Roza Šikšnienė: apie Šojų, Klaipėdą, Šilutę ir gyvenimo aistrą

Roza Šikšnienė: apie Šojų, Klaipėdą, Šilutę ir gyvenimo aistrą

Balandžio 1 dieną, prieš 171 metus, Klaipėdoje gimė vokietis, kurio didžiausia gyvenimo aistra tapo lietuvininkų kultūra. Turtingas Vokietijos imperijos pilietis, gyvenęs su angle žmona krašte, kuriame nyko lietuvių kalba, pats mokėsi ja kalbėti ir rašyti, rinko lietuviškas pasakas, savo namuose įkūrė kraštotyros muziejų, po kurį išdidžiai vedžiojo Basanavičių, Smetoną ir mokslo vyrus iš užsienio. Apie nepaprastą Hugo Šojaus asmenybę jo gimtadienio proga papasakojo šilutiškė Roza Šikšnienė.

"Dauguma dvarų pokariu buvo suniokoti ir išgrobstyti. Ne išimtis ir Šojaus dvaras Šilutėje. Sovietų armija per kelias savaites jį pavertė šiukšlynu, sunaikino daug unikalių krašto relikvijų, kurias taip aistringai ir kruopščiai saugojo dvarininkas", - pasakojimą pradeda Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vadovė R. Šikšnienė. Muziejus restauruotame dvare įsikūrė vos prieš metus.

Tautiniai drabužiai - autams

Hugo Šojaus gimtadienį paminėjote nauja jo šeimos nuotraukų ekspozicija. Pirmiausiai papasakokite, kur atradote šias nuotraukas.

Daugiausiai jų padovanojo dvarininko proanūkis Ralfas Šojus, gyvenantis Vokietijoje. Dalis buvo likusi dvare. 1935 m., kai Hugui Šojui sukako 90 metų, miestiečiai jam padovanojo albumą. Šis albumas buvo išsaugotas.

Ar Šojaus palikuonių likę Lietuvoje?

Yra tam tikrų spėjimų, tačiau tikslių duomenų nėra. Visi "patvirtinti" palikuonys gyvena Vokietijoje. Palaikome su jais ryšį, kitąmet laukiame jų apsilankant muziejuje.

Per kokį stebuklą dvare išliko Šojaus albumas, kiti asmeniniai daiktai ir jo paties rinkti istoriniai krašto eksponatai?

Iš tiesų - per stebuklą. Dauguma dvarų po karo buvo suniokoti, išgrobstyti. Ir Šojaus dvare sovietų armija sunaikino daug eksponatų. Senąsias skaras, drobules, juostas, tautinius drabužius kareiviai naudojo autams. Iš čia buvusių 2000 tautinių juostelių liko 18... Jos tiko autams surišti. Gerai, kad kariai dvare išbuvo palyginti neilgai - apie porą savaičių.

Po karo dvaras buvo nacionalizuotas. Vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas toks Horstas Toleikis iš Vilniaus. Jis mokėjo lietuviškai ir vokiškai - galėjo susikalbėti su vietiniais gyventojais. Užėjęs į dvarą išdaužytais langais pamatė liūdną vaizdą, galima sakyti, šiukšlyną. Horstas pasikvietė savo pusbrolį Martyną Toleikį iš Klaipėdos ir paskyrė jį preparatoriumi - muziejaus tvarkytoju. Šis sutvarkė, nuvalė eksponatus, sunešė į du kambarius ir užrakino. Taip jie ir buvo užrakinti iki 1948 metų. Dvaras perėjo Lietuvos mokslų akademijos žinion.

Martynas Toleikis - tas, kurio atsiminimai apie Klaipėdos kraštą neseniai buvo išleisti?

Taip, knyga vadinasi "Ir žodžiai tapo kūnu".

O kas nutiko užrakintiems eksponatams 1948 metais?

Tada Šojaus dvare įsikūrė žemės ūkio mokykla, vėliau technikumas. Istorinės relikvijos buvo perkeltos į miestelio centre esantį pirklio Riteno namą: čia įsikūrė Šilutės kraštotyros muziejus. Ten jis gyvavo nuo 1949 m. iki 2015 m., kai dvaro restauracija buvo baigta. Lygiai prieš metus, 2015-ųjų balandžio 9 d., dvarui suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vardas, o gegužės 30 d. perkirpta atidarymo juosta.

Meri Džein

Kada Šojaus palikuonys iš čia išvyko? Kiek jis turėjo vaikų?

H. Šojus mirė 1937 m. Šilutėje. Jo turtą paveldėjo anūkas Verneris. Artėjant frontui, su šeima pasitraukė į Vokietiją.

H. Šojus susilaukė trijų vaikų su klaipėdiete žmona Meri Džein. Jauniausias sūnus Arnoldas žuvo Pirmojo pasaulinio karo metais prie Verdeno, palikuonių nepaliko. Dukra Elena 1915 m. ištekėjo už vokiečių profesoriaus ir išvyko gyventi į Vokietiją. Apie jos palikuonis nieko nežinoma.

Vyriausias sūnus Erichas turėjo tris sūnus su žmona šveicare. Dviejų iš jų vaikai ir vaikaičiai gyvena Vokietijoje, su jais ir palaikome ryšį.

Klaipėdietė Meri Džein. Kaip jie susipažino?

Hugo tėvai draugavo su Meri Džein tėvais. Jos mama buvo anglė, tėvas - vokietis. Abiejų tėčiai buvo Klaipėdos laivininkai, pirkliai. Hugas gimė Klaipėdoje.

O kas buvo Hugo motina?

Irgi klaipėdietė - malūnininko dukra Rozetė Zygler. Ji mirė 23 metų, kai Hugui buvo treji, o broliukui Gustavui Arnolgui - dveji. Tapęs našliu, tėvas vedė antrą kartą - irgi klaipėdietę, našlę Vilhelminą, kuri ir užaugino jo vaikus.

Muitininkas iš Gumbinės

Kas žinoma apie H. Šojaus protėvius?

Jo senelis Johanas Kristianas Šojus buvo muitininkas Gumbinėje (dabar Gusevas). Ten vedė, išsiskyrė, po to vėl vedė ir susilaukė 5 dukterų. Apie 1795 m. persikėlė į Rusnę, po to į Klaipėdą ir čia tarnavo muitinėje. Mirus antrajai žmonai, vedė trečią kartą - klaipėdietę Aną Kristiną Terzenbach. Su ja susilaukė 6 vaikų. Tarp jų buvo Hugo tėvas Arnoldas Karlas.

Kai senelis Johanas mirė, Hugo senelė Ana, tapusi našle, ištekėjo už mokesčių kontrolieriaus Karlo Šlimo - klaipėdiečio. Hugo tėvą užaugino Šlimo giminaitis - Mažojo Tauralaukio dvaro savininkas.

Baigęs Klaipėdos miestiečių mokyklą, Hugo tėvas buvo išsiųstas į Karaliaučių - našlaičių seminariją, kurioje buvo ruošiami mokytojai. Mokytoju jis netapo, grįžęs į Klaipėdą pasinėrė į verslą - iš pradžių medienos, vėliau - laivų statybos. Praturtėjęs nusipirko namą Liepojos gatvėje. Vedė jau minėtą malūnininko dukrą Rozetę ir susilaukė 4 vaikų. Du iš jų mirė mažiukai.

Becenbergerio ekspedicijos

Taigi Šojaus tėvai ir seneliai buvo vokiečiai, jo žmona - anglė. Bet jis mokėjo lietuviškai?

Taip - ir kalbėti, ir rašyti. Išmoko Lėbartų dvare, kuriame gyveno, paveldėjęs iš uošvio. Hugas bendraudavo su lietuvių darbininkais. Pagal profesiją jis buvo ūkio tvarkytojas, studijavo Berlyno žemės ūkio institute, po to reikalus tvarkė Klaipėdos ir Šilutės apylinkių dvaruose.

Tai jis nebuvo nei istorikas, nei etnologas?

Ne, kraštotyra buvo jo gyvenimo aistra. Šojus savo namuose įkūrė patį pirmąjį muziejų Klaipėdos krašte. Rinko archeologinius radinius, lietuvių tautosaką, lietuvininkų rankdarbius, baldus, drabužius, audinius, įvairius dokumentus ir spaudinius, žemėlapius... 1912 m. Heidelberge lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista jo surinktų žemaitiškų pasakų knyga "Pasakos apie paukščius" (dabar jų galima pasiklausyti muziejuje). Keli šimtai jo rankraščių liko nepublikuoti.

Rankraščiai vokiški ar lietuviški?

Dalis parašyta lietuvių kalba.

O kaip jis rinko archeologinius radinius?

Jis bendravo su Karaliaučiaus universiteto mokslininkais - istorikais, paminklosaugininkais, archeologais, kalbotyrininkais... Archeologai užsiėmė Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorinių paminklų kasinėjimais. Čia atvykdavo ekspedicijos, vadovaujamos vokiečio Adalberto Becenbergerio - archeologo, etnografo ir kalbininko. Šojus jį pažinojo asmeniškai. Becenbergeris surengė per 30 ekspedicijų Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse. Šis žmogus yra laikomas baltistikos pradininku: jis nagrinėjo senųjų lietuvių, latvių raštų kalbą, buvo įkūręs indoeuropiečių kalbotyros žurnalą, Tilžėje - lietuvių literatūros draugiją, bendradarbiavo su lietuvių kalbotyrininku Kazimieru Būga. Buvo paskelbęs nemažai mokslo darbų, tarp jų - "Lietuvių kalbos tyrinėjimai (1882 m.), "Lietuvių literatūros istorija" (1908 m.) ir kt. Šojaus namuose archeologinių radinių kolekcija atsirado ir per šią draugystę, ir kitais būdais - žinodami jo aistrą, žmonės patys dovanodavo senienas.

O kas tuo metu, 20 a. pradžioje, galėjo patekti į jo namuose esantį muziejų?

Inteligentija, mokslininkai. Svečius lydėdavo ir apie eksponatus pasakodavo tik pats šeimininkas. Čia lankėsi tokie garbūs asmenys kaip Jonas Basanavičius, Antanas Smetona.

Ar Šojus buvo asmeniškai pažįstamas su Zudermanu?

Taip - jie susipažino Šilutėje. Šojus rašo, jog, vaikščiodamas po savo įkurtą miesto parką, jis pamatė vyrą, akivaizdžiai svetimšalį - lyg ir italą. Priėjo, užkalbino. Nuo tol bendravo ir tapo gerais draugais. Hermanas Zudermanas siųsdavo Šojui savo rankraščius perskaityti ir paredaguoti faktus - kaip lietuvininkų kultūros žinovui.

"Lietuviškas apysakas"?

Taip. Zudermanas jas dedikavo Šojui. O šis, beje, pasirūpino paminklu rašytojui Šilutėje.

Ar Zudermanas gimė Šilutėje?

Šilutės rajone - Macikų kaime. Jo tėvas Šilutėje dirbo aludariu. Hermanas baigė Verdenės mokyklą, po to Tilžės gimnaziją, vėliau Karaliaučiaus universitetą. Tik 38 metų įsikūrė Berlyne. Ten ir mirė sulaukęs 71 metų.

Ar tas paminklas išlikęs?

Jis buvo pastatytas 1936 m. Šojui priklausančiame žemės sklype, apsodintas beržais. Sovietų laikais nugriautas - jo vietoje atsirado obeliskas tarybiniams kariams. Atgimimo metais vėl atstatytas.

Garbės daktaras

Už ką Šojui buvo suteiktas Karaliaučiaus universiteto garbės daktaro laipsnis? Už visuomeninę veiklą?

Už nuopelnus krašto kultūrai ir ekonomikai. H. Šojus buvo ir aukštas Prūsijos valdininkas, ir aktyvus visuomenininkas, ir kraštotyrininkas. Jis ėjo Dovilų valsčiaus viršaičio pareigas, po to buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurioje išdirbo beveik 35 metus, po to - į Šilutės apskrities valdybą, vėliau, po I pasaulinio karo, buvo ir prancūzų valdžios (I direktorijos) atstovas - Žemės ūkio rūmų steigėjas ir prezidentas. Jis gerai išmanė valstybinio kreditavimo reikalus. 1906 m. kaizeris Wilhelmas II Šojų buvo paskyręs ekonomikos patarėju, o 1918 m. - krašto ekonomikos patarėju. Karjeros viršūnė - Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto generalinio direktoriaus postas.

Veiklus žmogus.

Nepaprastai. Kiek jis turėjo visuomeninių pareigų! Pavyzdžiui, buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnio apskritims. Arba - civilis komisaras Šilutės apskričiai, atsakingas už arklių sutelkimą karo atveju. Ir taip toliau... Šojus buvo įsitraukęs bemaž į dešimties visuomeninių draugijų veiklą.

Ką jis nuveikė pačioje Šilutėje - atskira tema. Trumpai tariant, Šojus užsiėmė miesto plėtra. Atsisakė savo žemės plotų bendruomenės naudai - atidavė mokykloms, paštui, gaisrinei, bažnyčiai, turgavietei, parkui, siauruko statybai... Jis nuomojo ir pardavinėjo žemes miestiečiams - ko nedarė dvarininkai iki jo. Šojaus dvarininkavimo metu miestelis plėtėsi ir klestėjo.

Kodėl vokietis taip domėjosi lietuvininkų kultūra ir istorija?

Nes tai ir Prūsijos valstybės istorija. Vokiečių istorikai lietuvininkus laiko senųjų prūsų palikuonimis. Tuo metu inteligentija rūpinosi "nykstančios tautos" kultūros išsaugojimu.

Priešistoriniais laikais šioje teritorijoje gyveno skalviai - vakarų baltų gentis, kuriai kultūriškai artimiausi kuršiai.

Taip, o skalvių kaimynai buvo kuršiai, žemaičiai, prūsai - kitos baltų gentys. Vokiečių istorikai skalvius priskiria prūsams (nadruviams).

Ekskursija šišioniškių kalba

Kada pastatyti šie rūmai, kuriuose dabar yra muziejus?

Rūmai, kuriuos matome šiandien, pastatyti 1819 m.

O iki Šojaus - kokia šio pastato istorija?

Dvaras įkurtas 1771 m. kaip valstybinis (Prūsijos administracinės reformos metu). Jame gyvendavo valsčiaus valdytojai - amtmanai. 19 a. pradžioje valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, juos nuspręsta išparduoti, ir 1819 m. Šilutės dvarą nusipirko Fransas Radkė. Po to jį paliko sūnui, tas - žmonai, o šiai mirus, dvaras atiteko nepilnamečiam sūnui, kuris nuskurdo ir viską užleido. Iš jo dvarą 1889 m. ir nusipirko Lėbartų dvarininkas H. Šojus. Pristatė antrą rūmų aukštą, naujus mūrinius pastatus, užveisė sodą, pasodino parką, įrengė keturis tvenkinius...

Ką galima pamatyti šiandien?

Visą dvaro kompleksą: rūmai, parkas, svirnas, kiaulidė, rūsys, du namai, tvartas, kluonas, siloso bokštas, sodininko namas.

Kas įdomiausia tarp eksponatų?

Dalis eksponatų buvo išgrobstyta, dalis pokariu išvežta į Vilnių. Iš to, kas liko, 1949 m. ir buvo įkurtas Šilutės kraštotyros muziejus. Šiandien muziejaus eksponatų kiekis viršija 60 tūkst. eksponatų, iš jų labiausiai vertinama senienų kolekcija.

Ar likę asmeninių dvarininko daiktų?

Rūmuose įrengtas jo kabinetas - ten pat, kur ir buvo. Likę originalūs baldai, jo rašalinė, bronzinis biustas, kurį jis gavo dovanų 90-mečio proga, kiti daiktai. Eksponuojame jo privačią paveikslų kolekciją - 19-20 a. darbus. Tai daugiausiai Karaliaučiaus dailės akademijos absolventų tapyba. Tarp jų yra vienas 18 a. kūrinys. Yra Meri Džein portretas, kurį Hugas užsakė po jos mirties - pieštas iš nuotraukos.

Dar galima pamatyti freskų salę, nusileisti į seną itin žemą rūsį... Kaip minėjau, eksponuojame Šojaus šeimos nuotraukas.

Galėtume parodyti ir daugiau eksponatų. Norėtume paruošti pagrindines keturias ekspozicijas: archeologinę, etnografinę, gamtos ir suvenyrų - juos Šojaus šeima parsivežė iš kelionių po pasaulį. Deja, visoms ekspozicijoms paruošti trūksta lėšų.

Rūmai restauruoti - ekspozicijoms nėra lėšų?

Restauracijai jų buvo skirta, o ekspozicijoms - ieškokitės patys. Ieškome, rašome projektus...

Ar kas nors vedžioja svečius po muziejų?

Visada budi gidas. Jeigu yra pageidavimas, svečiai gali būti lydimi etnografės, kuri pasakoja šišioniškių kalba, tik reikia kreiptis iš anksto ir užsisakyti tokią paslaugą.

Kiek laiko pati domitės, rūpinatės Mažosios Lietuvos paveldu?

Muziejuose dirbu jau 30 metų. Gimiau Šilutėje. Mano senelis Jurgis Mėgys buvo klaipėdietis, per I pasaulinį karą tarnavo Vokietijos kariniame jūrų laivyne. Po karo rinko parašus dėl Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Mama Katrė Mėgytė-Oganisjan - irgi klaipėdietė. 1946 m. buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, aš ten gimiau 1951 m. Į Lietuvą grįžau būdama penkerių metų. Mokiausi Ramučių mokykloje, Šilutės pirmojoje vidurinėje, paskui baigiau istorijos mokslus Vilniaus universitete. Gyvenau Šilutėje ir dešimtį metų važinėjau dirbti į Klaipėdą - Paveikslų galerijoje, po to Laikrodžių muziejuje. Šilutės muziejuje dirbu nuo 1990 m.

Zalcburgas Vilkyškiuose

Be Šojaus dvaro, kokie dar šio krašto dvarai būtų verti aplankymo?

Daugelis krašto dvarų sunykę. Siūlyčiau aplankyti restauruotą Vilkyškių dvarą (Pagėgių savivaldybė), kuris buvo įkurtas 1628 m.

Vilkyškiai dar įdomūs tuo, kad čia stovi paminklas zalcburgiečiams, primenantis 18 a. pabėgėlių iš Austrijos istoriją. Ant paminklo postamento lietuvių ir vokiečių kalbomis iškalta: "Zalcburgo protestantams, 18 a. čia, prie Nemuno, radusiems savo naująją Tėvynę, atminti." Šis paminklas pastatytas Austrijos vyriausybės rūpesčiu.

Kodėl jis čia atsirado?

Iki 13 a. pradžios Vilkyškiuose gyveno vien lietuvininkai, bet po 1709-1711 m. maro, kuris išguldė 2665 žmones, apylinkės ištuštėjo. Sodybos buvo atiduotos kolonistams, kad dykyne tapęs kraštas būtų naujai apgyventas ir atsigautų. Valdžia tada kvietė naujakurius iš visos Europos - Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos. Lietuvininkai juos vadino vienu vardu - "zalcburgiečiais".

Vilkyškiuose ir jo apylinkėse apsigyveno keli šimtai religinių pabėgėlių, pėsčiomis atėjusių į Mažąją Lietuvą. Pasakojama, kad protestantams buvę įsakyta palikti šalį per parą. Austrijos ambasadorius, dalyvavęs atidengiant minėtą paminklą Vilkyškiuose, sakė, kad zalcburgiečiai bėgo iš šalies palikę vaikus, nes nesulaukusiems 10 metų nebuvo leidžiama išvykti iš šalies. Todėl vėliau kone visi grįžo atgal.

Prūsija, būdama protestantiška, priėmė Austrijos pabėgėlius. Istorija kartojasi?

Istorija sukasi kaip spiralė. Išties esama įdomių panašumų su šių dienų aktualijomis...

VERTA ŽINOTI

* Šilutė įsikūrusi istorinėje baltų žemėje, Skalvos teritorijoje. Skalvos religinis centras buvo Rambynas, administracinis - Ragainė (dabar Nemanas).
* Skalviai - vakarų baltų gentis, kuriai kultūriškai artimiausi kuršiai. Vokiečių istorikai skalvius priskiria prūsams (nadruviams).
* Skalvių kaimynai buvo kuršiai, žemaičiai, prūsai.
* 13-14 a. žemės aplink Šilutę (ir toliau į šiaurę bei rytus) buvo vadinamos Lamata.
* Nuo 13 a. vidurio Skalvą puldinėjo vokiečiai. Lietuvos karalius Mindaugas 1259 m. šią žemę padovanojo Ordinui. 1260 m. prūsai sukilo prieš vokiečius ir kovėsi beveik 15 metų, bet buvo numalšinti.
* Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas.
* 1701 m. Ordinas įėjo į Prūsijos karalystės sudėtį.
* Nuo 16 a. Skalva priklausė Prūsų (Mažajai) Lietuvai. Paskutinės žinios apie skalvius siekia 16 a. vidurį. Dalis skalvių susiliejo su žemaičiais, dalis suvokietėjo, dalis tapo lietuvininkais.
* Iki 1709-1710 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai. Per kilusį marą išmirė pusė krašto gyventojų.
* Nuo 1871 m. Mažoji Lietuva kartu su visa Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi. Įsakymais pradėta siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sfera, pirmiausia išstumiant ją iš mokyklų. Rytų Prūsijos provincijos gyventojų, save laikiusių lietuviais, skaičius (pagal oficialią Prūsijos statistiką) buvo: 1837 m. - 140 927; 1910 m. - 99 245.
* Po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje beveik nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros.
* Šiuo metu Prūsų (Mažoji) Lietuva, įskaitant buvusią Skalvą, Lamatą, Nadruvą, - tai Kaliningrado sritis (didžiąja dalimi), dabartinis Klaipėdos kraštas ir dalis Lenkijos. (Klaipėdos kraštas Mažąja Lietuva vadinamas tik simboliškai - kaip vienas iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų).
Šaltinis: Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo: istorijos ir statistikos šviesoje (sud. Vincas Vileišis).

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder