Man iki šiol labiausiai patinka pirmoji dalis. Antrojoje labai jau stengėmės, o trečiojoje mums labai pasisekė, kadangi čia sutiko dirbti Džeremis Aironsas ir Semuelis L. Džeksonas. Vis dėlto ketvirtasis "Kietas riešutėlis", mano manymu, bus geriausias iš visų, mažiausiai - toks pat geras kaip pirmasis.
Bet jūs juk pažadėjote daugiau nesifilmuoti veiksmo filmuose...
Iš tikrųjų aš laukiau, kol kas nors atnaujins šį žanrą. Kai buvo nufilmuota pirmoji juosta, režisierius Lenas Vaizmanas dar lakstė kieme su trumpom kelnikėm, tačiau jau tada buvo didžiulis "Kieto riešutėlio" fanas. Jis, būdamas 14 ar 15 metų, netgi susuko savo versiją. Taigi filmavimo aikštelėje aš jam įteikiau pistoletą ir pasakiau: "Nagi, parodyk, kaip ten buvo 1988-ųjų "Kietame riešutėlyje"! Žinoma, smarkiai rizikavau. Buvo galima ne juokais susimauti. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad viską padarėme tinkamai, filmas pavyko puikiai.
Tai kas gi per tą laiką pasikeitė "Kietame riešutėlyje"?
Pasikeitė specialieji efektai, tačiau pagrindinis herojus liko toks pat. Jis, tiesa, kiek paseno, o jo "stogas" nuvažiavo dar labiau. Tikras "Kieto riešutėlio" kalendorius gali būti mano personažo duktė. Pirmojoje dalyje Liusi Maklein buvo penkerių. Dabar ji išaugo ir tapo koledžo studente. Pagal ją įvertinti laiko tėkmę filme.
Kaip manote, kodėl jūsų herojus Džonas Makleinas toks populiarus?
Todėl, kad jam viskas nusispjauti. Jis paprastas vaikinas, kurį galima sutikti bare ir drauge išgerti. Jis ne itin rimtai žiūri į save - lygiai kaip ir aš pats.
Ar sunku daryti triukus, kai jums jau per 50 metų?
Dar ir kaip! Esu jau ne jaunas, ruoštis tenka kur kas ilgiau. Tačiau triukų scenose filmavausi lygiomis su jaunimu, garbės žodis! Netgi įgijau du naujus randus: vieną, kai trinktelėjau galvą, teko siūti 24 siūlėmis... Bet man patinka smulkūs suvenyrai.
O kokį triuką buvo sunkiausia atlikti?
Triukų buvo daug, ir nė vieno lengvo. Yra viena kovos scena su Megi Kju - ji vaidina priešę, - teko kentėti, kol ji mane daužo, kad apsaugočiau partnerį. Jis ten kažką daro su kompiuteriu, o aš šitaip leisdamas save mušti Megę užlaikau. Lenas Vaizmanas gerai apgalvojo filmo triukus, ir visa vizualinė koncepcija visiškai atitinka XXI amžiaus reikalavimus. Apskritai tai aš turiu kaskadininkų, - juk nesu supermenas. Pavyzdžiui, negaliu nušokti nuo dangoraižio stogo ir nusileisti ant mašinos kapoto - tai visada daro kas nors kitas.
Koks gyvenimas peržengus 50-metį? Jaučiatės tikru vyru?
Kiekvieną dieną vis geriau ir geriau. Kvaila būtų tikėtis nemirtingumo, vis dėlto aš rimtai viliuosi, kad mokslas man padės pailginti gyvenimą. Galbūt mokslininkai po dešimties metų sugalvos ką nors tokio, kas leis gyventi mums visiems gyventi iki 150 metų. kas žino. Nėra prasmės spėlioti, kas su tavim nutiks net po pusės metų. Mes visi pažįstame žmonių, kurie mąsto maždaug taip: "Ai, niekai. Užsiimsiu tuo sulaukęs šešiasdešimtmečio." Laiko jokiu būdu negalima priimti kaip savaime tau priklausančio dalyko. Gyvenimas - nerealiai vertingas dalykas. Dabar tai suprantu kur kas geriau nei būdamas vaikas.
O kaip klostosi asmeninis gyvenimas po 50-ojo gimtadienio?
Aš taip ir nesupratau, kas yra meilė; kartais atrodo, kad jau viską suprantu, tačiau meilė man iki šiol didžiąja dalimi man yra tamsus miškas. Taigi iki šiol esu viengungis.
Parengė Lina SKRUIBYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą