Prezidentą Adamkų prakalbinusi Gabija: "Grūmiausi su vidiniu grauduliu"

Prezidentą Adamkų prakalbinusi Gabija: "Grūmiausi su vidiniu grauduliu"

Įrašius 21-erių metų Gabijos Strumylaitės vardą ir pavardę į interneto paieškos sistemą, galima išvysti skirtingų žmonių veidus ir jų istorijas - šios merginos parašyti tekstai, plačiai pasklidę naujienų portaluose ir tinklaraščiuose, atskleidžia spalvingų asmenybių dalią. Viena ryškiausių jų - prezidentas Valdas Adamkus, atvėręs G. Strumylaitei tokias gyvenimo detales, apie kurias žurnalistai iki tol plačiai nerašė.

Prezidentą prakalbinusi mergina antrąkart susitikusi su V. Adamkumi nusprendė jam įteikti dovaną - parodyti, kokios mintys apie jį sukasi jaunų žmonių, kursiančių ateities Lietuvą, galvose. Jaunosios kartos žodžiai nugulė knygos "100+ jaunų žmonių minčių prezidentui Valdui Adamkui" puslapiuose.

G. Strumylaitė "Vakarų ekspresui" papasakojo ne tik tai, kokia buvo prezidento, paėmusio šią knygą į savo rankas, reakcija, bet ir atvėrė savo gyvenimo detales, kodėl jaunas žmogus renkasi žurnalistikos ir politologijos kelią.

Ko gero, daug jaunų žmonių vis dar ieško savo gyvenimo kelio, išmėgina sritis, kurias norėtų sieti su savo ateitimi. Jūs studijuojate politologiją. Pripažinkim - rimtos studijos. Ar galėtumėte pasidalinti istorija, kodėl visgi nusprendėte nagrinėti šį mokslą?

Tokiems ar panašiems sprendimams daug įtakos (nors ir netiesioginės) turėjo šeima, įvairios asmeninės patirtys. Vaikystėje močiutė sekdavo ne pasakas, bet dažnai mums su pussesere pasakodavo apie įvairius nutikimus iš tremties Sibire. Tų atsiminimų vakarų aš nekantriai laukdavau, nors iki galo nesuvokdavau, kodėl šie baisūs dalykai artimuosius palietė. Kita vertus, žinojau, kad močiutės gyvenimo istorija kiek neįprasta - jos šeimos nariai slapstė žydų šeimą, tapo Lietuvos partizanų ryšininkais, o vėliau visi buvo ištremti į Krasnojarsko srities Nazarovo rajoną. Būdama penktoje klasėje, paskatinta savo nuostabios istorijos mokytojos Ilonos Sausienės, parašiau pirmąjį rašinį, kuriame stengiausi perteikti bent dalį močiutės patirtų išgyvenimų. Šios pastangos virto solidžiai įrėmintu diplomu ir pažadino vidinį stimulą judėti panašia trajektorija toliau.

Gimnazijos metais suvokiau, kad svarbūs ne tik istoriniai faktai, tačiau ir jų priežastiniai ryšiai - kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip. Būtent dėl to palengva pradėjau domėtis politika. Be to, visada mėgau skaityti ir kitu mėgstamiausiu mokomuoju dalyku laikiau lietuvių kalbą ir literatūrą. Atsirado kompromisas - politikos mokslų studijos - link kurių tikslingai ėjau tikriausiai nuo 9 klasės.

Tačiau, kaip teisingai klausimo pradžioje sakėte, reikia pačiupinėti visas įmanomas sritis ir jokiu būdu savęs griežtai neapibrėžti, neapriboti. Michelle Obama autobiografijoje "Becoming" rašė, kad klausimas "Kuo būsi užaugęs?" yra vienas beprasmiškiausių, kadangi tarsi nurodo, kad yra galima žmogaus augimo pabaiga, o kažkuo jau tapus viskas būna baigta. Tarkime, šiais metais savo akademiniu nuotykiu galėčiau laikyti fizikinio pasaulio suvokimo kursą pas profesorių Saulių Juršėną ir daktarą Joną Jurkevičių. Nors tai tikra avantiūra "socialiukei", šį sprendimą laikau vienu geriausių per visą praleistą laiką Vilniaus universitete.

Savo ateitį siejate su žiniasklaida, tiesa? Ar galite papasakoti, kodėl Jus žavi žurnalistika?

Apie žurnalistiką pradėjau svarstyti besimokydama gimnazijoje. Tačiau jau tuomet buvau tikra, kad į šią specialybę nestosiu: labiau norėjau paragauti mokslo, padėsiančio ugdytis gebėjimą apmąstyti problemas įvairiais rakursais. Nepriklausomą žiniasklaidą suvokiu ne tik kaip demokratijos koloną, tačiau kaip ir visuomenę keisti galinčią jėgą. Būtent prie tos kaitos savo kūrybinėmis išgalėmis ir norėčiau prisidėti.

Galėčiau teigti, kad projektas "100+ jaunų žmonių minčių prezidentui Valdui Adamkui" yra vienas įspūdingiausių, ką pastaruoju metu darėte. Papasakokite, kodėl nusprendėte surinkti jaunimo žodžius būtent Valdui Adamkui?

Dėkoju. Visgi pasakysiu, kad neturėjome siekio sukurti kažką įspūdingo, labiau - tiesiog nuoširdaus.

Man pačiai prezidento idėjos artimos ir suprantamos, o bendras Valdo Adamkaus indėlis į europietiškos Lietuvos kūrimą, drįstu teigti, neginčytinai svarus. Ilgą laiką nešiojausi mintį, kad būtų įdomu Jo Ekscelenciją pakalbinti. Tai mums - man ir mano fantastiškai draugei fotografei Karolinai Savickytei, kuria atvirai žaviuosi ir kuriai reiškiu didžiausią dėkingumą - pavyko padaryti dukart.

Pirmąjį kartą interviu padarėme linksmu ir žaismingu "22-iejų jaunų žmonių klausimų" formatu, o antrąjį sykį turėjome pokalbį, kuriame nagrinėjome kiek mažiau žiniasklaidoje eskaluotas Valdo Adamkaus, Raimundo Mieželio, kitų išeivijos atstovų veiklas Amerikoje iš tuometės Lietuvos realijų perspektyvos.

Pastarasis interviu neseniai nutūpė ir žiemos "The Baltic Times" žurnale.

Per pirmąjį susitikimą prezidentas mums padovanojo ranka užrašytas knygas, tad su Karolina nutarėme, kad kai prezidentūroje lankysimės antrąkart, būtinai kokią nors dovaną įteiksime ir pačios. Knygos idėja gimė spontaniškai, tačiau gana logiškai: jeigu jauni žmonės, kuriems Valdas Adamkus viešuosiuose pasisakymuose skirdavo bene daugiausia dėmesio, taip noriai prezidentui galvojo klausimus, kodėl gi nepabandžius jų paprašyti pasidalinti su Valdu Adamkumi susietomis mintimis, atsiminimais ar palinkėjimais. Tą ir padarėme. Atsiliepė gerokai daugiau žmonių nei planuotas šimtukas: teko pripaišyti pliusą.

Galbūt tarp šių žodžių, skirtų prezidentui, būta ir tokių, kurie stipriai palietė Jūsų širdį?

Kiekvieno projekte dalyvavusio žmogaus mintis savita, bet dar svarbiau - atvira ir nuoširdi, koks yra ir pats prezidentas. Kai kurie pamąstymai, nuspalvinti gyvais susidūrimais su šios knygos herojumi, kiti - netiesioginėmis, tačiau labai asmeniškomis patirtimis. Daugeliui Valdo Adamkaus figūra simbolizuoja šviesą, kurioje glūdi tikėjimas, viltis tiek mūsų tauta, tiek pačia Lietuva. Manau, absoliučiai unikalu, kai vienos asmenybės jungtis gali vienyti tiek daug gėrį skleidžiančių sielų.

Kaip jis reagavo paėmęs tą knygą į rankas?

Nors buvau pasiruošusi Jo Ekscelencijai kalbą, tačiau turiu pripažinti, kad ją sakyti sekėsi nekaip, kadangi ne tik jaudinausi, tačiau dar grūmiausi su vidiniu grauduliu. Tai matydamas prezidentas patikino viską suprantantis ir dėkodamas pabučiavo į skruostą. Po kelių akimirkų, giliai įkvėpusi išsamiau paaiškinau šios knygos esmę, o jis tuo tarpu ją smalsiai vartė ir skaitė atsitiktinai papuolusius žodžius. Dovana jį tikrai nustebino: prezidentas sakė esantis be galo dėkingas visiems tokiu būdu jį pagerbusiems žmonėms.

Interviu "22 jaunų žmonių klausimai prezidentui Valdui Adamkui" Jo Ekscelencijai pateikėte klausimus, susijusius ne tik su jo gyvenimo akimirkomis, kai jis jau užėmė aukštas pareigas, tačiau ir vaikyste. Kokį prezidentą įsivaizdavote prieš šį interviu ir kokį jis išties įspūdį paliko?

Reikia pripažinti, kad Valdo Adamkaus biografija domėjausi nemažai. Skaičiau tiek jo paties dienoraščių knygas, tiek memuarus (ypač dėmesio verti "Likimo vardas - Lietuva", kuriuose jis detaliai pasakoja apie savo ikiprezidentinį gyvenimą) ar Arno Ališausko sudarytus leidinius. Kartais vis ateidavo mintis, kad net sunku patikėti, kaip vienas žmogus gali spėti dalyvauti vos ne visuose Lietuvai reikšmingiausiuose įvykiuose.

Prezidentas visiškai atitiko mano įsivaizdavimą: realybėje buvo lygiai toks pat atviras, šiltas, diplomatiškas, supratingas kaip ir ekrane žiūrovams ar knygose savo skaitytojams.

Kokius įspūdingus pašnekovus dar esate kalbinusi, be Valdo Adamkaus? Kaip nusprendžiate prakalbinti žmogų?

Na, pirmiausia įžymi pavardė savaime negarantuoja gero ir kokybiško pokalbio. Yra daugybė nuostabą keliančių žmonių, kuriems nebūtinas viešumas, kad gyventų įdomų gyvenimą. Tačiau, žinoma, yra tekę kalbinti įvairius Lietuvos ir užsienio veikėjus politikos, menų, mokslo srityse.

Vienas įsimintiniausių epizodų pastaraisiais metais buvo netyčia Velykų mišiose sutiktas Lenkijos prezidentas Andrzej Duda, su kuriuo visai smagiai paplepėjome. Tiesa, tai nebuvo interviu, o tik malonus atsitiktinumas. Apskritai kalbant, žurnalistui reiktų turėti omenyje, kad bet koks pašnekovas, esantis priešais, visuomet ką nors išmanys geriau, todėl praktiškiausias patarimas yra paprasčiausiai įsiklausyti.

Grįžkime į mokyklos laikus. Kai kalbu su buvusiais moksleiviais, tenka išgirsti nuomonę, kad jaunimas ugdymo įstaigose neretai susiduria su, kaip jie įvardija, švietimo sistemos trūkumais: painia vertinimo sistema, didžiuliu nuovargiu, emocine įtampa, be to, ne visi dalykai reikalingi, o kai kurių dalykų, kurie juos domina, nedėsto. Ar galite papasakoti, kaip Jūs jautėtės mokykloje? Ar turėjote mokytojų autoritetų?

Su lengvu šypsniu prisiminiau savo 2016-ųjų pradžioje rašytą straipsnelį (buvau vienuoliktokė) jaunųjų žurnalistų konkursui. Jame sakiau, kad akademinį pasaulį valdo teorinis mokymas, o mokykloje įgytos žinios dažnai praktiškai nepritaikomos. Taip pat minėjau, kad moksleiviams trūksta informacijos apie tokius įprastus dalykus kaip mokesčių mokėjimas ar darbdavio bei darbuotojo santykiai. Todėl puikiai suprantu šią kritiką, tačiau visada siūlau pagalvoti apie tai, kokias alternatyvas galėtume pasiūlyti. Švietimo klausimai kompleksiški ir sudėtingi, tačiau neabejotinai verti diskusijų. Manau, jog reformos pirmiau turi įvykti galvoje - tada jos sklandžiai eisis ne tik popieriuje, bet ir realybėje. Todėl tvirtai tikiu jaunąja mokytojų karta, ugdysiančia mūsų vaikus.

O mano pačios mokyklinės patirtys nevienareikšmės. Tenka pripažinti, kad yra mokytojų, kurių prisiminti nenoriu, tačiau yra ir tokių, kuriems visada jausiuosi dėkinga. Tarkime, nuostabi istorijos mokytoja Daiva Bajorinienė, kuri negailėdavo jėgų ne tik mus mokydama, tačiau ir siekdama supažindinti su aplinkiniu pasauliu: tik jos dėka mūsų komanda laimėjo "Euroscolos" konkursą ir galėjome pakeliauti po įvairias šalis, dalyvauti Europos Parlamento sesijoje, taip pat pabendrauti su kitataučiais bendraamžiais.

POKALBIS. Gabija Strumylaitė prezidentui Valdui Adamkui pateikė ir 22 jaunų žmonių klausimus.

Žinia, kurį laiką gyvenote Lenkijoje. Ką ten atradote?

Lenkija yra valstybė, kurią turėtų atrasti kiekvienas lietuvis: tai daug daugiau nei vien tramplinas į Vokietiją ar kitas Europos šalis. O Krokuva, kurioje semestrą gyvenau pagal mainų programą, lietuviui turėtų žadinti giliausias pajautas - vos ne ant kiekvieno kampo metaforiškai sutinkamas Adomas Mickevičius su "Litwo,~Ojczyzno moja!" eilėmis, panteone amžinojo atilsio atgulęs Česlovas Milošas, stūksanti Vavelio pilis bei paminklas Žalgirio mūšiui, o kur dar Jogailaičių universitetas, kuriame ir studijavau, ar šimtai senamiestyje išsidėsčiusių ATR menančių Vyčių!

Todėl visą laiką, kurį leidau Krokuvoje, nesijaučiau esanti kokioje nors emigracijoje, o labiau - savo istorinėje tėvynėje.

Tiesa, gaila, bet negalėjau šiais jausmais pasidalinti su kitais tautiečiais, kadangi universitete buvau vienintelė lietuvė. Keista, bet turbūt ir vienintelė iš Baltijos valstybių.

Tačiau atsirado artimų sielų tiek vietinių lenkų, tiek ir kitų tautybių gretose: susibičiuliavau su vengre Eniko, ukrainiete Alisa, kine Achi, lenkėmis Rebeka ir Natalia, japone Misa, kurioms norėčiau dar kartą padėkoti už besąlygišką palaikymą ir draugystę!

Su Lenkija užmezgiau dvasinį ryšį, kurį noriai puoselėju grįžusi į Lietuvą: stengiuosi palengva pažinti ir moderniąją lenkų kultūrą, iš naujo permąstyti mūsų glaudžią istoriją.

O ateityje viliuosi savo indėliu vienaip ar kitaip prisidėti prie Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių stiprinimo.

REFORMOS. "Reformos pirmiau turi įvykti galvoje - tada jos sklandžiai eisis ne tik popieriuje, bet ir realybėje", - apie švietimo situaciją Lietuvoje kalbėjo Gabija Strumylaitė.

Sidebar placeholder