Šeimą dėl jaunesnės moters sugriovęs verslininkas: „Tokios gyvenimo pabaigos nesitikėjau"

Esu dėkingas žmonai, kad taip puikiai išauklėjo vaikus, nes ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti: aš laiko tam neturėjau. Daug dirbau, daug pasiekiau, daug uždirbau. Užauginau savo įmonę, suteikiau darbo daugybei žmonių. 

Kai vaikai atsistojo ant kojų, pasistatėme kitą namą, persikėlėme į ramesnį ir prestižiškesnį rajoną arčiau pušynų ir upės.

Mane kvietė į svarbius ir ne tokius svarbius renginius, įvairius priėmimus. Žmona kartais eidavo su manimi, bet dažniau likdavo namie – jai nepatiko būti viešumoje, ji jausdavosi nejaukiai, neturėdavo su kuo pasikalbėti. Ir aš mieliau būčiau laiką leidęs namuose, bet tokie renginiai – darbo dalis.

Tad neturėjau pasirinkimo.  Aplinkui sukiodavosi jaunos merginos ir brandesnio amžiaus moterys. Jausdavau jų žvilgsnius, koketavimą, ir tai – neslepiu – glostė savimeilę. Į artimesnes pažintis nesileisdavau, o gal ir nebemokėjau to daryti.

 Aplinkui sukiodavosi jaunos merginos ir brandesnio amžiaus moterys. Jausdavau jų žvilgsnius, koketavimą, ir tai – neslepiu – glostė savimeilę.  Kol vieną dieną sutikau ją – neįprasto, bet labai gražaus vardo savininkę.

Asociatyvi nuotr.

Pavadinsiu ją Kristina. Jauną, seksualią, moterišką. Net nepajutau, kaip peržengiau ribas, mes suartėjome. Tuomet atrodė, kad įsimylėjau. Bent jau taip tuomet atrodė.

Dabar suprantu, kad buvau netekęs proto. Mano gyvenimas pasikeitė. Jaučiausi geidžiamas, laksčiau lyg ant sparnų, turėjau daugiau energijos, darbai ėjo kaip iš pypkės, o sutikti pažįstami sakydavo, kad atrodau atjaunėjęs. Ir jaučiausi kaip jaunuolis.

Negalvojau, kas bus toliau. Už mane buvo pagalvota. Gana greit Kristina iškėlė sąlygą: meilužės statusas jos nedomina. Ir davė man kelis mėnesius išsiskirti. Na, bent jau pradėti skyrybų procesą, nes turto užgyventa nemažai, ir niekada net pagalvojęs nebuvau, jog jį reikės dalintis.

Mano pirmoji žmona niekada gyvenime man nekėlė sąlygų. Ji palaikė mane ir bėdose, ir džiaugsme. Nesugebu paaiškinti, kodėl taip greit palūžau prieš Kristinos reikalavimus ir neatsitokėjau.

Namuose dariausi vis irzlesnis, ėmiau kaltinti žmoną dėl būtų ir nebūtų dalykų. Man ėmė kliūti ir apkūnoka figūra, ir tai, kad ji ne tokia šiuolaikiška.

Žodžiu, viskas, ką ji darė, buvo blogai. Kol vieną dieną ji ėmė ir pasakė: „Aš žinau, kas tau darosi. Viskas dėl tos jaunos juodaplaukės, paskui kurią lakstai“. Net atsisėdau, nes supratimo neturėjau, iš kur ji apie tai žinojo.

Nors išsiskyrėme civilizuotai, man tai kainavo daug nervų. Jai, žinoma, taip pat. Nors išsiskyrėme civilizuotai, man tai kainavo daug nervų.

Jai, žinoma, taip pat. Mane guodė ir viliojo prizas – jauna moteris ir povestuvinė kelionė į salą Atlanto vandenyne. Bet mano laimė truko lygiai dvi savaites, tiek, kiek truko atostogos su naująja žmona.

Tuo viskas ir baigėsi.  Kai grįžome, Kristina pasidarė priekabi ir irzli, jai vis dažniau pradėjo neįtikti mano elgesys ar žodžiai, net rengimosi stilius. Stengiausi, kad jai nieko netrūktų, tačiau amžinai neįtikdavau.

Jau daugiau nei metai mes nebeturime intymių santykių. Prasidėjo vyriškos problemos. Beveik įsitikinęs, kad Kristina turi kitą. Pirmąją šeimą sugrioviau, antroje likti nenoriu, bet ir vienas gyventi nemoku.

Supratau, kad savo noru užsidariau savotiškame kalėjime. Daug metų kūriau savo gyvenimą, bet tokios pabaigos nesitikėjau.

Negaliu to niekam prisipažinti, o tuo labiau pirmajai žmonai. Jei atvirai – aš jos ilgiuosi. Jos supratingumo, ramybės. Padariau didžiulę klaidą ir bijau kam nors apie tai prisipažinti. Net jei Kristina būtų angelas, dabar aš suprantu vieną dalyką: viskam turi būti savo laikas.

Daug atiduočiau, kad galėčiau pasukti laikrodį atgal. Aš pavydžiu poroms, kurios, perėjusios per ugnį ir vandenį, išgyvenusios sunkius periodus, liko kartu senatvėje.

Ir vis dar neprarandu vilties susitaikyti su pirmąja žmona, tačiau ji manęs net neprisileidžia artyn. Mandagiai sako, kad man atleido, bet nebenori turėti su manimi nieko bendra.

Kaip man ištrūkti iš to kalėjimo?