Aktorė Doloresa Kazragytė: nusisukusi nuo politikos, bet ne nuo žmogaus
Į aktorės gyvenimo nuopelnų sąrašą dar reikėtų įrašyti 11 esė knygų, pačios parengtas menines programas. Nuostabų balso tembrą, ekspresiją ir milžinišką gyvybingumą.
„Gavau Padėkos Fortūną, tris kilogramus sveriančią, vos namo partempiau", - linksmai atsiliepė D.Kazragytė, tačiau priminus jos dar 2020 m. viešai ištartus, dabartiniame kontekste pranašiškus, žodžius, kad einame į pragarmę, nes Dievas eina tolyn nuo žmonių, o žmonės eina tolyn nuo Dievo, aktorė kaipmat surimtėjo:
„Vakarai taip pat turėtų už tai prisiimti atsakomybę.
Prieš kelerius metus išgirdau naujieną, kad mokyklose negalima rodyti kryžiaus, kad neįsižeistų kitos konfesijos. Buvo pirmas akcentas. O ko čia įsižeisti? Musulmonas nueis pasimelsti į savo mečetę, budistas vėl, sukryžiavęs kojas, ras kur pasimelsti. Europa yra kikščioniškosios kultūros, o bėga nuo kryžiaus tolyn. Nuo mirties irgi bėga.
Dabar madinga palaikus kremuoti. Suprantu, kai kremuoja Tokijuje, Niujorke, kur žemės trūksta, bet ne Lietuvoje. Važiuoju autobusu - kiek pievų, miškų, plotų - įvyniok į drobulę ir palaidok.
Kaip Kristus buvo palaidotas. O dabar - deginti, deginti! Kai Rūtelė Staliliūnaitė, Gražinutė Balandytė, poetas Robertas Keturakis išėjo - ir visi kremuoti! Žiūriu į tą urną - ir nieko ta urna man nesako. Noriu pamatyti veidą, ranką paskutinį kartą paliesti.
Atsimenu, kai laidojome močiutę, mes, maži vaikai, galėjome ir jos rankelę paliesti, ir prie karsto nusifotografuoti. Niekas mirties neslėpė. O dabar bėgome nuo mirties, kryžiaus, skausmo - ir atbėgome!"
- Paminėjote skausmą. Vardo Doloresa reikšmė - Sopulingoji, Kenčiančioji? Ar lengva su tokiu vardu gyventi?
- Tris kartus buvau Izraelyje ir tris kartus ėjau Via Dolorosa, kančios keliu, nors tik būdama 55 metų, kai pasikrikštijau, supratau, ką tas vardas reiškia.
Gimiau Rusijoje, kai atėjo karas 1941 m., tėvai jau buvo išsiskyrę, bet buvo partiniai. Mažo mokslo, bet labai nuoširdžiai, ypač mano mama tiesiog vaikiškai tikėjo komunistine ateitimi. Kad žmonės bus laimingi ir lygūs. Rusijoje, kai gimiau, buvo labai populiari Ispanijos komunistė, politikė Dolores Ibaruri (1895-1989), tai dėdė kriaučius nusprendė - ana bus Doloresa, ir viskas! Su tuo keistu vardu ilgai vargau mokykloje.
- Esate minėjusi, kad jūsų tėvai buvo revoliucionieriai.
- Taip, mama Antano Smetonos laikais raudonas vėliavas keldavo, daboklėje sėdėdavo po kelis mėnesius, nes niekaip nenutverdavo, bet puikiai žinojo, kad ji kelia vėliavą. Bet kai „perestroika" prasidėjo, mama nuoširdžiai ją priėmė, nebuvo jokio pasipriešinimo.
- Gal todėl, kad jūsų mama taip ir liko jaunatviška idealistė?
- Ji labai gailėdavosi vargšų, išdalindavo jiems savo drabužius. Net kailinius.
Žiūrėk - jau ateina su plonu palteliu, savąjį atidavusi. Turėjo vieno kambario butelį Vilniuje. Rado ant suolelio sėdinčią, verkiančią nėščią mergaitę, su pilvu - parsivedė namo ir globojo.
O aš tai apolitiška. Bet komjaunuole buvau, Telšių vidurinėje mokykloje ne be istorijos tapau.
Nežinojau, ką sakyti. Prieš priimant į komjaunimą, visų klausdavo, ar savo noru stoja. Aš atsakiau - „biškį" savo - „biškį" ne savo. Ėjo mokytojai į namus aiškintis, mama ant manęs pyko.
Mano sesuo, vyresnė už mane 11 metų, buvo komunistė, LTSR Ministrų taryboje dirbo, paskui į LDDP įstojo. O brolis, vyresnis už mane 13 metų, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Būdamas 22 metų viešai atsisakė komjaunimo bilieto. Pasakė - negaliu būti tokioje organizacijoje, kur partija veža žmones į Sibirą. Brolį išmetė iš universiteto, bet neišvežė. Mama puolė pas Sniečkų, pas Šumauską - ir neišvežė.
Brolis, grįžęs namo į Mosėdį, bandė nusiskandinti upelyje. Vėliau mokytojavo Kretingalėje ir 42 metų numirė susirgęs.
O aš buvau apolitiška. Kai mane Kauno dramos teatro vadovas Romualdas Tumpa (1927-1977) agitavo stoti į partiją, nestojau. Nežinau, kas man būdavo.
Kai Kaune per šventes pro sukaltą tribūną žygiuodavo ir saliutuodavo paradai, aš nuo tribūnos nusisukdavau - ir viskas! Nesupratau, bet kažkokia jėga vertė nusisukti.
Sausio 13-ąją, kai paskelbė, kad tankai važiuoja Kauno link nuo Sitkūnų, aš, Viktoras (aktorės vyras Viktoras Šinkariukas (1947-2008 - red. past.) ir dar paauglys sūnus Tomas budėjome prie Kauno televizijos ir radijo redakcijos. Buvo minia žmonių. Kažkas šaukė - stokite prie „bromo", kad užstotumėte priėjimą prie redakcijos.
O aš - ne, jau nestosiu po kulkosvaidžių šūviais. Ir čia nusisukau!
Niekada nemėgau minios ir lozungų. Man atrodo, kad laisvė - keliauti, pamatyti pasaulį. Sovietiniais laikais niekas neleistų mano knygų, kokias rašau dabar. Aš apie Dievą galiu rašyti, apie tikėjimą, o jei būtume likę su Maskva, dabar turėčiau garbinti Putiną.
Aš taip dabar sergu už Ukrainą. Negaliu suprasti, kai giminės iš Ukrainos skambina savo giminėms į Rusiją, pasakoja, kas darosi, o jie atsako - jūs patys bombarduojate!
Daug filosofų, politikų sako, kad 80 proc. rusų dabar pasisako už Putiną, jiems visiškai „išplautos" smegenys. Negali gyventi be caro, Stalino, Putino, jiems vis tiek reikia kumščio.
Jaunesnioji karta - kitokia. Mergaitė su gėlyte rankoje protestuoja prieš karą Ukrainoje - prieina 3-4 omonininkai ir nusiveda. „Bliamba", koks tas Dievo planas keistas! Buvo pandemija trejus metus, o dabar - šitie dalykai!
Bet pažiūrėkite į Zelenskį, į jo komandą. Su marškinukais, su bliuzonais. Kaip jie atrodytų su kostiumais, kaklaryšiais, kai tokia tragedija? Putinas nori būti kaip Dievas. Įsivaizduoja, kad jis yra Dievas virš visų ir gali visus rusų kareivėlius siųsti į mirtį.
O Zelenskis eina kryžiaus kelią.
- Galima nusisukti nuo politikos, bet ne nuo žmogiškumo. Ypač dabar, kai tiek blogio susikaupė.
- Nuo 2020 m. vasaros iki 2021 m. rudens gyvenau Labanore, ten ir naujus metus sutikau. Mano kaimynė Labanore Birutė, jau pensininkė, Švenčionėliuose turi butą.
Nedidelį, baldai celofanu uždengti, ten retai užsuka. Atidavė butą apsigyventi ukrainiečių šeimai. Sako - stovi butas tuščias, žmonėms, bėgantiems nuo karo, reikia padėti. Paprasta moteris.
Ir aš atiduočiau vieną kambarį, bet sūnus tai pas draugę nakvoja, tai pas mane ateina, o butas - tik dviejų kambarių.
- O kaip jūs pati nusiraminate, kai pasaulyje taip trūksta tylos, ramybės? Gal rašydama knygas? Juk jau 11 knygų parašėte.
- Ne, rašyme ne. Visų pirma aš jau treti metai geriu raminamuosius. Nuolat geriu ryte ir vakare, nes ir mano mama vartojo antidepresantus nuo 70 metų.
Bendravau su jaunu kunigu „Marijos radijuje" ir jis pasakė - žinai aš, kai Vašingtone mokiausi teologijos - ir meilė buvo, ir baisus nerimas, o paskui pagalvojau - juk Dievas leido išrasti vaistus, kai kenčiame dvasinius ar fizinius skausmus.
Atsiliepė ir aktoriaus darbas. Kai žmonės ruošiasi ilsėtis, aktorius ruošiasi dirbti.
Spektakliai vakare, po spektaklio užmiegi gal tik 2-3 val. nakties, o rytą, jei repeticijų nuo 10.30 val. nėra, drybsok lovoje, kiek nori.
Dabar stengiuosi daug judėti, vaikščioti po Ąžuolyną. Kaime Labanore net televizoriaus neturėjau, tik radiją. Kultūros laidų, „Marijos radijo" klausiausi, o dabar dėl karo Ukrainoje vis dažniau Kaune prie televizoriaus sėdžiu. Vakar mačiau Michailą Gorbačiovą kalbino.
Senas, penkis kartus bandė atsistoti iš fotelio, su vaikštyne vaikšto, visą laiką kažką kramto - ir jo klausia apie Putiną... Jau taip „skūpiai" pakalbėjo. Na, pasakyk nuoširdžiai, ką galvoji!
Jau senas esi, nėra ko prarasti! Bet tos akutės laksto.
Prieš Zelenskį galiu nusilenkti ir kojas pabučiuoti, matau - kad tai tikra, nuoširdu, daro tai, ką širdis liepia. O kiti politikai, taip pat ir Lietuvoje, turi savo specialią kalbą.
Nematau širdies, kad nors truputį atsivertų. O Putino akutės - jį šėtonas apsėdęs, jis - tikras demonas. Kiek jaunų gyvybių atims!
O dėl savęs - vakar žiūrėjau bažnyčioje į altorių ir prašiau - Dieve, duok man tiek išgyventi, kad mano paskutinis prieš mirtį žodis būtų „atlikta". Kad viską, ką galiu, atlikčiau.