- Gal nesu toks garsus, kad gyvenu ir dirbu Švėkšnoje. Savo atsakymui panaudosiu vieno reklaminio bukleto tekstą. Viename Krymo restorane ant padavėjo marškinėlių buvo užrašyta: "Kodėl toks neturtingas, jeigu toks protingas?" Dažnai galvoju, kodėl aš Švėkšnoje... Pats niekaip negaliu atsakyti į šį klausimą. O žmonės pas mane važiuoja tikrai iš visos Lietuvos.
Ko reikia tokiai profesijai - juk vien išsilavinimo, matyt, nepakanka? Kas jus skatina dirbti tokį sunkų darbą?
- O kodėl jūs manote, kad tai sunkus darbas? Visi darbai savaip sunkūs. Šiais laikais jau reikalai psichoterapijoje susitvarkė. Tada, kai aš mokiausi psichologijos, o vėliau dirbau, negalėjau užsiiminėti psichoterapija, buvo griežtai draudžiama. Mes tai darėme nelegaliai, pogrindyje. Dabar, norint tapti psichoterapeutu, reikalingas bazinis psichologo arba gydytojo psichoterapeuto diplomas. Vėliau - dar krūva metų mokslų, ir tada gali dirbti psichoterapeuto darbą. Todėl retai kada sutiksi jauną psichoterapeutą.
Kodėl pasirinkau šią profesiją? Ji nebuvo mano svajonė, kaip dažnai žmonės pasakoja apie savo specialybes. Kai atėjo pasirinkimo metas stoti į aukštąją mokyklą, pasiėmiau visų specialybių sąrašą ir išsirinkau psichologiją, nes ji mane sudomino.
Dabar dirbu Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje kaip psichologas psichoterapeutas. Vienas iš pagrindinių mano darbų - su žmonėmis, turinčiais alkoholio priklausomybę. Taikau psichoterapiją. Taip pat turiu ir privatų kabinetą, kur su savo pacientais dirbu individualiai.
Ar jums neatrodo, kad dirbate Sizifo darbą? Juk alkoholikai nepagydomi...
- Kiekvienas, net ir beviltiškiausias alkoholikas gali pasistengti ir tapti negeriantis. Alkoholizmas - nepagydoma liga, ir su ta mintimi reikėtų susitaikyti. Tačiau būdamas alkoholikas gali visiškai nevartoti alkoholio.
Dažnai patys namiškiai nenori pripažinti, jog jų artimas žmogus serga alkoholizmu. Man kartą teko išgirsti vieną labai taiklią mintį: "Alkoholikas eidamas per gyvenimą paskui save palieka griuvėsius. Blogiausia, kad tuose griuvėsiuose atsiduria jo patys artimiausi žmonės". Namiškiai turėtų pasirinkti: arba tas žmogus, sergantis alkoholizmu, arba jie patys. Nesusitaikydami su tokia realybe - neveždami jo gydyti, naikina savo ir vaikų gyvenimą. Jeigu nėra išeities, tegul skęsta vienas, bet ne visa šeima.
Kaip suprasti, kad žmogus serga alkoholizmu?
Yra trys pagrindiniai ligos požymiai. Pirmas - alkoholio priklausomybė. Antras - nesugebėjimas kontroliuoti gėrimo eigos, pradžios ir pabaigos, kitaip tariant - saiko praradimas. Trečias - abstinencija (rytojaus dieną žmogus būtinai ieško galimybės išgerti). Kai kurie žmonės gali gerti visą gyvenimą ir nebūti alkoholikai. Tačiau kada noras išgerti tampa stipresnis už anksčiau vertintą žmogiškąją veiklą, - laikas susirūpinti.
Psichoterapeutas nėra stebukladarys. Jis yra pagalbininkas, padedantis žmogui pasveikti. Mano tikslas yra žmoguje pažadinti tai, kas jame slypi. Yra prielaida, kad kiekvienas gali pasveikti. Mano uždavinys priminti pacientui, kas jame yra.
Sakykite, ar daug sergančių sielų teko pagydyti?
- Aš negydau žmonių sielų. Tai kunigų kompetencija. Kad aiškiau atsakyčiau į klausimą, pateiksiu tokį pavyzdį. Išsiskyrė šeima, tačiau jie neturi kitokių variantų, kaip gyventi tame pačiame bute, gulėti toje pačioje lovoje, naudotis virtuve, vonia ir t.t. Ir dažniausiai moterys atėjusios skundžiasi, kad vyras geria, suvalgo maistą, neleidžia ramiai miegoti... Skyrybos pirmiausia turi įvykti sąmonėje, antspaudas pase - dar ne skyrybos. Kada žmonėms realiai pavyksta išsiskirti galvoje, tada galima ir tą pačią lovą padalinti į dvi dalis, ir kitus dalykus pakeisti.
Ne kartą girdėjau tokius žodžius: "niekas man nepadės, jokie vaistai, viskas yra beviltiška". Čia ir reikalinga psichoterapija. Mano tikslas - kad žmogus suprastų, jog yra daugybė galimybių jam padėti. Tai nėra žmogaus sielos gydymas, jo asmenybės struktūrų keitimas. Tereikia jam padėti rasti save, adaptuotis. Ir jis pradeda keisti savo požiūrį, supranta, kas yra ne taip.
Daugumą psichikos bėdų turbūt atsinešame iš vaikystės. Ką galime pakeisti suaugę?
- Mes galime daug ką pakeisti, jei turime noro ir motyvaciją. Be jokios abejonės, daugumą problemų atsinešame iš vaikystės. Tėvų, netgi tautos išgyvenimai dažnai lemia mūsų elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Psichoterapija gali padėti žmogui pakeisti save.
Žmonės turbūt patys kasa sau duobę - sugeria negatyvią informaciją iš laikraščių, televizijos. Ima abejoti, kad gyvenimas - gražus. Koks čia grožis, kai motinos žudo vaikus, tėvai prievartauja dukteris... Kaip nuo viso to atsiriboti?
Tokie žiaurūs dalykai, kaip jūs minėjote, neatsirado tik dabar, jų apsčiai buvo ir anais laikais. Tik apie tai nebuvo garsiai kalbama ir rašoma. Leisiu sau mesti akmenį į žurnalistų daržą. Tarkim, žmogus balansuoja ant ribos: nusižudyti ar gyventi. Ir staiga jis perskaito laikraštyje, kad toks ir toks nusižudė. Šituo atveju jis jis tarsi gauna savo sprendimo, būti ar nebūti, patvirtinimą. Kyla klausimas: ar rašyti apie tai? O gal galima paieškoti būdų, kaip tokią informaciją pateikti visuomenei?
Kai kurie žmonės labai mėgsta keisti kitus. Jie sako: "tu esi blogas", bet vis tiek veržiasi su tavimi bendrauti...
- Į šį klausimą atsakysiu pavyzdžiu iš savo praktikos. Ateina pas mane moteris ir sako: "man labai blogai". Klausiu, kas blogai. Sako: "vyras geria, mes blogai gyvename". Klausiu, ar vyrui gerai, kai jis geria? - "Aišku, jam gerai". Ir vėl priduria, kad jai blogai.
Blogiausia, kai žmogus nesugeba išgirsti savęs. Niekada nepasijusi gerai, keisdamas kitą žmogų. Jei tau lūžo koja, juk nepuoli savo sutuoktiniui gipsuoti jo kojos. Reikia pradėti analizuoti save ir klausti, kas man blogai. Keisdami savo mąstymą, nejučia patrauksite visą grandinę, ir viskas pasikeis. Įsižiebus konfliktui, dažniausiai esame įpratę kaltinti kitus, nematydami savęs. Prisiminkime Dievo įsakymą: "mylėk savo artimą kaip patį save". Todėl ir noriu padėti savo pacientams sugrįžti į savo jausmus, į savo vidų.
Noriu, kad kiekvienas suprastų: savo bėdas galite išspręsti tik patys. Juk žiūrėdami į veidrodį ir matydami nuteptą savo žandą, netrinate veidrodžio. Atsigręžkime kiekvienas į save.
Dar norėčiau paklausti apie vaikus. Psichologai tėvams pataria suteikti vaikams daug laisvės, išklausyti, būti jautriems vaiko poreikiams, pastebėti jausmus, auklėti asmenybes... Paskui tokie asmenybės ateina į mokyklą ir prasideda problemos. Gal neverta ugdyti vaikų jautrumo?
- Taip, yra tokia bėda. Ir dažniausiai ją išgyvena tie vaikai, kurie nelankė darželio. Vaikas, keliaudamas į pirmą klasę, atskiriamas nuo šeimos, jis praranda saugumo jausmą. Būtent tame amžiuje atsiranda įvairių psichologinių sutrikimų.
Jeigu vaikas negali adaptuotis, nereikia tėvams ar mokytojams stengtis jo perlaužti. Tam vėlgi esame mes, specialistai.
Ne čia problema, kad vaikai auginami asmenybėmis, individualybėmis. Nereikia baimintis, kad jie bus jautrūs kito bėdai, nelaimei. Vaiko adaptavimasis mokykloje - kita problema. Reikia profesionaliai į ją pažiūrėti, tik jokiu būdu neleisti vaikui blogai jaustis.
Kaip motinai emociškai save atplėšt nuo paaugusio vaiko?
Kada motina nešioja kūdikį savo organizme, tai yra viena visuma. Motina jaučia tą patį, ką jaučia ir kūdikis. Kai vaikas gimsta, motina turėtų iš karto suvokti, jog tai atskiras organizmas. Dažnai motinai atrodo: jeigu jai šalta, tai ir vaikui šalta, jeigu ji alkana, ir mažylis nori valgyti. Psichologinis konfliktas įvyksta, kai vaikas nori spręsti savarankiškai. Dažnai motina paauglį vaiką mato keleriais metais jaunesnį. O vaikas - priešingai - visada save jaučia vyresnį. Kai taip įklimpstama, be psichologinės pagalbos sunku apsieiti.
Tėvai daro dar vieną esminę klaidą: jie nori savo vaikuose realizuoti savo neišsipildžiusias svajones. Tarkim, mama norėjo būti šokėja, bet negalėjo. Ji darys viską, kad dukra šoktų, nors gal ji mieliau pieštų. Buvo toks atvejis: atėjo tėvas vedinas mažamečiu sūnumi. Tėvas išsigandęs: vaikas nenori lankyti mokyklos, nenori eiti į muzikos mokyklą ir t.t. Klausiu vaiko: o ko tu nori? Jis ramiai atsako: "noriu lankyti krepšinį". Tada vaiką išsiunčiau namo, o dirbau su tėvu - jame ir buvo visa problema.
Ir jūs turbūt pastebite tokį įdomų reiškinį, kuris kartojasi kiekvienais metais, prieš Kalėdas. Žmones apima tokia euforija, tolerancija... Bet paskui praeina. Kas tai per masinė psichozė? Ir kodėl žmonės nebūna tokie ištisus metus?
- Kalėdos yra nuostabi šventė, tai susitaikymo, gerumo dienos. Tačiau būtų blogai, jei žmonės gyventų euforijoje ištisus metus. Ką reiškia sveikas žmogus? Jis gali verkti, pykti, džiaugtis, bijoti, tačiau tai daro adekvačiai realioje situacijoje. Euforija gali tęstis tik kelias dienas, po to gyvenimas turi grįžti į savo vėžes su įvairiausiomis nuotaikomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą