- Neda, kaip praleidote vasarą?
- Gana intensyviai ir nenuobodžiai. Vasarą koncertai persikelia į fantastiškas ir nuostabias erdves, kurių niekaip negalėtume išnaudoti žiemą. Gamta, laukas, sodybos, miškai ir ežerai yra unikalios vietos koncertams. Šią vasarą, pavyzdžiui, man teko koncertuoti improvizuotoje scenoje, plūduriuojančioje ežere. Tai nenusakomas jausmas ir susiliejimas su gamta. Pasirodžiau festivaliuose, pačiuose įvairiausiuose renginiuose.
Vasarą žmonės kelia daug asmeninių švenčių, į kurias kviečiasi ir mane su mano scenos partneriu Olegu Ditkovskiu. Noriu pasakyti, kad vis populiariau asmeninėse šventėse dovanoti ne daiktą, o emociją, mūsų koncertą. Negaliu atsidžiaugti, kad kai kurie žmonės mūsų koncertus dovanoja savo artimiesiems, ir šią dovaną paslaptyje laiko iki paskutinių sekundžių. Kaip man gera matyti, kai mes tikrai pradžiuginame kokį jubiliatą, kad jis net amą praranda gavęs tokią dovaną. Tai nėra dažna mūsų su Olegu Ditkovskiu praktika, nes nesame foninė muzika ir mūsų atlikimas reikalauja klausymosi, tačiau kartais, jei matome, kad toji šventės publika tikrai mėgsta mūsų muziką, nori ir laukia, sutinkame. Būna, žmonės net apsiverkia iš džiaugsmo, tai pačios brangiausios emocijos, šildančios ir mus. Žodžiu, mano vasara buvo visur, išskyrus buvimą sostinėje.
- Tai poilsio nebuvo visiškai?
- Kodėl, aš viską spėju. Poilsiui vasarą tikrai radau laiko. Už kelių kilometrų nuo namų turiu sodą, kuriame darbuojasi ir su pomidorais kalbasi mano mylima mamytė. Kadangi aš ją labai myliu, dažnai nuvažiuoju aplankyti, pabūti kartu, padėti. Bet turiu prisipažinti, daržo aš neraviu. Supratau, kad mano nei kojos, nei rankos neskirtos žemės darbams. Ir, ačiū Dievui, ji nebeverčia manęs to daryti. Kai ankstyvą pavasarį kasdama lysvę su šakėmis prasikirtau kojos nykštį, mama suprato, kad aš nesu daržo žmogus ir geriau jai pagelbėsiu kitais būdais. Pavyzdžiui, per savaitę suorganizavau sodo namelio stogo keitimą. Mama buvo labai patenkinta, aš irgi. Štai ką reiškia norėti. Aš labai norėjau, kad mano mama džiaugtųsi. Kai ją aplankau, mes kartu skaitome knygas. Mano mama knygų maniakė, ji per mėnesį perskaito bent keliolika jų. Taigi mes kartu skaitome, kalbamės, bendraujame. Aš jai rodau koncertų nuotraukas, kad ji matytų, suprastų, kaip viskas vyko.
Aš esu labai spontaniškas žmogus. Iš anksto nežinau, ką veiksiu laisvą dieną. Mano sūnus Matas dirba pamaininį darbą, niekada nežinau, kada jis laisvas. Bet jei nėra koncerto, turiu laisvo laiko, skambinu jam ir sakau: "Esi, gali, turi jėgų? Lekiam kur nors." Matas jau seniai norėjo į Kernavę (joje, gėda prisipažinti, nebuvau buvusi) ir mes spontaniškai į ją nulėkėm, visus piliakalnius apėjom, visur prisifotografavom, grįžom vos pavilkdami kojas... Aš Lietuvos dar visos nemačiusi, o tokie spontaniški išvažiavimai patys geriausi ir tai yra geriausias poilsis.
- O kur ramiau jaučiasi jūsų širdis - gamtoje ar miesto šurmulyje?
- Nepasakyčiau, kad aš esu visiškas gamtos vaikas, bet manau, kad gyvenime visko turi būti po lygiai. Kaimas mieste - vadinasi vieta, kur aš gyvenu. Aš, matyt, nenorėčiau gyventi šešiolikaaukštyje su šimtais kaimynų, bet nenorėčiau gyventi ir vienkiemyje – man būtų nejauku ir baugu. Šiuo metu turiu du kaimynus, parką ir dvarą šalia, daug gamtos, miškas, fantastinė vieta. Tiesa, aš pasiilgstu miesto, gatvių, kavinukių. Bet aš į miestą nevažiuoju paprastą dieną be reikalo. Man gyvenime visko reikia pasiilgti.
Man net muzikos reikia pasiilgti, nes ir nuo jos kartais pavargstu. Nieko aš namie neklausau. Neįmanoma 24 valandas per parą klausytis muzikos. Tikrai neįmanoma. Visur ir visada turi būti balansas. Taip pat ir su gamtos mylėjimu - po kurio laiko man norisi komforto, patogios lovos. Man nereikia auksinių tualetų, bet norisi nors jaukaus patogumo.
- Tačiau vasarą jau įpratote palydėti viename gražiausių Lietuvos kampelių - Nidoje. Šiemet taip pat atostogavote ten?
- Taip, mano vasaros pabaigos atostogos Nidoje jau tampa tradicija, nors kitados ji irgi gimė spontaniškai. Kartą rugpjūčio pabaigoje nebuvo darbų, buvau pavargusi ir labai norėjau į Nidą. Nidoje nereali gamta, aš ten daug vaikštau. Dviem savaitėms pamirštu automobilį ir mėgaujuosi pasivaikščiojimais. Daugiau niekad per visus metus nerandu tiek laiko, noro ir tokių vietų, kur galėčiau tiek laiko atostogiškai neskubėdama vaikštinėti.
Tuo metu, kai atostogauju, kiekvieno rugpjūčio pabaigoje vyksta Nidos kino festivalis „Baltijos banga“. Visą savaitę rodo po kelis filmus kasdien ir visa tai yra nemokama, tad kaip tuo nepasinaudoti ir nepaįvairinti savo atostogų? Juk negali neiti, kai ant lėkštutės paduodamas toks gėris. Deja, man kartais būna gėda dėl savo tautiečių, nes tuo metu prekybos centre žmonių būna daugiau, nei kino salėje. Juk atvyksta ir filmų kūrėjai, pasakoja, koks buvo kūrybinis procesas, kokios idėjos, gali asmeniškai susipažinti, išklausinėti to, kas rūpi, iki smulkmenų. Apskritai aš labiausiai kaifuoju ir atsipalaiduoju būdama viena. Keliuosi, kada noriu, valgau, ką noriu, veikiu, ką noriu. Nes jei atostogauji su vyru, vaikais, tėvais ar draugais, nori to ar ne, anksčiau ar vėliau prasideda interesų derinimas. Bet jei gali atostogauti vienas, tuomet būna pati tikriausia gyvenimo laisvė. Tobulos atostogos - dieną vaikščioti, o vakare eiti į kiną. Tobulesnių atostogų nebūna.
- Svečios šalys, kitos kultūros netraukia?
- Esu penkis kartus buvusi Egipte. Tai buvo tarsi pabėgimai nuo darbo krūvio ir ieškojimas šiltesnio klimato. Tai nebuvo naujų įspūdžių ieškojimas. Egipte? Na, ne, ten pagulėjimas ant šezlongo ir saulė su jūra viduryje žiemos yra pats tas. Daugiau nieko. Aš neuždirbu tiek, kad galėčiau važiuoti į Meksiką ar Maldyvus. Ir niekada tiek neuždirbsiu, bet man ir nereikia. Man drąsiai tinka ir Lietuvos pajūris. Jis artimas. Juk Nidos atmosfera net nesuderinama, nepanaši į kokį „viskas įskaičiuota“ kurortą. Bet aš negaliu sakyti, kad niekada nekartočiau tokių egiptiško tipo atostogų. Jeigu pervargsiu, galbūt vėl viduržiemį kelsiu sparnus ten, kur šilta. Tačiau per tiek metų aš jau išmokau susikurti mini atostogas pailsėdama penkias dienas be darbų ir tiesiog išjungdama savo smegenis. Aš nebenusivarau, nebedirbu iki negalėjimo.
O keliauti ekstremaliai – pėsčiomis ar su kuprine ant pečių, kai nežinai, kur nakvosi, kas bus toliau, - tikriausiai nesugebėčiau. Gal neužtektų ištvermės, o gal niekada neradau tiek pamišusios dėl nuotykių kompanijos. Tiesiog kiekvienas žmogus renkasi pagal savo norus, poreikius.
- Jūs esate ir reta masinių renginių, vakarėlių viešnia. Nemėgstate šurmulio ir minios?
- Vakarėlis vakarėliui nelygus. Aš žinau, kad žmones kviečia dėl to, kad jie yra žinomi veidai, ir visai nesvarbu, ką jie gyvenime padarė, ką nuveikė. Masiniuose renginiuose aš tikrai nemėgstu nei būti, nei dalyvauti. Net dainuojamosios poezijos festivaliai, kur dalyvauja trisdešimt atlikėjų, man nėra miela širdžiai, nes tas pusvalandžio koncentratas, kurį turiu pateikti klausytojams, man nepriimtina. Aš per tiek laiko net įsijausti nespėju. Galiausiai, atlikėjų gausa neleidžia vieniems iš kitų išsiskirti. Man norisi, kad žmogus susikauptų mano muzikai.
Na, o tas popsinis skubėjimas, masiškumas man apskritai nepriimtinas... Mane paprasčiausiai gąsdina žmonių saiko nebuvimas ir gigantomanija. Nesu to šalininkė, nemanau, kad ko nors daug yra gerai. Net ir gerų dalykų turi būti su saiku, o ne per kraštus.
Dėl to masiniuose renginiuose mane retai sutiksite, man ten nejauku, svetima. Tai ne mano pasaulis ir buvimas jame vargina. Kai kuriems gal malonu pasirodyti prieš kitus, pasižmonėti, parodyti save, savo gyvenimo stilių ir išgales. Gerai, jeigu jiems gerai. Tiesiog tai ne man.
Aš supratau vieną dalyką, kodėl man to nesinori. Aš tiesiog noriu saugoti save nuo žmonių, kurie mano atžvilgiu kaip nors neigiamai nusiteikę. Nebarstau savo energijos. Tik su patirtimi ateina išmintis, kad negali visur eiti, visur dalyvauti, visiems save dovanoti. Savo energiją reikia branginti.
- Koks jausmas aplanko pamačius, kad į jūsų koncertą susirinko begalė gerbėjų?Kokios mintys aplanko po koncerto, kai nulipate nuo scenos, minia skirstosi?
- Tiesą sakant, aš galiu būti scenoje ir dovanoti muziką tiek trims žmonėms, tiek šimtui. Tai yra dvi būsenos. Man yra kaifas būti mažoje erdvėje ir matyti žmonių akis, matyti jų emocijas, jausti jų energiją ir dalytis su jais savo emocijomis. O jei dar publika padėkoja, tai yra aukščiau visko. Geriausia padėka yra tuomet, kai po koncerto žmonės ploja atsistoję. Iš tiesų nereikia jokių gėlių ir patoso, užtenka išgirsti plojimus, tai geriau už viską. Koncertas pavyksta tada, kai aš išsikraunu energiškai, pavargstu, bet būnu labai laiminga, o publika ploja ir taip pat džiaugiasi. Jeigu koncertas nepasiseka dėl, tarkime, prastos garso kokybės, prasto organizavimo ir publikai visą laiką turime vaidinti, kad viskas yra gerai, emocijos nekokios. Po tokių koncertų nesinori su niekuo kalbėti, tam nėra jėgų, norisi užsidengti veidą, nieko nematyti, negirdėti ir nieko nežinoti. Visa laimė, kad tai būna labai retai.
O kai koncertas baigiasi? Viskas turi būtinai baigtis. Kaip ir sakiau, visur turi būti saikas. Negali būti per ilgas koncertas, negali būti visko per daug. Geriau mažiau, bet prasminga, kokybiška, gera. Po sėkmingų koncertų viduje atsiranda daug pozityvo.
- Jaučiate į koncertą susirinkusių žmonių nuotaikas?
- Žinoma. Mes net įsigyvename į kūrinius, atlikimą, net kažkiek vaidiname, kad perduotume savo nuotaikas, emocijas. Aš labai jaučiu publiką, jaučiu, kad neturiu teisės jos apgaudinėti, meluoti, vaidinti, nes ji labai jaučia. Publika mums dovanoja savo šypsenas, savo įsijautimą. Koncerto metu būna tiek daug energijos, tiek atvirumo. Tai didžiuliai emociniai mainai.
- Bet nebenorėtumėte tokių įtemptų darbų maratonų, kai savaitę diena iš dienos vyksta po kelis koncertus?
- Atėjo metas, kai aš pavargau skubėti, bėgti, nebeturiu tiek energijos. Aš savo energiją noriu lieti tik prasmingai, nebedėlioju grafiko taip, kad kiekvieną dieną būtų koncertai. Kartais net šventai pameluoju, kad esu užimta, nes noriu pailsėti bent vieną dieną tarp koncertų. Per koncertą atiduodu viską, visą save iki paskutinio lašo. Koncertas man yra ne šiaip eilinė darbo diena, tai įvykis, kurio aš labai laukiu, ruošiuosi ir kiekvienas pasirodymas yra labai svarbus. Išsikraunu ne tiek fiziškai, kiek energiškai. Bet jei atlikėjas nepavargsta, neišsikrauna, neatiduoda savo jausmų publikai, tikriausiai tai nėra jam geriausia vieta. Jei esi bejausmis, neturi teisės lipti ant scenos.
Atsisakiau daug dalykų, kurie manęs pačios nejaudina. Nesinorėjo į savo darbą žiūrėti kaip į amatą - dainuoti, atlikti tai, kas yra visiškai svetima, tolima ir nepriimtina. Pradėjau labai atsirinkti, ką, kaip ir su kuo daryti. Man svarbiausia, kad scenoje aš tikėčiau tuo, ką darau, nes tai, kas nepatinka, net ir nepasidaro... juolab gerai.
Aišku, bepigu man kalbėti, kai aš esu laisva, nuo nieko nepriklausoma menininkė, kuri nėra priversta groti nutrinto repertuaro, kuris jau daugelį metų lenda pro gerklę. Dėl to aš nesu kolektyve, dėl to esu viena. Nesugebėčiau dirbti darbo, kuris man nepatinka, yra nuobodus ir kaustantis. Žinoma, laisvė turi ir kitą medalio pusę. Aš visada turiu pati kovoti už save, savo būvį, vietą po saule. Kita vertus, aš nebenoriu draskytis. Mano siekiamybė - nebūti panašiai į nieką, o būti nediška Neda. Tai galbūt nėra lengva, bet labai išlaisvina. Ir tam reikia drąsos.
- Ramybė brangiau nei šlovė, uždarbis ir intensyvus darbo grafikas?
- Taip, aš tikrai stengiuosi turėti laisvų dienų poilsiui tarp koncertų. Manau, kad visi žmonės dirba tiek, kiek jiems leidžia sveikata, entuziazmas, energija. O jei žmogus dirba kuo daugiau darbų dar ir dėl pinigų, manau, kad pinigų tokiam žmogui vis tiek niekada nebus gana. Svarbiausia atsirinkti, ko kiekvienam reikia iki visiškos laimės. Man, pasirodo, reikia labai nedaug – geros sveikatos, artimųjų ir stogo virš galvos. Jei bus sveikata, bus ir visa kita, nes aš turėsiu noro ir galimybių eiti per gyvenimą taip, kaip man patinka. Žmogui tikrai reikia labai nedaug. Deja, kai kuriems žmonėms, kad tai suprastų, reikia kokio nors didelio sukrėtimo gyvenime.
- Tačiau draugų įkalbėta ryžotės neeilinio masto koncertui. Pasirodysite didžiausioje Lietuvos scenoje Kaune. Papasakokite, kaip jūs nusprendėte, kad vis dėlto reikia, galima ir to norite?
- Su populiariąja muzika pastaruoju metu buvau visai išsiskyrusi dėl kelių priežasčių. Popmuzika renka didesnes erdves, o dainuojamoji poezija, džiazas yra labiau nišinė muzika, reikalaujanti mažesnių erdvių. Ir tai man labai patiko, patiko būti nišine Neda. Bet...
Aš ryžausi didžiausiai gyvenimo avantiūrai. Juk nesu nei M.Mikutavičius, nei Selas, nei Dž.Butkutė. Areniniai koncertai niekada nebuvo mano siekiamybė ir niekada nemaniau, kad mano muzika tokiai arenai tiktų. Kaip tik visada maniau, kad būti nišine muzikante yra daug jėgiškiau, nes tai gurmaniška muzika, nes tai ne visiems. Kažkuriuo metu mane įsuko dainuojamosios poezijos liūnas, kai suvirpinamos sielos gelmės, kur mažai paviršutiniškumo, ir populiarioji muzika tarsi natūraliai pasitraukė iš mano gyvenimo. Aš jos neatsisakiau specialiai, bet kartais jausdavausi pavargusi nuo jos.
Man norėjosi kitų dalykų ir poilsio nuo popso. Be to, aš pavargau nuo būsenos, kai reikia šokinėti ant blakstienų ir linksminti publiką, nuo klubinės atmosferos. Ir staiga atsirado draugų, man primenančių, dėl ko pačioje pradžioje mane pamilo klausytojai, kaip jie atrado mano muziką. O tai iš dalies buvo populiarioji muzika, tad lyg ir laikas atiduoti duoklę tiems klausytojams, kurie mėgo būtent tokią mano muziką. Taigi draugai sakė, kad negalima skriausti savo gerbėjų, ir ilgą laiką mane įkalbinėjo, kad reikia didelio gero koncerto, reikia tų dainų. Ir ką jūs manote? Aš ne tik sutikau surengti tokį koncertą, aš jį surengsiu didžiausioje Lietuvos arenoje ir atiduosiu pagarbą savo klausytojams. Jei norite pabūti kartu ir pasidalyti šviesiomis emocijomis, gruodžio 27-ąją susitikime Kaune, „Žalgirio“ arenoje. (Šypsosi.) Beje, Kaunas pasirinktas ne visai dėl arenos dydžio, o dėl strategiškai patogios vietos visiems, kurie mėgsta mano muziką.
- Ar gerbėjai išgirs dueto su Olegu Ditkovskiu repertuaro dainų?
- Žinoma, Olegas su manimi, mes abu tikrai šį tą padovanosime iš bendro repertuaro, nors tai bus solinis mano koncertas. O kas bus daugiau, ko tikėtis? Tegu lieka šiek tiek intrigos, laukimo ir staigmenos. Bet bus labai gerai.
Dosjė
Gimimo data: 1971 04 15
Gyvenimo kredo: „Ne todėl, kad reikia, o reikia todėl, kad...“ - tai citata iš pulkininko leitenanto Valerijaus Šerelio sentencijų knygos.
Didžiausia svajonė: išlikti sveikai ir įdomiai kuo ilgiau, nes aš kitokio savo gyvenimo neįsivaizduoju.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą