"Pasiimčiau Lietuvą į Airiją..."

Skaiste, ar namų pasiilgstate?

Žinoma, pasiilgstu. Man labai trūksta Lietuvoje likusių brangių žmonių. Pasiimčiau juos į Airiją, jeigu galėčiau...

O kur save įsivaizduojate pačiose gražiausiose ateities svajonėse?

... Dituvos soduose. Dideliame name su keliais vaikais ir vyru. Šalia - tėvai, močiutės ir draugės. Ir dar nuosava šokių studija netoliese...

Mėgstate šokti?

Ne tik mėgstu - man tai buvo vienas didžiausių malonumų gyvenime. Šiuo metu neturiu tam laiko. Bet svajoti niekas nedraudžia.

Kai sužinojote, jog laukiatės - tokia jaunutė, ar nebuvo baisu?

Dvi savaites praverkiau, nes nežinojau, ką daryti. Turėjau mesti mokyklą likus trims mėnesiams iki jos baigimo...

Kaip reagavo mama?

Džiaugsmingos reakcijos nesitikėjau, bet kai vakare pasikalbėjome, rytą ji man atnešė šiltus pusryčius į lovą ir pasakė: "Dabar turi sveikai maitintis." Nuo to laiko nė vienas manęs nesmerkė ir neteisė.

Net tėtis nebarė?

Tėčio reakcija buvo rami. Jis visada prieš ką nors sakydamas pagalvoja. Po mano žodžių mąstė ilgiau nei paprastai. Bet palaikė morališkai visada.

Ar mama projektavo į jus kokias nors savo svajones, viltis? Kuo norėjo, kad taptumėte?

Nežinau. Niekada man nesakydavo: daryk tą arba aną. Matė, kad esu užsibrėžusi būti šokėja arba fotomodeliu.

Dauguma tėvų būtų puolę į depresiją.

Jie nepuolė. Ir aš savo silpnumo niekada nerodžiau. Visada tėvai mane matė tik savimi pasitikinčią ir stiprią.

Ar dar žadate mokytis?

Vidurinę žadu baigti čia, Airijoje, bet teisingai sakoma: žmogus planuoja - dievai juokiasi. Kartais apie studijas pagalvoju, bet kol kas dar konkrečiai neieškojau, kur čia galėčiau studijuoti.

Kas yra didžiausias jūsų mokytojas?

Laikas.

Ko jis jus išmokė?

Kad jis pats viską sustato į savo vietas. Tik reikia turėti kantrybės. Turiu galvoje ne pasyvų laukimą - gal tau kas nors ką nors patieks ant padėkliuko, - bet tai, kad troškimams įgyvendinti reikia laiko ir kantrybės. Viskas ateina laiku tam, kuris turi kantrybės.

O ko išmokote iš savo tėvų?

Iš tėčio - kantrybės, ramybės, apmąstymų, o iš mamos - užsidegimo, greitų sprendimų ir veiklumo, valios... Iš abiejų - pasitikėjimo. Ir talentų.

Kokių?

Tėvai turi auksines rankas. Tėtis visus vyriškus darbus nudirba - namą nuo pat pamatų savo rankomis pastatė, aplinką tvarko pats, mašinas remontuoja... na, visur, kur prisilies, viskas jam pavyksta. O mama tai ir mezga, ir siuva, ir net čiuožia ant ledo neblogai. Ji labai meniška. Figūriniais balionais puošia šventes, dovanas nuostabiai pakuoja. Pomidorus, braškes augina, gėles... ir vis ko nors naujo mokosi.

Be vaiko priežiūros, ką dar veikiate dabar namuose?

Darau namuose klientėms meninį manikiūrą. Tai vienintelis mano malonus užsiėmimas be buities darbų; be to, užsidirbu šiek tiek pinigų. Dar išmokau gaminti visus įmanomus lietuviškus patiekalus, kepu pyragus, sausainius, tortus... Palaikau tvarką namuose. Vyras dirba pamainomis, kartais ir naktį. Jau prie to pripratome.

Kuris iš judviejų šeimos galva?

Mūsų šeimoje - dvi galvos. Deividas vadovauja finansams, aš - namams. O mažiukas vadovauja mums abiem.

Ar įsivaizduojate, koks jis bus užaugęs?

Pasvajoju... Protingas, manau... Kažkur perskaičiau tokią frazę: "Jei berniukas su mergaitėmis elgiasi kaip su princesėmis, vadinasi, jį auklėja karalienė." Aš stengiuosi... O mano pastangų rezultatas pasimatys negreit. Kol kas sekasi neblogai.

Skaiste, kada buvote laimingiausia gyvenime?

Kai pagimdžiau sūnų. Žiūrėjau į jį ir sunkiai suvokiau, kad tai mano vaikas. Viskas atrodė kaip sapnas... Tai buvo pati nuostabiausia mano gyvenimo diena.

O kada buvo sunkiausia?

Dabar kiekviena diena man lyg iššūkis, nes prasidėjo etapas "noriu - nenoriu". Reikia sūnelį nuolat užimti, žaisti su juo, būti mažu vaiku... Gerai, kad vyras labai mėgsta su juo dūkti - net grindys nuo jų dreba. Kol vaikas mažas - mažos ir problemos. Bet, aišku, patingėjimų dabar jokių nėra... Trūksta miego, nes aš - pelėda, o sūnus keliasi anksti.

Ar jaučiate nuoskaudą, kad negalite gyventi tėvynėje?

Taip, jaučiu. Ir pykstu ant valdžios, kad rūpinasi tik savimi. Iš senų žmonių ir vaikų atima privilegijas, o patys jomis naudojasi. Aš, pavyzdžiui, už vaiką gaudavau iš valstybės 94 litus per mėnesį. O pensininkai? Vos prasimaitina. Airijoje, beje, jaunimas į barus nevaikšto - vaikšto pensininkai. Jie sau keliauja ir yra laimingi. O Lietuvoje? Dauguma sąžiningų žmonių sunkiai dirba ir bando išsilaikyti, bet kad darosi neįmanoma...

Ar pačiai teko dirbti?

Taip, dirbdavau per vasaros atostogas: ir su kavos aparatais, ir vaikus prižiūrėjau, ir šokių mokiau mergaites, ir skrajutes dalinau. Ir su mama tai vieną, tai kitą darbą dirbdavau.

Kas jums patinka Lietuvoje?

... Oras. Jis kvepia... kitaip. Man patinka vasara Lietuvoje... ir ruduo. Visi metų laikai. Kai susilaukiau vaikelio, pasidariau tokia jautri... Galiu apsiverkti.

O kas patinka Airijoje?

Atlyginimai. Kainos. Žmonių kultūra. Pavyzdžiui, pardavėjai prie kasos nesėdi surūgę kaip Lietuvoje. Visada paklaus, kaip tau sekasi, kuo vardu vaikutis - kalbina mus beveik visur. Gatvėje praeivis pasilabina - nesvarbu, pažįsta ar ne. Šypsosi visi. Tai užkrečiama... Aš irgi elgiuosi taip pat.