sveikųjų studentų, nes su jais viename kurse ir turėsime studijuoti. Man buvo 49-eri. Išsinuomojome butą. Nežinau, iš kur mes būtume galėjusios kas mėnuo mokėti po 50 dolerių, jei Eglės aplankyti nebūtų atėjęs kunigas Kazimieras Senkus. Su juo buvau susipažinusi Vokietijoje, kai važiavau ten rūpintis operacija Eglei. Bet ji taip ir nebuvo atlikta Vokietijoje, nes buvo įkainota 127 tūkstančiais markių. Iš kur pas mudvi tokie pinigai? Apsilankęs kunigas Senkus tuokart nieko nepasakė, o kitą dieną atėjusi moteris pranešė, kad kunigas mudviem užleidžiąs savo butą. Kokia laimė. Pirmame, o ne ketvirtame aukšte, kur gyvenome. Arčiau akademijos, į kurią invalido vežimėlį su Egle stumdavau gal kilometrą kalnais, pakalnėmis, per sniegus ir lietų. Tas kunigo užleistas butas mudviem buvo tikra palaima. O mokytis mums buvo sunku. Juk mokiausi ir aš. Įsivaizduokite, kaip mudvi atrodėme tarp jaunų, sveikų žmonių. Nelabai jie mus mėgo ir dėl mano amžiaus skirtumo. O dėstytojai iš tiesų pažadų laikėsi - jokių nuolaidų. Net fiziniam pasirengimui. Skirtingai nuo manęs, duktė išmoko ir kalbų, laikė egzaminus. Po to, kai buvo baigta Kūno kultūros akademija, Eglė bandė dirbti neįgaliųjų centre. Visuomeniniais pagrindais. Tačiau privalėjome grįžti Palangon.
Eglė: Palangoje labai stengiuosi susirasti darbo. Buvau nuėjusi į reabilitacijos ligoninę prašytis. Ten pagal kažkokią švedų programą neįgalieji dirba su neįgaliaisiais. Tačiau man pasakė, kad darbo gaučiau, jeigu turėčiau stuburo traumą ir sėdėčiau vežimėlyje. Buvau nuėjusi pas Palangos merą prašyti padėti susirasti darbo. Tačiau štai jau treji metai darbo niekas taip ir nepasiūlo.
Noriu susirasti darbo, ištekėti ir susilaukti vaikų.
P.S. Kai Eglė Švanytė dėstė savo svajones, jos mama Virginija Švanienė į dukrą žvelgė sudrėkusiomis akimis. Ji žino tokių svajonių kainą.
Jeigu perskaičiusieji šią istoriją galėtumėte ką patarti šioms dviem viena į kitą besiremiančioms moterims arba dar geriau - galėtumėte pasiūlyti darbo, skambinkite mūsų redakcijos tel. 49 34 45. Toms moterims išlaikyti telefoną per didelė prabanga.
Rašyti komentarą