"Palikite keturias sienas ir eikit į žmones"

Kaip pavyko prieš keletą dienų surengtas koncertas Senelių globos namuose?

Mūsų grupė "Retro", pasikvietusi akordeonistę ir smuikininkę, iš širdies traukė dvibalses jaunystės dainas, senukai įsisiūbavo, pritarė, net man ašara nuriedėjo... Žinojome, kur einame, pasirinkome tokias dainas.

Pagyvenusių žmonių asociacijos senjorų klubai turi savo dideles kapelas, ansamblius, o mes - tik šešiese. Važiuosime į miestelius, kaimus, mažus kolektyvus, nes žmonės nori dainuoti, paploti, pajudėti, kas ratukuose sėdintys gali. Stengiamės apsirengti žmoniškai, senoviškai, neiššaukiančiai, su pirštinaitėmis, perlamutriniais karoliais už penkis litus - jiems patinka.

"Retro" debiutas buvo aikštelėje prie Žvejų rūmų, renginyje "Senelės ir seneliai švenčia", nesitikėjome dėmesio, bet užgriuvo 600 žiūrovų, ant bordiūrų susėdo.

Kokie netikėčiausi projektai gimė jūsų galvoje?

Tarmių metams paruošėme projektą "Tarmės - Lietuvos turtas. Saugokime jas žodyje, dainoje ir širdyje". Pasikvietėme iš Luokės "Šatrijos" folklorininkus, ir mūsų trys kolektyvai pasirodys gegužės 25 d., o vėliau surengsime šventę, panašią į "Duokim garo!" - su ilgais stalais, sūriu ir gira, ir svečiai prašneks visomis tarmėmis, kiek tik jų gimtinėje yra. Chorai negali tarmės grynumo žmogiškai parodyti, tai mes mažas etnogrupeles kviesimės.

Per Užgavėnes einam per turgus su blynais, prisirenkame pinigų, dešrų. Nuvažiuojame į Seimą - juk senukai irgi nori pasišnekėti, turi gudrių klausimų politikams. Rytoj - talka Giruliuose prie Kūdikių namų, sodinsime medelius.

Bet šiandien esu laiminga, skraidau dėl kitos priežasties: sužinojau, kad nuo Naujųjų metų turėsime nemokamas patalpas visam laikui Žvejų rūmuose - Savivaldybė parėmė. Asociacijoje yra per 600 narių, 15 kolektyvų. Mes nedarysime paskaitų ciklų; kalbėsime apie tai, kas šiandien rūpi. Atėjo pavasaris - iš Botanikos sodo pasikviesime ką nors, kas papasakotų, kaip genėti krūmelius. Antai su policijos prevencijos skyriaus vyrais, atėjusiais į šokių repeticiją, kalbėjomės apie saugią kaimynystę, telefoninius sukčius.

Kam jums to reikia?

Nežinau, matyt, pasidariau nenuorama. Pati savęs klausiu. Su vyru 44 metai gyvename, galėtume vaikščioti už rankučių susikibę. Pajutau malonumą. Ir supykstu ant tų žmonių, ir vėl gerai. Jau, atrodo, viską mestum žmogus, bet dabar jie manęs nenorėtų paleisti; juos gąsdinu, šantažuoju, kad išeisiu, - juokėsi Kristina.

Kaip jums pavyksta atgaivinti užgesusius ugnikalnius?

Jie nebuvo visiškai užgesę, gal neturėjo gero vadovo. Būdavo, kuris ateina vadovauti, pradeda savo klubą "stumti". O aš esu nepriklausoma. Išėjusi į pensiją, nuėjau į klubą, girdžiu, taip liūdnai dainuoja, patalpų neturi, glaudžiasi tai "Carite", tai bažnyčioje repetuoti. Pamaniau, gal jiems reikia padėti.

Mane pažinojo mecenatas Rimantas Cibauskas, jis skyrė patalpas "Piteryje", mes ten už nieką nemokėjome, bet nebuvo šildymo. Stengėmės neprikrėsti jokių "zbitkų", bet tas "Piteris" nekokią šlovę turi...

