Po 14 darbo metų Ispanijoje sugrįžo į Lietuvą

Šiau­lie­čiai Ar­vy­das Ka­mins­kas ir In­ga Na­vic­kie­nė po 14 dar­bo me­tų Is­pa­ni­jo­je grį­žo na­mo – į Šiau­lius. Po­ra ti­ki­na, kad daž­nas emig­ruo­ja ve­di­nas min­ties su­grįž­ti į gim­ti­nę, ta­čiau tik vie­ne­tai tam pa­si­ryž­ta. Jie na­mo pa­su­ko ne tik dėl sa­vęs, bet ir dėl Is­pa­ni­jo­je gi­mu­sios duk­ters. Tė­vai no­rė­tų, kad ji aug­tų Lie­tu­vos pi­lie­tė sa­vam kraš­te.

Ku­ria nau­ją gy­ve­ni­mą

Ar­vy­das Ka­mins­kas šyp­so­si: prieš po­rą mė­ne­sių vie­ną šeš­ta­die­nio ry­tą anks­ti pa­ki­lęs su­gal­vo­jo nu­va­žiuo­ti nu­pirk­ti In­gai gė­lių į Šiau­lių cent­ri­nį tur­gų, o ten pa­ma­tė ma­žu­tį šu­niu­ką juo­do­mis aku­tė­mis. Nu­pir­ko.

Džiū­ga­vo vi­si na­miš­kiai, na­muo­se ta­po dar jau­kiau ir sma­giau. Na­muo­se, ku­riuo­se 14 me­tų jie bu­vo tik sve­čiai, at­va­žia­vę paa­tos­to­gau­ti po sun­kių dar­bų Is­pa­ni­jo­je.

Nuo ge­gu­žės šei­ma sa­vo na­muo­se vėl šei­mi­nin­kai. Vi­si daik­tai jau ra­dę sa­vo vie­tą, duk­re­lė įsi­kū­rė sa­vo kam­ba­ry­je.

TI­KĖ­JI­MAS: „Mū­sų gy­ve­ni­mas da­bar pa­si­da­li­jo į dvi da­lis: Is­pa­ni­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Mes pa­si­rin­ko­me gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je, ti­ki­me, kad pri­pra­si­me ir gy­ven­si­me ge­rai“, – įsi­ti­ki­nęs Ar­vy­das Ka­mins­kas. Na­ta­li­jos KOND­RO­TIE­NĖS nuo­tr.

„Kai jau bu­vo­me nu­spren­dę grįž­ti, do­mė­jau­si, ko­kio dar­bo Lie­tu­vo­je yra, ko ga­lė­čiau im­tis, – pa­sa­ko­jo Ar­vy­das. – Iš­si­lai­kiau pa­pil­do­mas vai­ra­vi­mo ka­te­go­ri­jas ir ta­pau to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Tik ta­da, kai tu­rė­jau dar­bą ir ži­no­jau, kad ap­rū­pin­siu šei­mą, par­va­žia­vo­me.“

STAIG­ME­NA: Vy­ro Ar­vy­do staig­me­na – šu­niu­kas – pra­džiu­gi­no In­gą.

Ant­ro­kei duk­rai pa­rink­ta pra­di­nė mo­kyk­la ša­lia na­mų, su­ras­ta lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja, ku­ri pa­dė­jo jai pa­si­vy­ti bend­ra­moks­lius, nes nuo tre­jų me­tų, pa­gal Is­pa­ni­jo­je ga­lio­jan­čią tvar­ką, mer­gai­tė mo­kė­si is­pa­niš­ko­je mo­kyk­lo­je.

Po­ra dar pra­ti­na­si, kad gat­vė­se šiau­lie­čiai rūs­tūs, ne­si­svei­ki­na ne tik par­da­vė­jai par­duo­tu­vė­se, bet ir kai­my­nai, ne­si­šyp­so vie­ni ki­tiems. Is­pa­ni­jo­je grei­tai pri­pra­to prie šil­to ir man­da­gaus net ir ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių bend­ra­vi­mo.

„Vis pa­gau­nu sa­ve, kad per pės­čių­jų pe­rė­ją pra­lei­du­siam vai­ruo­to­jui pa­dė­ko­ju pa­kel­da­mas ran­ką, nu­si­šyp­sau“, – pa­sa­ko­ja vy­ras.

14 me­tų že­mės ūkio dar­bų

Prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų dir­bęs tak­sis­tu Ar­vy­das ma­tė, kad toks dar­bas sun­kiai padės iš­lai­kyti šei­mą. Tak­si fir­mos ėmė sun­kiau vers­tis, dar­bo ma­žė­jo, už­dar­bio taip pat. Bi­čiu­lis di­de­lę vai­ruo­to­jo pa­tir­tį tu­rin­čiam Ar­vy­dui pa­siū­lė už ke­lių šim­tų do­le­rių at­ly­gį nu­vež­ti jį į Is­pa­ni­ją ir ke­le­tą die­nų ten pa­bū­ti.

„Pa­si­lik­ti dirb­ti net ne­gal­vo­jau. Ta­čiau nu­va­žia­vus į Is­pa­ni­ją ki­lo min­tis pa­dir­bė­ti“, – pa­sa­ko­jo Ar­vy­das.

Ka­ta­lo­ni­jos re­gio­ne, ku­ris yra Is­pa­ni­jos šiau­rės ry­tuo­se, į dar­bą priė­mė ūki­nin­kas. 24 hek­ta­rų vais­me­džių so­de rei­kė­jo dir­bi įvai­rius dar­bus.

Ke­lis mė­ne­sius pa­dir­bė­jęs, pa­siū­lė pri­si­jung­ti In­gai – skin­ti obuo­lius. Po pir­mo­jo dar­bo se­zo­no į Šiau­lius par­va­žia­vu­si po­ra ėmė svars­ty­ti ga­li­my­bę abiem iš­va­žiuo­ti il­ges­niam lai­kui. Už­si­dirb­ti pi­ni­gų bu­to re­mon­tui, įsi­gy­ti bal­dams, au­to­mo­bi­liui.

„Pra­džia už­sie­ny­je bu­vo la­bai sun­ki: at­ly­gi­ni­mas ma­žas, dar­bas sun­kus, il­gos dar­bo va­lan­dos. Rei­kė­jo ir pa­čiam iš­gy­ven­ti, ir šei­mai par­siųs­ti pi­ni­gų, – pa­sa­ko­ja vy­riš­kis. – Dar­bo so­de pa­tir­ties – jo­kios. Vi­są gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se, dau­gia­bu­ty­je, gy­ve­nęs. Vis­ko te­ko mo­ky­tis. Oro są­ly­gos ne pa­čios ge­riau­sios: žie­mą grei­tai tems­ta, šal­ta, tam­so­je vais­me­džius ge­nė­da­mas žiū­ri, kad pirš­tų ne­nu­si­kar­py­tum, o va­sa­rą – karš­ta.“

Dvie­se leng­viau

Įgi­jęs pa­tir­ties, ūkio šei­mi­nin­kų pa­si­ti­kė­ji­mą, įro­dęs, kad dir­ba kruopš­čiai ir at­sa­kin­gai, Ar­vy­das su­lau­kė ir di­des­nio at­ly­gi­ni­mo. Ūky­je bu­vo pa­sta­ty­ti vai­sių rū­šia­vi­mo, sau­go­ji­mo, pa­ka­vi­mo san­dė­liai, juo­se rei­kė­jo pa­pil­do­mų dar­bi­nin­kų.

Kvie­ti­mą dirb­ti In­ga priė­mė. Dar­bo ūky­je abiem dau­giau­siai bū­da­vo nuo ko­vo iki spa­lio pa­bai­gos. Ar­vy­das po 10 va­lan­dų neiš­lip­da­vo iš trak­to­riaus, o In­ga nei­šei­da­vo iš san­dė­lio.

Darb­da­viai griež­tai lai­ky­da­vo­si dar­bo ir poil­sio va­lan­dų. Pra­dė­ję dirb­ti nuo 8 ry­to, tu­rė­da­vo 20 mi­nu­čių prieš­pie­čių per­trau­ką prieš 10 va­lan­dą, pie­tų va­lan­da pra­si­dė­da­vo nuo 13 va­lan­dos, 19 va­lan­dą dar­bas baig­da­vo­si. Šeš­ta­die­nis iki pie­tų taip pat bū­da­vo dar­bo die­na.

„Dir­bo­me kar­tu su af­ri­kie­čiais, ta­čiau su lie­tu­viais bend­rau­da­vo­me. Jie dir­bo ki­tuo­se ūkiuo­se 30-40 ki­lo­met­rų spin­du­liu, – pa­sa­ko­jo In­ga. – Pa­tys is­pa­nai į drau­gys­tes ne­si­leis­da­vo, pa­si­la­bins, šyp­so­sis, ta­čiau į sve­čius ne­kvies, jie daug bend­rau­ja sa­vo šei­mo­se.“

Is­pa­niš­kas gy­ve­ni­mas

Gy­ve­no šei­ma ak­me­ni­nia­me šim­ta­me­čia­me na­me, ku­ria­me ne­bu­vo šil­dy­mo. Žie­mą na­mas ne tik įšal­da­vo, bet ir apaug­da­vo pe­lė­siu.

To­kio­mis są­ly­go­mis bu­vo sun­ku gy­ven­ti, to­dėl pa­si­sta­tė krosnį, visaip nai­ki­no pe­lė­sį, tvar­kė bui­tį, va­sa­ro­mis ruoš­da­vo mal­kų at­sar­gas žie­mai.

Gy­ve­no ūkiš­kai: iš­si­pra­šė iš šei­mi­nin­kų arą že­mės, už­siau­gi­no po­mi­do­rų, agur­kų. Įsi­vei­sė viš­tų, pir­ko kiau­lių mė­sai. At­va­žia­vę iš mies­to iš­mo­ko vi­sų kai­mo dar­bų.

„Mū­sų šei­mi­nin­kų ūkis vis plė­tė­si. At­va­žia­vo­me dirb­ti 24 hek­ta­rų so­de, o iš­va­žiuo­jant jau bu­vo 40 hek­ta­rų. Ūky­je ne tik sam­dy­ti dar­bi­nin­kai, bet ir pa­tys šei­mi­nin­kai nuo auš­ros iki su­te­mų plu­šė­jo. Ma­no dar­bus da­bar dir­ba trys vy­rai“, – pa­sa­ko­ja Ar­vy­das.

Lais­va­ die­na – sek­ma­die­nis – ar ato­sto­gos bu­vo skir­tos ne tik na­mų ruo­šai, bet ir trum­poms ke­lio­nėms po Ka­ta­lo­ni­jos re­gio­ną, kal­nus, prie jū­ros, nu­kak­da­vo į di­džiuo­sius mies­tus: Bar­se­lo­ną, Ži­ro­ną, ap­si­lan­kė Pran­cū­zi­jo­je.

„Konf­lik­tų ne­te­ko pa­tir­ti nei su lie­tu­viais, nei su is­pa­nais. Dir­bi sa­vo dar­bus, su šei­mi­nin­kais pa­lai­kai da­ly­kiš­kus san­ty­kius, su tau­tie­čiais drau­giš­kus“, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi vy­ras.

Duk­tė pa­ska­ti­no grei­čiau grįž­ti

„Vi­sa­da no­rė­jo­me, kad mū­sų duk­ra aug­tų Lie­tu­vo­je, bend­rau­tų su lie­tu­viais, bū­tų šio­je kul­tū­ro­je, o ne gir­dė­tų mū­sų pa­sa­ko­ji­mus“, – sa­kė tė­vas.

Po­ra, gal­vo­da­ma apie su­grį­ži­mą į Lie­tu­vą, pa­si­tar­da­vo ir vis nu­spręs­da­vo dar me­tus pa­dir­bė­ti. Ta­čiau kai iš­gir­do, kad pen­kia­me­tė duk­tė žais­da­ma pa­ti su sa­vi­mi kal­ba ka­ta­lo­niš­kai, mo­kyk­lo­je vi­są die­ną bū­na tarp is­pa­niškai kalbančių – su­klu­so: ji ga­li ne­be­no­rė­ti bū­ti lie­tu­vė, kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, na­mais jai taps Is­pa­ni­ja.

„Par­si­vež­tu­me ją pen­kio­li­kos me­tų į Lie­tu­vą, o ką ji čia da­ry­tų? Ji ne­no­rė­tų čia gy­ven­ti. Ten ir vai­kų bend­ra­vi­mas ki­toks, jie jau­čia­si vi­si vie­no­di: ar tur­tin­ges­nis, ar bied­nes­nis, skir­tin­gos ra­sės ar ti­kė­ji­mo, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi tė­vai. – Ten ne­bu­vo lenk­ty­nių, kie­no te­le­fo­nas yra ge­res­nis. Is­pa­ni­jo­je te­le­fo­nas bu­vo tik ry­šio prie­mo­nė.“

Tė­vai ma­tė, kad jų mer­gai­tė Šiau­liuo­se il­gi­si Is­pa­ni­jo­je li­ku­sių drau­gų, bend­ra­moks­lių, vis var­to nuo­trau­kas, in­ter­ne­te žiū­ri is­pa­niš­kus fil­mu­kus, daž­nai lan­ko mo­kyk­los tink­la­la­pį.

„Šiau­liuo­se su­si­drau­ga­vu­si su kie­mo mer­gai­tė­mis, kla­sės drau­gais, ėmu­si lan­ky­ti bū­re­lius įsi­lie­jo į nau­ją gy­ve­ni­mą. Ji lei­do nuo­trau­kas, is­pa­niš­kas kny­gas ir daik­tus su­dė­ti į dė­žę“, – džiau­gė­si duk­ters adap­ta­ci­ja ma­ma.

Gy­ve­ni­mas pa­si­da­li­jo į dvi da­lis

Praė­jus pus­me­čiui nuo su­grį­ži­mo po­ra dar pa­si­kal­ba apie Is­pa­ni­ją, ten li­ku­sius darb­da­vius, bend­ra­dar­bius, lie­tu­vių bend­ruo­me­nę. Il­gi­si vis­ko.

„Tur­būt nor­ma­lus yra il­ge­sys. Tiek me­tų iš­gy­ve­no­me sve­ti­ma­me kraš­te. Sun­ku bu­vo krau­tis daik­tus. Sup­ran­ti, kad ši­tas gy­ve­ni­mo eta­pas pa­si­bai­gė ir pra­si­de­da ki­tas, – šyp­so­jo­si vie­nas ki­tam In­ga ir Ar­vy­das. – Ne­ži­no­me, ar pa­vyks mums Lie­tu­vo­je, bet ti­ki­me, kad pri­pra­si­me. Pag­rin­di­nė už­duo­tis – įsi­tvir­tin­ti, pa­dė­ti adap­tuo­tis“.

Po­ra jau­čia, kad gy­ve­ni­mas pa­si­da­li­jo į dvi da­lis: Is­pa­ni­jo­je il­gė­jo­si Lie­tu­vos, Lie­tu­vo­je – Is­pa­ni­jos. Ar­vy­das sa­ko, kad dau­ge­lis emig­ran­tų taip jau­čia­si. Kal­bė­ję­sis su to pa­ties li­ki­mo žmo­nė­mis, gir­dė­jo, kad vi­si at­va­žia­vo lai­ki­nai – už­si­dirb­ti, dau­ge­lis no­ri par­va­žiuo­ti na­mo – į Lie­tu­vą.

„Jei no­ri už­si­dirb­ti, tu­ri la­bai tau­py­ti, bet dau­ge­lis tau­tie­čių Is­pa­ni­jo­je per­ka iš­si­mo­kė­ti­nai nau­jus au­to­mo­bi­lius, ki­tus daik­tus. Dir­ba, kad ga­lė­tų ati­duo­ti pa­sko­las, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tis. – Ne­su­si­tau­po pi­ni­gų nei bu­tui Is­pa­ni­jo­je, nei Lie­tu­vo­je. Taip ir gy­ve­na daug me­tų „lai­ki­nai“ Is­pa­ni­jo­je, su min­ti­mis grįž­ti. Bet jie ati­tols­ta ir į Lie­tu­vą ka­žin ar su­grįš.“