Nelengva būti Monika Bičiūnaite

- Kas paviliojo apkeliauti Škotiją?

- Škotija buvo paskutinis šios vasaros akcentas. (Šiaip ją pradėjau nuo jogos - tylos stovyklos, kur jau antrus metus važiavau.) O šita kelionė į Škotiją nebuvo ilgai planuota arba ilgai dėliota. Tiesiog buvo taip, kad man paskambino mano draugas ir pasakė: „Nusprendžiau, kad šiemet mes važiuosime į Škotiją“. Aš paklausiau: „O kodėl?“ Jis tepasakė: „O todėl!“ (Juokiasi.) Aš trumpai pagalvojau ir atsakiau: „Tada gerai“. Nujaučiau, kad tai iš tikrųjų bus kažkas įdomaus, netikėta, kas kita negu visokios turkijos, kur jau būta.

Mes nuomojomės mašiną ir visu perimetru apvažiavome Škotiją iki paties aukščiausio - šiaurinio - taško. Nuo Edinburgo važiavome per visą Škotiją ir vėl grįžome atgal į Edinburgą. Didžiausią įspūdį vis dėlto paliko „barkatiniai“ kalnai ir gamta - dėl to mes ir važiavome. Ir koks įdomumas: kai važiuoji toliau ir kyli aukštyn į šiaurę, vis mažėja žmonių, mažėja mašinų. Jausmas toks, kad esame visiškai vieni. Nuo kalnų viršūnės žvelgi į vandenyną (kur jis susilieja su Šiaurės jūra) ir apačioje matai tikrus ruonius! Suskaičiavau: septyni ruoniai, užlipę ant akmens, kalbasi tarpusavyje. Ir taip visą kelionę atsiveria tokie įspūdingi peizažai, kad tiesiog žvalgaisi ir aikčioji nuo grožio. Ir taip vienuolika dienų.

Jeigu paklausite, ar man pavyko visiškai atsiriboti kažkur Škotijoje, tai negalėjo pavykti visiškai... Poilsį teko derinti su rūpesčiu dėl labai brangaus man žmogučio (neklauskite kokio), kuriam ši vasara buvo labai sunki.

- Tikriausiai ir pasiūlymas dalyvauti Mindaugo trienalėje pasivijo kelionės po Škotiją metu?

- Šitas skambutis mane kaip tik pasiekė Škotijoje. Tokiais bendrais bruožais man papasakojo apie Šiuolaikinio meno centre vykdomą projektą, ir viskas. Padėjau ragelį ir pagalvojau, o kodėl ne. Aš pati sau būčiau prieštaravusi, nes seniai šito sau linkėjau - naujos terpės, naujų žmonių. Labai smagu, kad tai atėjo.

Su menininku Marku susipažinome per skaipą. Aišku, man kilo klausimas ir aš paklausiau, kodėl aš. Markas labai smagiai atsakė: „Aš pasižiūrėjau kelis epizodus iš „Nekviestos meilės“, kurie buvo internete, ir man tikai“. Jis prašo, kad vaidinčiau angliškai, ir man yra labai sunku vaidinti, nes mano anglų kalba labai vidutinio lygio. Kol kas filmavausi tik dvi dienas. Labai daug ko pasakyti negaliu. Projektas toks: mes kiekvieną dieną filmuojamės ryte, vakare rodoma. Daug dalykų kol kas yra tiktai režisieriaus galvoje, bet aš visiškai dėl to nesuku smegenų. Tebūnie, kad ir kas būtų, vis tiek yra daug smagių dalykų. Visų pirma susipažinau su naujais žmonėmis - labai puikiais, įdomiais ir kūrybingais, tai svarbiausia.

- O neišgąsdino tai, kad esate kone vienintelė profesionali aktorė?

- Nekėliau tokio klausimo. Kartais susirenka visi profesionalai, kurie nori gerkles vieni kitiems perkąsti nuo to žinojimo, kaip atseit reikia viską daryti. Bet šią akimirką mane „veža“ intriga. Man įdomu sekti idėja ir joje dalyvauti įnešant savo patirtis, nuojautas ir visa kita. Tai man daug didesnė vertybė negu dideli menai ir vienas sakinys kažkur tolyje, bet pas labai didelį režisierių. Man įdomiausia šiuo atveju laikas kartu. Taip ir filmas vadinasi „Laikas kartu“. Ir kol kas tas laikas kartu pasiteisino nuo pat pirmo skambučio į Škotiją.

- Šiuolaikinio meno centre kaip tik buvo parodytas pirmasis iš dvylikos Marko Aerialio Wallerio filmo epizodų, jį šis britų menininkas filmuos visos trienalės metu. Filme „Laikas kartu“ įkūnijate moterį, kuri kitą filmo personažą bando įtraukti į savo veiklą, patraukti savęs link. Ar gyvenime yra tekę elgtis panašiai?

- Mes labai dažnai tai darome, kartais ir labai neatsakingai. Aš labai save kontroliuoju, nors esu gana stipraus charakterio žmogus. Todėl sunku su manimi tiems, kurie šalia manęs irgi nori būti stiprūs. Aš visą laiką turiu save „sumažinti“. Dėl savo charakterio aš iš tikrųjų užgožiu kitus žmones.

Turiu tą tendenciją kišti savo nuomonę. Kadangi jau ketverius metus studijuoju kinų mediciną ir nebesu visiška naujokė šioje srityje, kartais noriu pagelbėti bėdą turinčiam žmogui. Ir iš pradžių mane nervindavo, kai sakydavau, kad žinau, kur įbesti kokią adatytę ar ką pašildyti, jog būtų geriau, o žmogus atsakydavo: „Labai puiku, bet nenoriu“. Dabar aš visiškai kitaip tai vertinu: kodėl tai, ką aš žinau, turi būti miela ir kitam? Juk neturi. Žmogus turi teisę ko nors nenorėti.

Apskritai aktoriai turi savybę visur dominuoti. Bet tai yra didelė bėda. Atkreipkite dėmesį, kaip aktoriai bendrauja. Aš negražiai sakau, bet aš lygiai tokia pati. Susitikite su bet kuriuo menininku, ypač su aktoriumi, ir pamatysite, kad retas kuris paklaus, kaip kitam sekasi. Visą laiką bus: „Tu žinai, aš filmuojuosi ten ir ten, aš dabar vaidinu ten ir ten, aš dabar darau tą ir tą“. Ir va tas „aš, aš, aš...“ mus vieną dieną papjaus. Tai yra žmonių bėda, ypač aktorių. Kai aš tai suvokiau, pradėjau save akylai stebėti.

- Vieniems aktoriams teatras prasideda nuo grimuotojo kėdės, o nuo ko teatras prasideda jums?

- Dažniausiai nuo režisieriaus asistentės skambučio, nes patys režisieriai retai skambina... (Šypsosi.) Vis dar iš teatro laukiu kūrybinės staigmenos, nes jau gerokai nusibodo būti masinių scenų aktore arba kokių epizodų dalimi, kai paprastai praeini kokio režisieriaus idėjų šešėlyje. Taigi iš teatro tebelaukiu staigmenos.

- Ar esate ką paviliojusi į aktoriaus profesiją?

- Dešimt metų buvau vaikų teatro studijos vadovė. Tai reiškia, kad dalis mokinių, su kuriais iki šiol bendrauju, tikrai vienaip ar kitaip bando sieti savo likimus su teatru. Ir aš tikrai labai vertinu, kad yra pasakiusiųjų, jog aš buvau ta mokytoja, kuri juos uždegė meile teatrui. Džiaugiuosi tuo, kad mano mokymai nenuėjo veltui.

Bet specialiai nieko netraukiau į šią specialybę. Keistas paradoksas, kad visiems mokiniams aš pradėdavau pamoką sakydama: „Tik nesirinkite aktoriaus profesijos“. Jeigu į šią profesiją žvelgsi pragmatiškai, tai žlugsi arba paprasčiausiai tapsi labai geru amatininku. Bet mokiniai atkirsdavo: „O jūs tai pasirinkote ir jums sekasi“. Ir ką tu jiems pasakysi? 21 metų sūnus Rapolas irgi lankė teatro studiją, ir aš su siaubu galvojau, kad tik jis nepatrauktų į aktorystę. Bet jis pasirinko industrinį dizainą. Šiemet jis jau bus trečiakursis - studijuoja Dizaino katedroje, atskirai gyvena ir groja gitara lietuviškoje neofolko grupėje „Sen Svaja“. Bet kad sūnus mane labai kviestų: „Mamyte, ateik į mano koncertą“, tai ne. Jeigu labai akiplėšiškai įsiprašau, tada pakviečia. (Šypsosi.) O man taip patinka su jaunimu bendrauti - tiesiog alpstu.

- Ar namuose parodote savo tvirtą charakterį?

- Netiesa, esu labai gera, esu labai tolerantiška, labai gerbiu kitų nuomonę, labai moku išklausyti, niekados nesutrukdysiu kitam - tiesiog tobula. Taip ir parašykite!!! (Juokiasi.) Tik neklauskite mano artimųjų, kokia aš esu, nes tada viskas bus parašyta kardinaliai. Iš tiesų ir susiraukusi būnu, ir pikta, ir pabambanti - ir nereikia čia ko nors vaizduoti. Labai norėčiau, kad būtų ta pirmoji pastraipa, kur išvardijau, kokia aš norėčiau būti. (Šypsosi.)

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"