Senjorai apie klubus sužino iš pažįstamų lūpų. Tie žmonės yra dainavę ar sportavę, buvę profsąjungų nariai, nenori apaugti voratinkliais, - susimoka ir lanko po kelis klubus. Kiek jie eilėraščių, poemų rašo, tekstų dainoms! Mėgsta ekskursijas, rankdarbius.

Kokių išdaigų prikrečia senukai, gal flirtuoja?

Tokių meilių nėra, kaip šokių vakaruose "Kam per 50". Per vakaronę, žinoma, veda tas, kam simpatiją jaučia. Kojos pačios kilnojasi. Atsineša mažą kaip vaistų buteliuką kišenėje, kavalieriai būtinai damas saldainiais apdalija, gėles visokiom progom teikia. Kartą žvejojantys vyrai atsinešė rūkytų ungurių, sakau: "Pasiutėliai, jus išbuožinti reikia".

Tiems žilagalviams, kurie pas jus lankosi, turbūt nė daktarų nereikia?

Psichiatrų - ne, bet daktarų vis tiek reikia. Aš visą laiką jų prašau: tik neverkšlenkit. Paskui tos liūdnos dainos iš širdžių liejasi. Surengėme jūrinės dainos konkursą, ir turėjo būti tik ritminga muzika ir kūriniai.

Ar jaunystėje buvote pašėlusi?

Nebuvau. Žinote - darbas. Aš iš profesijos - statybininkė, o dirbau gyvenamųjų namų valdytoja. Ir su statybomis turėjau reikalų, visus 30 namų pastatėme Mogiliovo gatvėje nuo pamatų.

Šiaip aš visada tai profsąjungos, tai komjaunimo aktyvistė buvau. Visada dirbau su žmonėmis, ir labai mylėjau senus žmones. Būdavo, dirbu namų valdyboje, senukai išsioperuoja tulžį, susivynioja akmenis į nosinaitę, ateina ir man rodo. Aš niekuomet iš namų neišnešu nieko neigiamo; kad ir su vyru - apsibariau, pasižodžiavau, išeinu - viskas, pasipurčiau plunksnas ir šypsausi. Vaikų neturime, tai visuomenininke būti laiko rasdavau, vyrą nuskriausdavau. Šiuo metu su miesto Tarybos nariais kovojame dėl išblaivinimo įstaigos mieste įrengimo, nes apvažiavau ligonines, nakvynės namus ir mačiau, kaip jų darbuotojams sunku.

Papasakokite apie savo šeimą.

Man dvidešimt su puse metų buvo, kai įsimylėjau. Susitikau aš jį ant Biržos tilto... Nugyvenome tiek metų, lėkščių nedaužėme, nors šiaip pasakyti trankų žodį aš galiu: jeigu gyvena du žmonės, neturi vaikų, anūkų, o kas adrenalino duos? Šiaip mes gerbiame vienas kitą. Dalijamės darbais. Aš ir patinginiauju; jis 12 metų vyresnis, anksčiau išėjo į pensiją, tad atlėkusi per pietų pertrauką rasdavau ant stalo padėtą lėkštutę, kurią paskui pastumdavau, pamojuodavau ir išvažiuodavau. Tada dirbdavome ir vakarais, kad gyventojai į valdybą galėtų ateiti.

Kai kurių vyriškų darbų aš nemoku - elektros srovės bijau, bet logika mano: aš turiu viską išmąstyti, o vyras viską padaro. Jis kala vinį, ir sako: "Aš žinau, kaip įkalti vinį, bet žinau, kad tau neįtiksiu."

Ar dažnai judu juokiatės, ar humoras būna žaibolaidis?

Jurijus nelabai supranta humoro, bet manąjį - supranta. Jis yra rimtas, aš - "chachatuška". Jis žiauriai mėgsta gamtą, žvejybą (ir šįryt išėjo pailsėti nuo visokių vinių, kalimų), o man - koncertai, draugės, kavutės... Mes amerikoniškai gyvenam.

Turite nelietuvišką pavardę. Kaip skirtingų kultūrų pasaulėjautos susieina?

Mano vyras - leningradietis. Buvęs jūreivis, elektromechanikas, yra visko prisigraibęs, visokių kultūrų. Dar tarybiniais laikais sakydavo: "Kaip norėčiau gyventi Europoje!" O dabar aš jam vis prikišu: "Jau Europoje gyveni - ir kaip?"

Vyras jums parveždavo visokių užjūrio gėrybių, "skudurų"...

Oi... Aišku, kad aš rengdavausi kaip ponia. Perukų nenešiojau, bet ir dabar turiu vieną pasidėjusi. Pirmoji savo darbovietėje su krempleno suknele ir platformomis, džinsiniais sijonėliais vaikščiojau. Apsipirkdavau vadinamojoje boninėje.

O tas laukimas, trunkantis mėnesius, kol vyras parplauks?

Jaunystėje šiek tiek pablūdydavau iš ilgesio... Noriu pasakyti, kad patarlė: "Su jaunu - po lazda, su senu - po barzda" beveik 80 procentų tiksli. Na, būna išimčių, ir nemažai gal, bet mano draugų šeimos padorios. Ir manau, kad vyresnis vyras - neblogai.

Tada buvo radiogramos, nepigios, gaudavome žinutę dviejų eilučių. Tada mus, jūreivių žmonas, iškviesdavo į laivyno organizacijas, ir klausydavomės vyrų muzikinio sveikinimo per šventes. Vyras santūriai pasakydavo: "Mano Kristinočka, sveikinu", nes visi girdėjo. Ir klausydavomės dainos įrašo iš laivo susijaudinusios.

Pasitikdavome vyrus namuose. Ne, laukti, stovėti už žvejybos uosto tvoros, kol sudarys sąrašą, naktį tave įleis į teritoriją... Kartą sutikau jį Kaliningrado uoste, leido laivu į Klaipėdą kartu parplaukti. Šiaip vandens bijau, toks jausmas, kad galėčiau šaukšte prigerti. Nors augau kaime prie upės.

Kokie sukrėtimai, džiaugsmai brandino jūsų gyvenimo filosofiją?

Manęs mama neaugino, augau pas senelius, močiutė lenkė prie tikėjimo, į bažnyčią vedėsi. O paskui pamėgau muziką, knygas. Galvoju dabar, gal reikėtų ką rimtesnio paskaityti - na, nelenda į galvą mąstytojų mintys, gal vėliau joms subręsiu, surimtėsiu, dar norisi išeiti į žmones.

O gyvenimo prasmė? Atrodo, taip paprasta gyventi. Prasmė galbūt yra judėjimas, aktyvumas, dalyvavimas. Visus koncertus noriu pamatyti.

Kaip žiūrite į moteris, pasinėrusias į visokias rytietiškas praktikas, jogą, meditaciją?

Aš galvoju, kad joms labai kažko trūksta, gal draugo, jos neturi užsiėmimo, tai ieško savęs kitur. Man gal to reikės po dešimties metų, jau kai silpnai vaikščiosiu, tai atsisėsiu ir medituosiu. Man geriausia meditacija - Melnragės molas. Kiekvieną rytą vasarą išvažiuoju 6-7 valandą, vaikštau - ar viena, ar su vyru, ar su svetimu pasišneku susitikusi. Žvejai pažįsta, sveikinasi, žuvies nusiperku.

Ar gailitės ko nors gyvenime neišbandžiusi?

Gailiuosi tik, kad neturiu vaikų, gydytojai nerekomendavo gimdyti. Draugės dukra įsivaikino mergaitę, vis nueinu padėti. Ir mėgstu labdarą pavežioti per šventes daugiavaikėms šeimoms. Skiriu keletą šimtų litų dovanėlėms, jas gražiai supakuoju, su kaspinais. Esu gailestinga. Užrašau ant atviruko: "Jūs esate man svarbus. Kristina."

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie neišlenda iš savo kiauto?

Tik palikit tas keturias sienas ir išeikite į gatvę. Todėl daugelį renginių ir darome Botanikos sode, prie koplyčios. Išnešame šventes į gatves.