Nuotraukos pasakoja žmogaus istoriją

Kny­ga – gy­va, skai­tan­tis žmo­gus – gra­žus ir dva­sin­gas

Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Vai­kų sky­riaus lan­guo­se, vi­du­je – di­džiu­lės tau­ra­giš­kio Si­gi­to Kan­ce­vy­čiaus nuo­trau­kos, ku­rio­se įam­žin­tas skai­tan­tis žmo­gus.

Au­to­riui kny­ga – gy­va. Ne­tin­ka­mo­je vie­to­je pa­dė­ta, ji pra­de­da dus­ti. Pa­lė­pė­se, rū­siuo­se kny­gos vi­sai neiš­gy­ve­na. Kny­ga tu­ri bū­ti ma­to­ma, švie­so­je. Ji – vie­na iš am­ži­nų­jų da­ly­kų, ku­rių ne­pa­keis jo­kie pa­sau­lio ste­buk­lai. Blo­gų kny­gų ne­bū­na.

Skai­tan­tis žmo­gus – gra­žus ir dva­sin­gas. Skai­ty­da­mas žmo­gus kei­čia­si, to­bu­lė­ja. Kom­piu­te­ris – vi­sai kas ki­ta. Kas, jei ne šios dė­žės, mū­sų vai­kus pa­da­rė ne­raš­tin­gus? Jau­nam žmo­gui vi­sas gy­ve­ni­mas prie akis, o jis neiš­ma­no raš­to. Ne­be­mo­ka šil­tai, nuo­šir­džiai bend­rau­ti.

„Tuo­met ir at­si­me­na­me am­ži­nuo­sius da­ly­kus, apie ku­rios ga­li­ma kal­bė­ti nuo ry­to iki va­ka­ro. O pail­sė­jus – ir vėl iki ki­to ry­to. Kal­bė­ti tie­siog bū­ti­na“, – įsi­ti­ki­nęs S. Kan­ce­vy­čius.

Li­te­ra­tū­ra – vi­sų me­nų mai­tin­to­ja

„Vie­ni bai­gia ei­les kur­ti penk­to­je ar šeš­to­je kla­sė­je, bet yra to­kių, ku­rie nei­šau­ga. Toks esu aš, ku­rian­tis iki šiol, ir iš­lei­dęs vie­ną kny­ge­lę“, – sa­kė S. Kan­ce­vy­čius, per­skai­ty­da­mas ke­le­tą sa­vo ei­lė­raš­čių.

Li­te­ra­tū­ra, jo nuo­mo­ne, tin­ka prie vi­sų me­nų. Iš li­te­ra­tū­ros dai­lė, fo­tog­ra­fi­ja, ki­nas min­ta. Svar­biau­sias – li­te­ra­tū­ri­nis pa­grin­das, siu­že­tas. Ir nuo­trau­koms li­te­ra­tū­ri­nis siu­že­tas bū­ti­nas, jis pa­de­da kur­ti.

„Esu žmo­nių fo­tog­ra­fas. Įsi­ti­ki­nęs, kad vie­nas, ge­rai pa­da­ry­tas po­rtre­tas ga­li apie žmo­gų pa­pa­sa­ko­ti dau­giau ne­gu sto­riau­sia kny­ga. Li­te­ra­tū­ri­nį siu­že­tą la­bai pa­pras­tai ga­li­ma iš­skai­ty­ti, ras­ti žmo­gaus vei­de, ap­lin­ko­je, ap­ran­go­je. Vei­de daž­nai už­fik­suo­tas, įsi­rė­žęs žmo­gaus gy­ve­ni­mo bū­das, ku­rio neį­ma­no­ma pa­slėp­ti“, – sa­kė S. Kan­ce­vy­čius.

Teat­ras ly­dė­jo ir te­be­ly­di

Prie am­ži­nų­jų ver­ty­bių jis pri­ski­ria ir teat­rą. Si­gi­to Kan­ce­vy­čiaus, teat­ra­lo pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą, gy­ve­ni­mą teat­ras ly­di iki šiol.

Pats su­si­kū­rė pa­pil­do­mą dar­bo vie­tą, su­bū­ręs du ko­lek­ty­vus ra­jo­ne.

„Vai­di­na­me bend­ruo­me­nėms, vyks­ta­me į fes­ti­va­lius. Kai ra­tas ge­ro­kai įsi­su­ko, pa­pra­šiau pu­sės eta­to. Da­vė. Su­ka­mės to­liau“, – šyp­so­jo­si S. Kan­ce­vy­čius.

Jis yra anks­čiau dir­bęs Tau­ra­gės liau­dies teat­re, pa­sta­tęs ke­le­tą spek­tak­lių. Moks­lei­vių kū­ry­bos cent­re vai­kams dės­tė dra­mą ir fo­tog­ra­fi­ją, ir sta­ty­da­vo spek­tak­lius, ir vai­din­da­vo.

„Kai nuo teat­ro pa­vargs­tu ar­ba šiek tiek to­kia kū­ry­ba nu­si­bos­ta, su­ku į fo­tog­ra­fi­ją. Kai no­riu pail­sė­ti nuo fo­tog­ra­fi­jos, imu plunks­ną. 10 me­tų iš­dir­bęs Tau­ra­gės sa­vi­val­dy­bė­je, pa­ju­tau, kad yra iki ga­lo neiš­jaus­tų da­ly­kų, ne­be­si­jau­čiau tvir­tas, kaip teat­ro žmo­gus. To­dėl Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te bai­giau me­no­ty­ros (teat­ro­lo­gi­ja) ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas. Bu­vo sma­gu, pra­smin­ga. Dės­ty­to­jai lan­ko­si mū­sų spek­tak­liuo­se, su­lau­kia­me pa­ta­ri­mų“, – pa­sa­ko­jo S. Kan­ce­vy­čius.

Išei­nan­čio am­ži­ny­bėn vei­das

Švie­saus, be­si­šyp­san­čio tau­ra­giš­kio vei­du nu­slen­ka še­šė­lis, pra­kal­bus apie prieš ke­le­tą me­tų su­reng­tą neįp­ras­tą fo­to­se­si­ją Tau­ra­gės ra­jo­no Lo­mių kai­mo gy­ven­to­jos na­muo­se.

34 mo­te­ris, ser­gan­ti vė­žiu, lei­do S. Kan­ce­vy­čiui įam­žin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­gą. Iki jos mir­ties bu­vo li­ku­sios ke­lios die­nos, bet ji ne­pra­ra­do vil­ties pa­sveik­ti.

Nuot­rau­kų cik­lą au­to­rius pa­va­di­no „Vei­du į am­ži­ny­bę“. Mo­te­ris jo nuo­trau­ko­se iš vi­sų dar li­ku­sių jė­gų sten­gia­si šyp­so­tis. Fo­to­se­si­jo­je da­ly­va­vo ir mo­ters vy­ras, 14 ir 6 me­tu­kų duk­ros, ją slau­gę ar­ti­mie­ji. S. Kan­ce­vy­čius tvir­ti­no, jog fo­tog­ra­fa­vi­mas li­go­nę vei­kė pa­na­šiai, kaip nu­skaus­mi­na­mie­ji vais­tai. Ji ta­po stip­ri. Bet li­ga pa­si­ro­dė esan­ti stip­res­nė.

Nuot­rau­kų au­to­rius tvir­ti­no, kad ši mir­ties te­ma jį pa­tį su­si­ra­do, vy­lė­si, kad dau­giau ne­be­reiks prie jos grįž­ti. Jam ne­be­si­no­ri tų nuo­trau­kų eks­po­nuo­ti, ne­bent la­bai sak­ra­lio­je ap­lin­ko­je. Per anks­tes­nes pa­ro­das pa­ste­bė­jęs, kad žmo­nės, ap­žiū­rė­ję nuo­trau­kas, pil­kiau še­šė­lių nu­slen­ka du­rų link ir iš­si­skirs­to, vie­nas ki­tam ne­pra­ta­rę nė žo­džio. Per sun­ku, per skau­du, per ar­ti­ma kiek­vie­nam iš ar­ti žvelg­ti į mir­tį.

„Ši fo­to­se­si­ja man at­sklei­dė ir ki­tų da­ly­kų. Sup­ra­tau, kad li­ga ga­li at­sė­lin­ti bet ku­riuo me­tu“, – sa­kė fo­to­me­ni­nin­kas.

Cir­ko fo­tog­ra­fas

Si­gi­to Kan­ce­vy­čiaus kū­ry­bos įvai­ro­vę iliust­ruo­ja fak­tas, jog jis – vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je pro­fe­sio­na­lus cir­ko fo­tog­ra­fas.

Cir­kas – ne tik bliz­gan­tis, kva­pą gniau­žan­tis šou, bet ir cir­ko ar­tis­tų kas­die­ny­bė, ku­ri la­biau­siai do­mi­no fo­tog­ra­fą.

Sy­kį, kai „Bal­ti­jos cir­kas“ lan­kė­si Tau­ra­gė­je, S. Kan­ce­vy­čius cir­ko įkū­rė­jo Pet­ro Va­ria­ko­jo pa­pra­šė lei­di­mo fo­tog­ra­fuo­ti. Lei­di­mą ga­vo po dve­jo­nių ir ne­ri­mo. Pir­ma­jai nuo­trau­kų per­žiū­rai su­si­rin­ko be­ne vi­si cir­ko ar­tis­tai. Pa­sak au­to­riaus, jie nu­ste­bo ir pa­si­džiau­gė, jog nuo­trau­ko­se nė­ra nei tie­sio­gi­ne, nei per­kel­ti­ne pra­sme iš­džiaus­ty­tų apa­ti­nių.

„Fo­tog­ra­fuok, ką no­ri ir ka­da no­ri“, – toks bu­vo bend­ras ver­dik­tas. Sup­ra­tau, kad pro­fe­sio­na­lio­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis įgi­jau ko­lek­ty­vo pa­si­ti­kė­ji­mą, nors bu­vo aiš­ku ir kit­kas: tie sce­nos žmo­nės ne­mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­tis, ven­gia fo­toob­jek­ty­vo. „Bal­ti­jos cir­ku“ per tre­je­tą me­tų ap­ke­lia­vau vi­są Lie­tu­vą. Bu­vau ir Ru­si­jo­je“, – pa­sa­ko­jo fo­tog­ra­fas, cir­ko te­ma su­kū­ręs ke­lis šim­tus nuo­trau­kų.

Cir­ko gy­ve­ni­mas fo­tog­ra­fui pa­si­ro­dė la­bai sa­vi­tas, už­da­ras. Žmo­nės cir­ke gy­ve­na šei­mo­mis, re­pe­tuo­ja. Fo­tog­ra­fas iki šiol me­na jau­ną ar­tis­tę su vai­ke­liu ant ran­kų. Kol ji at­lik­da­vo sa­vo neil­gą nu­me­rį aukš­ty­bė­se, ma­žy­lį pa­lik­da­vo kam nors pa­lai­ky­ti.

Nors ir pra­leis­da­vo cir­ke ne­ma­žai lai­ko, S. Kan­ce­vy­čius nė ne­si­sten­gė gi­lin­tis į ar­tis­tų ren­gia­mus nu­me­ris, pa­slap­tis. Ką ma­tė – tą ir pa­si­li­ko sau.