Jis buvo laisvojo miesto Liubeko senatoriaus sūnus, solidžios firmos, turėjusios 200 metų istoriją, paveldėtojas. Būdamas 26 metų, kai išėjo jo pirmasis romanas, išgarsėjo ir tapo skaitomas bei gerbiamas visame pasaulyje. Jo gyvenimas - tarsi tiltas iš 19 į 20 šimtmetį. Jis buvo dviejų pasaulinių katastrofų liudytojas ir moralinis vokiečių tautos autoritetas. Aristokratas, asmeniškai pažinojęs didžiąsias tos epochos asmenybes, kaip Albertas Einšteinas ir Zigmundas Froidas. Pusę amžiaus šalia jo buvo žmona, šeši vaikai ir daugybė anūkų.
Šiandien sukanka 140 metų nuo vokiečių rašytojo, kritiko, Nobelio literatūros premijos laureato Tomo Mano gimimo dienos.
Datos
Paulis Tomas Manas (Paul Thomas Mann) gimė 1875 m. birželio 6 d. Vokietijos mieste Liubeke. Jo tėvas Johanas Heinrichas Manas (Thomas Johann Heinrich Mann) buvo prekiautojas grūdais, karališkasis Olandijos konsulas, vėliau - Liubeko senatorius. Motina Julija da Silva-Brūns (Julia da Silva Bruhns) - kilusi iš Brazilijos. Tomas turėjo du brolius ir dvi seseris. Vyresnysis brolis Heinrichas Manas taip pat buvo rašytojas. Abi seserys nusižudė (1910 ir 1927 m.).
1891 m. Tomo tėvas mirė nuo vėžio. Pagal paskutinę jo valią, verslas ir namas Liubeke turėjo būti parduotas, tad šeima persikėlė į Miuncheną.
Dar Liubeke, mokydamasis gimnazijoje, Tomas pradėjo rašyti. Jo rašinius spausdino literatūros žurnalas "Pavasario griaustinis". Vėliau T. Manas rašė savo brolio žurnalui "20 amžius". Studijavo literatūrą, istoriją ir ekonomiką Miuncheno universitetuose.
1896 m. su broliu Heinrichu išvyko į Pelestriną, Italiją, čia kurį laiką dirbo klerku draudimo bendrovėje ir pradėjo rašyti savo garsųjį romaną "Budenbrokai". Pagal jo sumanymą, romanas turėjo tik "perteikti psichologiją tų, kurie pavargo gyventi". Į kokią nors socialinę-istorinę kritiką autorius tuomet nepretendavo.
1898 m. redagavo žurnalą "Simplicissimus", išleido novelių rinkinį "Mažasis ponas Freidemanas". Sulaukęs sėkmės, pradėjo laisvojo rašytojo karjerą.
1901 m. išėjo pirmasis T. Mano romanas "Budenbrokai".
1905 m. vedė turtingos žydų šeimos atstovę, profesoriaus dukrą Katią Pringsheim (1883-1980). Su ja susilaukė šešių vaikų. Trys iš jų tapo rašytojais.
ŽMONA. Su Katia Pringsheim rašytojas susilaukė šešių vaikų. Wikipedia org. nuotr.
1929 m. gavo Nobelio premiją už romaną "Budenbrokai". Pasirodė knyga "Užburtas kalnas", pradėta rašyti "Juozapas ir jo broliai".
1930 m. liepą su šeima atvyko į savo naująjį vasarnamį Nidoje. Čia praleido tris vasaras (1930-1932 m.), rašė "Juozapą ir jo brolius", eseistiką "Mano vasarnamis", straipsnius "Ko mes turime reikalauti", "Kalba jaunuomenei", "Velzungų kraujas".
VASARNAMIS. Nobelio premijos laureatas Tomas Manas su šeima Nidoje gyveno tris vasaras. Wikipedia org. nuotr.
1933 m., kai Hitleris atėjo į valdžią, T. Manas emigravo į Olandiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje, netoli Ciūricho.
1933-1938 m. tris kartus vyko į JAV, priėmė Čekoslovakijos pilietybę, galiausiai persikėlė į JAV gyventi. Skaitė paskaitas Prinstono, Kolumbijos universitetuose. 1944 m. priėmė JAV pilietybę.
1947-1949 m. grįžo į pokario Europą, lankėsi Vokietijoje.
1949 m. nusižudė sūnus Klausas.
1952 m. įsikūrė Šveicarijoje.
1955 m. rugpjūčio 12 d. mirė Kilchberge (Šveicarija).
Literatūrinis palikimas: "Budenbrokai", "Daktaras Faustas", "Užburtas kalnas", keturių dalių romanų serija Biblijos motyvais apie Juozapą ir jo brolius, daugybė novelių ir apsakymų, tarp kurių "Tonis Kriogeris", "Marijo ir burtininkas", "Karališkoji Didenybė" etc.
Dauguma rašytojo kūrinių sulaukė ekranizacijų, tarp jų "Budenbrokai", "Mirtis Venecijoje", Lota Veimare", "Užburtas kalnas".
Mistinė sąjunga
Kai T. Manas įsigijo kabrioletą "Horch" ir pasisamdė asmeninį vairuotoją, savo dienoraštyje parašė: "Išvykimas nuosavu automobiliu - sulaukus to paties amžiaus kaip Gėtė." T. Manas daug kur sekė savo tėvynainiu rašytoju, humanistu ir filosofu Johanu Volfgangu fon Gėte (Johann Wolfgang von Goethe). Net toks sutapimas kaip kelionė automobiliu jam buvo reikšmingas. Vieni tai traktuoja kaip puikybę, kiti - kaip pavydą, treti įžvelgia "mistinę sąjungą". Pats rašytojas tai vadino "Gėtės imitacija" ir įžvelgė čia reiškinį, pagal jį, psichologiškai būtiną žmogui: jausti, neįsisąmoninant to iki galo, kad jis seka kažkieno didžio pėdomis... T. Manas mėgdavo kartoti Gėtės žodžius: "Kad ką nors sukurtum, turi kuo nors būti."
Citatos
Atsimenu, jog tuo metu, kai rašiau "Budenbrokus", vienas Miuncheno dailininkas manęs paklausė, kuo užsiimu, ir aš atsakiau veikiau susierzinęs nei žvalus: "Tai nuobodi biurgeriška materija, tačiau jos esmė - nuosmukis, ir tuo ji literatūriška." Romane aš stilizavau šeimyninius-asmeninius įspūdžius, kita vertus, jausdamas, jog čia esama kai ko "literatūriško", kitaip tariant, dvasinio, o tai reiškia, universalios reikšmės, bet iš esmės nesuvokdamas, jog savo pasakojimu apie vienos biurgerių šeimos griūtį atskleidžiau gilesnius nuosmukio ir nykimo procesus, kur kas reikšmingesnį kultūrinį ir socialinį-istorinį lūžį.
Visi geri dalykai ateina per vėlai - kai jau nebegali jais džiaugtis.
Kūryba - nuostabiausias, griežčiausias, džiaugsmingiausias ir tauriausias amžino, protui nepavaldaus žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą ir tobulumą simbolis.
Švęsti praeitį malonu, kai džiaugiesi dabartimi ir ateitimi.
Kas yra sėkmė? Tai paslaptinga, nepaaiškinama jėga - apdairumas, koncentracija, suvokimas, kad tu gali daryti įtaką įvykių tėkmei jau vien savo egzistavimu, tikėjimas, kad gyvenimas vis prisitaiko prie tavęs.
Menininko žvilgsnis į išorinio ir vidinio gyvenimo reiškinius kitoks: šaltesnis ir aistringesnis.
Išoriniai, matomi, apčiuopiami laimės ir klestėjimo ženklai bei simboliai pasirodo tada, kai iš tikro viskas jau slysta nuokalnėn. Kad taptų matomi, šiems ženklams reikia laiko, kaip žvaigždės šviesai - juk mes nežinome, ar ji gęsta, ar jau užgeso tą akimirką, kai mums šviečia vis ryškiau.
Argi kiekvienas žmogus - ne klaida, ne nesusipratimo vaisius? Argi vos gimęs jis nepatenka į požemius? Pro grotuotus savo individualumo langus jis bejėgiškai žvelgia į apsauginius išorinių aplinkybių pylimus, kol mirtis pašaukia jį grįžti namo, į laisvę...
Vardan gėrio ir meilės žmogus neturi leisti mirčiai užvaldyti jo minčių.
Kartais žmogų užvaldo tokia slogi dvasinė būsena, kad viskas, kas paprastai jam sukelia pyktį ir sveiką nepasitenkinimo reakciją, staiga prislegia ilgu, buku, bežadžiu liūdesiu.
Tik grožis vertas meilės ir tuo pat metu yra akivaizdus; jis - vienintelė dvasingumo forma, kurią mes galime suvokti jausmais ir jausmų dėka - iškęsti.
Tai, kad mes esame, ką galime ir ką turime, mums atrodo apgailėtina, pilka, nepakankama ir nuobodu; o į tai, kas ne mes, į tai, ko mes negalime, ko neturime, žvelgiame su ilgesingu pavydu, kuris tampa meile - bent jau dėl to, kad netaptų neapykanta.
Tik mirtis gali priversti žmones gerbti kančią. Tai suteikia kilnumo net labiausiai apgailėtinai ligai.
Moralė - tai, be abejonės, svarbiausia gyvenime; ji, galimas dalykas, ir yra pati valia gyventi.
Visi mūsų troškimai ir poelgiai gimsta iš mūsų nervų poreikių, iš tų poreikių, kuriuos sunku apibūdinti žodžiais.
Nepalankią situaciją pasukti sau palankia linkme - tai ir yra gyvybingumas.
Ar žmogus yra jaunas, ar senas, priklauso nuo to, kaip jis pats galvoja ir jaučia.
Laikas - brangi dovana, duota mums, kad taptume protingesni, geresni, brandesni ir tobulesni.
Vienumoje, tik savomis jėgomis, šlapiu nuo prakaito veidu, kol ne vėlu, reikia įminti paslaptį, visiškai pasiruošti mirčiai arba palikti šitą pasaulį apimtam nusivylimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą