Jo pirmosios laidos "kremliuku" vadintas moskvičius ne visada išsyk aikštelėje netoli paminklo K. Donelaičiui Universiteto gatvės kampe užsivesdavo, tai rektorius mostelėdavo mums pro langelį: "Padėkit, vyrai, - pastumkit mano "kremliuką". Po to širdingai dėkodavo, o atpažinęs su šypsena pasisveikindavo. Toks paprastas visą gyvenimą.
2004-ųjų rudenį jau 83 metų eksrektorius Palangos centre paliudijo man girdėtą faktą, jog Raseinių gimnazijoje buvo gavęs dvejetą iš matematikos. Apie tai dar 1972 metais dirbant Kelmės rajono laikraščio redakcijoje man pasakojo rektoriaus suolo draugas, puikus gydytojas, labai sąžiningas žmogus Jonas Butkus. "Daktaras Butkus jums sakė tiesą. Bet tasai dvejetas - vienas gyvenime", - šypsojosi akademikas Jonas Kubilius Palangos centre.
Išmintingi Selemo "lakonizmai"
Gamtininką, Lietuvos rašytojų sąjungos narį, dažnai pajūryje besisvečiuojantį Selemoną Paltanavičių ypač gerai pažįsta mokyklinio amžiaus Lietuvos skaitytojai. Šį vyrą itin šviesiai prisimenu dar iš pirmos pažinties susitikimo Vilniuje 1979 metais. Tada S. Paltanavičius, baigęs Gamtos fakultetą Vilniaus universitete, dirbo "gulbių karalijoje" - Žuvinto rezervate. Mudu atvežėme savų knygelių rankraščius patyrusiai "Vagos" leidyklos redaktorei Irenai Rudokienei, kurios kabinete ir susipažinome. Kalbėjomės leidykloje, kalbėjomės Lenino prospekte, J. Basanavičiaus gatvės įkalnėje - būtume aplink Vilnių apėję, o kalbėtis nebaigę: rūpėjo ir maži gulbiukai, ir Žuvintas, ir visa, ką galima būtų vyriškuose laiškuose, taip pat knygelėse vaikams aptarti 30 metų į priekį. Ir tai, kas tada šnekėta - pildosi. Pats laiške į Palangą neseniai džiaugėsi. Tada prie senojo Operos ir baleto (dabar Rusų dramos) teatro savo gamtos studijų draugą, dabar 24 knygų autorių, ką tik minėjusį 55 metų jubiliejų Selemoną Paltanavičių pastebėjo trys žavios merginos.
"Sveikas, Selemai, kaip gyveni, ar ilgai būsi Vilniuje?" - "Ačiū, gyvenu puikiai - jaunas, neženotas, vaikai sveiki... Ponas visais laikais!"
Juozas Baltušis: "Iš kur tas Pūžas?"
Vieną 1970 m. sausio dieną su bendrakursiu lituanistu, taip pat jeseniškai eiliavusiu poetu Algiu Krapavicku, kurį vadinome Grafu Krapu, Vilniaus "Literatų svetainėje" rungtyniavome, kas daugiau suvalgysim labai skanių blynų su grybais. Mat ką tik buvome gavę stipendijas. Viena, dvi, trys, keturios porcijos... Staiga Grafas Krapas kumštelėjo: "Gedka, žiūrėk, priešais - poetas Šiožinys su pačiu Baltušiu..." Jų ropinė (ropės pavidalo grafinukas su konjaku) buvo ligi pusės nugerta. Švelniai kaitindami savo neurokabelius, abudu šviesuoliai kažką emocingai aptarinėjo. O man labai reikėjo su Jonu Šiožiniu susitarti dėl ilgesnio pokalbio "Lietuvos pionieriaus" redakcijoje. Aš pakilau nuo mudviejų su Algiu Krapavicku (dabar žinomu Šakių literatu ir šachmatininku) stalelio, priėjau prie garsiųjų vyrų ir... pasielgiau netaktiškai: savo ranka netyčia apkabinau Juozą Baltušį. Tas plykst raudonai, o man nuėjus, paklausęs Šiožinį: "Klausyk, Joneli, iš kur čia tas Pūžas?"
"Korektoriau, taisyk klaidas"
 |
| Poetas Jonas Šiožinys |
Žvalgant lietuviškos spaudos horizontus tarp 1961 - 2011 metų, akių vyzdžiai savaime išsiplečia pastebėjus leidinyje prasminę, anekdotinę, nekasdienišką korektūros klaidą. Yra ir pačiam tekę daug sykių buvusioje Klaipėdos "Ryto" spaustuvėje su simpatingomis korektorėmis Regina Tutiniene, Egle Andriekiene, Laimute Mozūraitiene kantriai rankraščius blusinėti, kad uostamiesčio, Palangos laikraščiai išeitų švarūs kaip pirties rankšluosčiai.
Kiaulės dėsnis gyvas visais laikais - ir tada, kai keliasdešimt žmonių brigada darėm naują laikraščio numerį iki išnaktų "Ryto" spaustuvėje, ir dabar - elektroninių virtualijų amžiuje. Vis dar atsimenu, kaip pats pražioplinau - reikėjo "pažymėjimas, forma Nr. 286", o išėjo į dienos šviesą - "pamyžėjimas". Eilėraščio pavadinimas - "Gimtinės kapinaitėse", o išspausdino - "Gimtinės kavinaitėse".
"Negerk visos stiklinės, jis nemato"
Ne sykį buvo nepatogu negerti lygiai su girsvai maloniu, ypač vyresniu pašnekovu. Šitaip esu nusikalęs su šviesaus atminimo nereginčiuoju rašytoju ir leidyklėlės savininku Juozu Marcinkum. 1990 metais jo namuose, menu, vis linksmėjantį mūsų "ginklavimosi varžybų" procesą stebėdamas, tąkart ypač rimtas satyrikas Kostas Kaukas man kumštelėjo: "Negerk visos stiklinės, juk jis nemato - užsveikink ir pastatyk."
Nežinau, ar tada paklausėm Kosto Kauko. Vakarėjant skambinom taksi, su Juozu Marcinkum važiavom, menu ir moteriškus balsus, o auštant pro langą mačiau marias ir daugybę kranų.
Honorarai už atrakciją su varliukėm
1970 metais su poetu, gydytoju, tuomečiu žurnalo "Sveikatos apsauga" redaktoriumi Eduardu Selelioniu, su Vilniaus I tarybinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju, Lietuvos televizijos laidos "Sveikata" vedėju Viktoru Baltaičiu ir žaviomis jų poniomis žaismingai leidome laisvadienius prie Elektrėnų marių, pusiaukelėje tarp Vievio ir Semeliškių. Nežinau, kas tarp globalių plepalų man cinktelėjo, bet pievutėj prie marių suradęs mažiukę varlytę aš tesurikau - "Eduardai, žiūrėk" ir ... prarijau.
"Nu, fainas" - išsišiepė šis. - Praryk dar - garantuotas cepelinų balius." Jų žmonos irgi džiūgavo. Sekmadienį Antakalnyje buvo cepelinų balius. Tą atrakciją esu pakartojęs ir Kelmės rajone, Lioliuose. Už tai kolūkio pirmininkas skyrė prizą - pilną sunkvežimį bulvių. Liuks gyvenimas!
Autobusą okupavo "drimeliai"
 |
| Žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė |
1985 - 1991 m. į darbą Klaipėdoje kasdien pirmyn atgal važinėjau geltonu vengrišku autobusu "Ikarus". Įpranti - nejauti. Glusteli galiorkoje prie atsarginio rato, žvalgais, medituoji, "Tarybinę Klaipėdą" (paskui - "Mažąją Lietuvą", "Darbininkų balsą", "Lietuvos žvejį", paskui - "Vakarų ekspresą") perskaitai. Birželį ypač daug erzelio - Žemės ūkio technikumo, proftechninių vaikiai okupuodavo autobusą, dar vasarotojai. O jeigu kas nors tame karštyje netyčiukais pagalvojęs, pasižvalgęs ir... pirsteli... "Daugiau veitas laukuos negu raukuos", - mano Palangoje gyvenanti žemaitė Danutė nuo Lenkimų ir prideda: "Vokiečiai užpakaliniu duslintuvu džiazuoja nesivaržydami net prie pietų stalo."
Jaunimėlis autobuse žaibiškai užuodžia. Ir prasideda...
"Tu šikai", - kala kumščiu priešais sėdinčiam draugui profkininkui, o tas įtūžęs (jau iš apmaudo!) dar sėdinčiam priešais, tas - dar priešais... Ir visa armonikėlė kalasi kaip reikiant.
"Drimeliai! - staiga lyg naikintuvas ties Nemirseta autobusą užtvindžiusį triukšmelį nustelbė visagaliausias moteriškas balsas. - Drimeliai! Mes stovim, jie sėdi, ir dar bezdėdami sėdi, ir dar pešasi, tik pamanykit... Vairuotojau, stabdykit autobusą, tegul drimeliai prasivėdina", - teisingai, pagal visus etikos reikalavimus sureagavo, matyt, į pajūrį vasaroti susirengusi žinomoji Lietuvos televizijos žurnalistė, laidos "Mūsų miesteliai" sumanytoja Nijolė Angelė Baužytė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą