"Aš norėjau būti laikraščio redaktoriumi arba žurnalistu.. Nesvajojau tapti verslininku. Bet greitai supratau, kad turiu tapti verslininku, jei noriu išlaikyti žurnalą..."
Šįkart mūsų rubrikoje "Sėkmės istorijos" - milijardierius Ričardas Brensonas, vienas turtingiausių Didžiosios Britanijos žmonių, korporacijos "Virgin" savininkas, - ne tik turčius ("Forbes" duomenimis, jo turtas vertinamas 3,8 milijardo dolerių), bet ir pagarsėjęs nuotykių ieškotojas, įprastų verslo ir apskritai gyvenimo taisyklių laužytojas...
Oro balionu
R. Brensonas skrido virš Atlanto vandenyno, kuro liko tik valandai, oro balioną mėtė tai šen, tai ten, po kojomis - trys tūkstančiai metrų iki švininių bangų.
Bransono palydovas Lindstrendtas tik ką išlėkė už borto nespėjęs apsivilkti gelbėjimosi liemenės. Pūtė šiaurės vėjas, balioną nešė Škotijos krantų link, Brensonas galvojo, šokti jam ar ne. Pasirinkimas nebuvo viliojantis: mirtinai sušalti vandenyje ar užsimušti atsitrenkus į olas. Antruoju atveju mirtis truktų akimirką, pirmuoju - menkutė galimybė išgyventi... Bėda ta, kad jis niekaip negalėjo prisiminti, iš kurios kombinezono pusės yra parašiuto žiedas. Vėjas stiprėjo, Brensonas užsimerkė ir pabandė susikaupti. Jis turėjo priimti svarbiausią sprendimą savo gyvenime - apie tai, kas jo laukė namie, daugiau neprisiminė.
Anglijoje liko jo šeima, verslas, turtas. Brensonas buvo labai turtingas ir velniškai populiarus. Prieš keletą metų iki tol, kol jis nusprendė perskristi Atlantą oro balionu (iki jo tai nepavyko niekam; iš septynių surizikavusiųjų penki žuvo), visuomenės nuomonės tyrimo tarnyba pasiūlė britams atsakyti į klausimą: "Kam jūs patikėtumėte šiuolaikiškai pakoreguoti dešimt krikščioniškų priesakų?" Tris pirmąsias vietas užėmė motina Terezė, Romos popiežius ir Kenterberio arkivyskupas, o ketvirtoji atiteko Brensonui.
Tai sužinojęs, Kenterberio arkivyskupas turėjo didžiai nustebti.
Pašalintas už ištvirkavimą
Brensonas nuo paauglystės darė tai, apie ką kiti tik pasvajodavo. Būdamas keturiolikos, jis suviliojo aštuoniolikmetę mokyklos direktoriaus dukterį. Šį savo žygdarbį pats smulkiai aprašė: atsisveikinęs su nekaltybe, ėmė dažnai lankytis direktoriaus namuose, ir kartą, lipantį pro langą, jį pagavo kažkuris iš mokytojų. Direktorius, žinoma, susidomėjo, ką gi jis ten veikė. "Išėjau iš jūsų dukters kambario, sere" - raportavo keturiolikmetis, ir tą pačią sekundę buvo išmestas iš mokyklos.
Tuomet mažametis ištvirkėlis parašė priešmirtinį raštelį, padavė jį plepumu pasižymėjusiam berniukui ir išėjo iš mokyklos. Patraukė artimiausios uolos link. Įsitikinęs, kad paskui jį bėga mokinių ir mokytojų minia, sulėtino žingsnį. Pašalinimas iš mokyklos buvo atšauktas.
Disleksija
Vidurinis išsilavinimas įteikė jam kelialapį į gyvenimą, tačiau Ričardas juo nepasinaudojo. Kibdamasis į pintą gondolos sieną, Brensonas pasipurtė ir nusišypsojo: jo gyvybė kabojo ant plauko, o į galvą lindo štai tokie niekai - mokyklinės kančios. Dabar jam reikėjo padaryti neįmanoma: nuleisti balioną kuo žemiau. Tik tuomet galėjo šokti žemyn ir neužsimušti į vandenį.
Persisvėręs per gondolos kraštą, jis dėl visa ko pasukinėjo radijo siųstuvo rankenėlę (radijas tylėjo) ir ėmė leistis. Bransonas patikrino gelbėjimosi liemenę ir krestelėjo galvą. Vaikystėje disleksija gadino jam gyvenimą, dabar galėjo užmušti - tačiau dabar jis jautėsi geriau nei mokykloje.
Šią ligą diagnozavo neseniai. Kai Ričardas dar buvo vaikas, jos niekas nesugebėjo nustatyti. Disleksija reiškia, kad pažeista žmogaus koordinacija, be to, raidės ir skaičiai jam neturi prasmės. Šį sutrikimą turintį vaiką labai sunku išmokyti skaityti ir rašyti. Visa tai nebūtų turėję tokios reikšmės, jeigu Brensonas būtų ūkininko arba darbininko sūnus, tačiau jis gimė Jos Didenybės valdinių šeimoje ir, savo nelaimei, buvo aukštos kilmės: Brensonai buvo grafai.
Ričardo senelis posėdžiavo Aukščiausiajame Teisme ir gavo riterio titulą - seras Džordžas Brensonas.
Genai: mama
Brensonai tarnavo savo tėvynei ir sausumoje, ir laivyne, ir teisme - protas ir žinios jiems nešė pinigus ir pagarbą. Ričardo tėvas pirmasis pažeidė šią tradiciją - veikiausiai jis irgi sirgo disleksija. Jis taip ir nesugebėjo įstoti į prestižinį Itoną, kurį Brensonai baigdavo keturis šimtmečius iš eilės, keletą kartų neišlaikė advokatūros egzaminų ir dar vedė stiuardesę.
Edvardas Brensonas kariavo II pasauliniame kare, tačiau giminaičių akyse tai jo reputacijos neišgelbėjo. Jis davė savo pavardę moteriai, kurios tėvas augino viščiukus - tokios negarbės Brensonų giminė nepatyrė nuo to laiko, kai per kryžiaus žygius saracėnai pasodino ant kuolo grafą Žilberą, trečiąjį iš eilės.
Ričardas žinojo, ko iš jo tikisi artimieji. Jis vis dėlto tapo advokatu, dirbo teisme, bet teisės srityje ne ką tepasiekė: pinigų nebuvo, žmona buvo priversta dirbti. Užtat vedybinis gyvenimas nusisekė - per ilgus teismo procesus jis ilgėjosi žmonos ir vaikų. Iveta Brenson (mergautine pavarde Flindt), protinga ir dalykiška moteris, darbavosi nenuleisdama rankų: audė kilimėlius, pynė krepšelius, dailino dėžutes. Kartą, tempdama lagaminą su savo rankdarbiais į vietinę parduotuvę, ji susižeidė stuburą.
Iveta, matydama, kad vyro karjera nesusiklostė, ruošė jai sūnų. Kartkartėmis ji surengdavo jam tikrus išgyvenimo testus. Kai Brensonui buvo ketveri, išlaipino jį iš mašinos likus keletui mylių iki namų: "Bėk namo, susirask tėtį". Mažylis namus šiaip taip surado vakarop.
Kai jam sukako 11, ankstų sausio rytą ji pažadino sūnų, išvedė dviratį, įdėjo į maišelį obuolį, keletą sumuštinių ir išsiuntė į gretimą miestą, esantį už 50 mylių, pas giminaičius.
Paaugęs Ričardas pasakodavo šią savo odisėją: štai jis, atlikęs, kas jam buvo liepta, grįžo namo, mama nusišypso ir sako: "Šaunuolis, Riki! Buvo smagu? Dabar bėk pas šventiką, jam reikia priskaldyti malkų, aš pažadėjau, kad tuoj būsi."
Misis Brenson buvo tikra, jog vieną gražią dieną jos sūnus taps ministru pirmininku. Ji neabejojo, kad tai jo jėgoms - Flindt šeimos genai buvo labai stiprūs.
Senelė
Dorotė Flindt, Ivetos motina, galėjo duoti garo bet kam: būdama 89 metų, ji tapo seniausiu žmogumi Britanijoje, sėkmingai išlaikiusiu Lotynų Amerikos šokių egzaminą, o 90 - seniausiu žmogumi, pataikiusiu golfo kamuoliuką iš vieno smūgio. Likus metams iki šimtojo jubiliejaus, senutė išvyko kelionėn aplink pasaulį ir taip įsismagino maudytis Jamaikoje, jog atsiliko nuo savo laivo ir liko krante vien su maudymosi kostiumėliu. Vėliau ji mėgo pasakoti šį epizodą. Priešmirtiniame laiške Dorotė giminaičiams pranešė, kad paskutinieji dešimt metų buvo geriausi jos gyvenime.
Iveta iš motinos paveldėjo aistrą sportui ir šokiams: mergaitė šoko Karališkajame balete, bet į solistes taip ir neprasimušė. Vėliau panoro tapti pilote. Moterų šiam darbui neėmė, ir tuomet Iveta apsivilko vyrišką kostiumą, trumpai nusikirpo ir vis tiek sėdo prie šturvalo. Vėliau ji tapo stiuardese. Ji neturėjo nei reikiamų medicininių žinių, nemokėjo užsienio kalbų, tačiau jau po keleto mėnesių dirbo tarptautinėse linijose - čia ji ir sutiko Edvardą Brensoną. Vedybos nutraukė jos karjerą, Iveta susigiminiavo su grafais, bet širdyje savo vedybas laikė mezaljansu.
Kailio pėrimas
Viskas buvo gerai, kol Ričardas pradėjo eiti į mokyklą. Brensonai priklausė kilmingiesiems, kuriems buvo priimta atiduoti vaikus į uždaras mokymo įstaigas. Jos kainavo beprotiškus pinigus, tačiau suteikdavo puikų išsilavinimą ir užgrūdindavo charakterį. Daug sporto, graikų, lotynų kalbos, šimtmečių tradicijų įteisintas kailio pėrimas. Kas išlaikydavo privilegijuotos anglų mokyklos išbandymą, tam jau niekas nebuvo baisu. Brensonui, sergančiam disleksija, mokymasis tapo kankyne.
Iš pradžių jį laikė klinikiniu idiotu - tik po keleto semestrų mokytojai suprato, kad vaikas trumparegis. Ričardui parinko akinius, jis pagaliau išvydo, kas parašyta lentoje, tačiau raidės ir skaičiai jam vis tiek neturėjo prasmės. Tik už tai, kad jis buvo iškart trijų mokyklų komandų kapitonas - už futbolo ir regbio laimėjimus - jam daug ką atleisdavo.
Paskui Brensonas susilaužė koją ir atsidūrė atsilikusių mokinių mokykloje. Ten jis gaudavo į kailį kasdien. Mušė už tai, kad nemoka skaityti, kad kamuolys nuskriejo už klombos, už blogai paklotą lovą ir nenuvalytus batus - mokiniai greitai priprato prie minties, kad lazdų gaus bet kuriuo atveju. Po metų Ričardas įgijo savybę, apie kurią svajoja visi karatistai: jis nebekreipė dėmesio į smūgius. Mokytojas prakaituodavo, o Ričardas galiausiai jam tik padėkodavo.
O paskui jis visa galva pasinėrė į verslą.
Ričardas Brensonas: verslo pankas (2)
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą