Na, jūs ne vienintelė, - nusijuokia. - Daug žmonių į mane taip kreipiasi. Gal todėl, kad visada šypsausi. Be to, ir realybės šou metu buvo sukurtas mielos mergaitės įvaizdis...
Ar tai tik įvaizdis?
Ne... Taip išsikristalizavo natūraliai. Gera energija sklinda iš manęs. Nieko negaliu padaryti...
Sunku būti gerai?
Man įgimta žiūrėti į priekį su viltimi. Todėl nesunku būti optimiste ir ieškoti šviesių gyvenimo pusių.
Kartais žmones tai erzina, nepastebėjai? Gal jie netiki ta nuolatine šypsena?
Visokių yra žmonių. Vieni žavisi, netgi semiasi iš manęs energijos. O kiti, kurie nepatenkinti gyvenimu ir savimi, sako, kad būčiau visai nieko, jeigu mažiau šypsočiausi. Bet gal nesigilinkime į niūrių žmonių problemas.
Laikai save romantiška asmenybe, idealiste?
Prieš prasidedant realybės šou "Kelias į žvaigždes-2", su stilistu Kęstučiu Rimdžiumi svarstėme, koks turėtų būti mano stilius. Savo vizijose mane jis regėjo kaip romantišką merginą. Bet aš labai nenorėjau būti saldi, viską piešianti tik rožinėmis spalvomis. Gyvenime esu labai realistiškas žmogus. Man tiesiog patinka sudėtingiems dalykams suteikti šviesius atspalvius. Taip lengviau.
Ar esi savo gyvenime ką nors nuskriaudusi? Na, kokią musę...
Oi, apie tą musę... - juokiasi. - Vaikystėje buvau išdykusi! Karsčiausi po medžius, žaidžiau su mašinėlėmis... Žinote, kartais labai norėtųsi būti bloga mergaite - sakyti "ne", šiurkščiai kalbėti, kai nėra nuotaikos...
 |
| Prieš koncertą, vykusį praėjusią savaitę Klaipėdos žvejų rūmuose, Simoną persekiojo gerbėjai... |
Kas trukdo?
Mano gyvenime buvo toks etapas, kai visiškai neverkiau. Norėjau sau įrodyti, jog esu stipri. Bet po to periodo, kuris tęsėsi gal penkerius metus, pratrūkau. Dabar galiu bet kur ir bet kada apsiverkti. Juk sentimentalumas, jautrumas, jausmingumas - tai tie gražūs dalykai, kurie tapo nepelnytai užmiršti, paslėpti į giliausius kampelius. Tik muzika visa tai atgaivina.
Todėl pradėjai kurti dainas?
Pradėjau septynerių metų. Bet tie pirmieji bandymai, aišku, buvo juokingi... Aš daug laiko praleisdavau viena. Ir apimdavo kūrybinis įkvėpimas...
Buvai vienišas vaikas?
Nesakau, jog buvau vieniša... Bet lengviau kurti, kai skauda.
O dėl ko Tau skaudėjo?
Na, konkrečių priežasčių lyg ir nebuvo. Tiesiog norėjau save įprasminti. Tai tarsi nepriklauso nuo tavo noro - tiesiog jauti, kaip iš tavęs eina... Aš manau, jog tai Dievo dovana. Tu ją arba priimi, arba atstumi.
Apie ką buvo Tavo pirmosios eilės?
Apie mamą ir Lietuvą. Gal tuomet labai ilgėjausi mamos, kuri išeidavo į darbą, o aš likdavau viena.
Žinote, yra toks rusiškas posakis, ką matau, tą dainuoju. Taip ir aš ekspromtu... Paskui ta kūryba tobulėjo. Rašiau dainas Šilutės vaikų popchorui "Spindulys" - kai buvau dvylikos, trylikos metų. Buvo smagu girdėti, kaip kiti vaikai dainuoja mano dainas.
Paskui prasidėjo paauglystė, lūžiai, savasties paieškos... Tuomet dainos pasidarė itin sudėtingos, meditacinės... Man jos draskė "dūšią", bet kitiems nieko nereiškė. Niekas jų nesiklausė. Užtat ieškojimas buvo įdomus...
O dabar? Vyksta kūrybiniai ieškojimai?
Dar per mažai laiko praėjo, kad iki galo suvokčiau, jog realybės šou baigėsi. Viskas lyg Bermudų trikampy... Apskritai "Kelyje į žvaigždes-2" kūrybinė erdvė buvo ribota. Be to, dar nežinau, ko reikia, kad gimtų daina... Gal vidinės ramybės, kad, viską apmąsčius, galėtum pasakyti ką nors protinga, suprantama apie tai, ką jauti...
Apie tai, ką jauti, nereikia žodžių. Regis, taip dainuoji savo sukurtoje dainoje "Nereikia žodžių"?
"Nereikia žodžių, tegul akys kalba..." Bet dainų be žodžių nebūna...
Ar apie meilę vien akys gali kalbėti?
Gali, bet tik su mylimu žmogumi.
Turi galvoje Marių iš "N.E.O." ar Grūdą?
Marių... - nuleidžia akis. - Su Grūdu bendrauti realybės šou pradėjome todėl, kad uždarytiems žmonėms labai trūksta žmogiškos šilumos, paprasto pasišnekėjimo, elementaraus palaikymo. Suprantu, kad žmonėms labai smalsu, su kuriuo vaikinu po realybės šou pasilikau. Su Mariumi kartu jau esame trejus metus. Labai džiaugiuosi, kad po šou tarp mūsų neatsirado "broko", kuris terštų santykius...
Kartais išsiskyrimas būna naudingas.
Na, atrodo, kad Marius man dabar tikrai atidesnis, dažniau pasako ką nors gražaus... Juk per trejus metus pripratome vienas prie kito, jausmai nebėra tokie karšti kaip draugystės pradžioje. Be to, Marius įsitikino, jog yra ir kitų žmonių, kurie manimi žavisi... - juokiasi.
Grūdas - puikus šansas pabūti bloga mergaite.
Mano nuostatos neleidžia man peržengti ribų.
Kas Tave stabdo?
Manau, jog žaisti kitų žmonių jausmais negalima.
Iš kur to išmokai?
Šeimoje. Nors aš, tiesa, užaugau be tėčio.
Ar Tau jo trūko?
Aš nežinojau, ką reiškia turėti tėtį, todėl man jo ir netrūko. Norėčiau pamatyti, kaip jis atrodo, tačiau nėra tokios galimybės.
Esi vienturtė?
Ne, turiu dešimčia metų už save jaunesnę seserį Eglutę. Bet mūsų tėčiai skirtingi.
Ką planuoji veikti po to, kai ištrūksi iš Bermudų? Leisi dainų albumą ar toliau studijuosi lietuvių filologiją?
Dabar turiu akademines atostogas, bet kitąmet grįšiu tęsti studijų. Dabar kaip tik įrašinėju savo dainų kompaktinę plokštelę.
Kada ji pasirodys?
Tiksliai nežinau, bet dirbu ir naktimis, kad viską suspėčiau.
Ar smagu būti atpažįstamai, pavyzdžiui, parduotuvėje?
Parduotuvėje galiu ramiai apsipirkti. Gal neatpažįsta?..
Ir berniukai neužkabinėja?
Paaugliai, atpažinę gatvėje, apmėto sniego gniūžtėmis...
Na, čia tokia berniukiška dėmesio išraiška. Apskritai - ar jautiesi laimingesnė, kai tapai apsupta dėmesiu?
Labai nenoriu atsakyti į šį klausimą - ar esu laiminga. Matote, mes su mama truputėlį esame raganos... - juokiasi. - Jei ką nors garsiai pasakome, tai taip ir būna. Bet kartais būna ir atvirkščiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą