Agnė Širinskienė: savaitės įvykiu tapo popiežiaus žodžiai apie prie Rusijos sienų lojantį NATO

Tam esu linkusi pritarti – kaip beskaitytum tą skandalingu patapusį straipsnį, perskaityti kitaip net prie geriausių norų neišeina.

Deja, bet persiskaito labai nemaloniai, nors pats ir supranti, kad negali kažko daugiau tikėtis iš popiežiaus, augusio ir brendusio išsilaisvinimo teologija (jos viena iš įtakingiausių atšakų yra „krikščionys už socializmą“) persmelktame nutolusiame nuo Europos krašte, o ne kažkur Lenkijoje, judėjimo solidarnosc priešaušryje.

Bet šį kartą ne apie tai. O apie Lietuvos ambasadorių prie Šventojo Sosto.

Kad Rusijos pasiuntiniai ypač dabar ten siuva visais įmanomais koridoriais – dėl to tikrai nenustebčiau.

Bet kur Vatikane Ukrainos klausimais siuvo Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir kokias žinias bei Europos bei Lietuvos žmonių nuotaikas bandė perduoti popiežiui?

Ar nuo karo pradžios buvo Lietuvos ambasadoriaus bei popiežiaus ar aukštų Vatikano diplomatų susitikimai, kuriuose būtų prašoma didesnės paramos Ukrainai?

Jei nebuvo (turiu nuogąstavimų, kad būtent šis variantas realiausias) – tada klausimas, ką mano užsienio reikalų ministerija ir pats ministras?

Kodėl nebuvo padaryti kitokie sprendimai?

Gal būtent mūsų diplomatai, šiltai užsisėdėję Vatikane, praleido progą tokią svarbią žinią apie Ukrainos karą ir būtiną paramą šiai valstybei nunešti ten, iš kur paskui skambėjo žodžiai apie lojantį NATO?

Gal tuomet ir buvusiam ambasadoriui prie Šventojo Sosto dabar nereikėtų vartytis, aiškinant, kaip gi išversta viskas klaidingai?

Į šiuos klausimus taip pat turėtume atsakyti, kai imamės vertinti tai, ką norėjo pasakyti popiežius savo kalbomis apie tuos lojimus.