Algimantas Matulevičius. Norint išvengti karo būtini kompromisai

Tačiau mums labiausiai rūpi tai, kas vyksta Europoje, kur po ilgo taikos meto ir vėl liepsnoja brutalus kruvinas karas. Karas Ukrainoje, kurio priežasčių ir tikslų negali paaiškinti net jį pradėjusios šalies prezidentas, nes tie tikslai ir priežastys kaskart nurodomi vis kiti. O vyksta šis karas jau beveik dveji metai, ir visą tą laiką politikai abejoja, ar Rusija pajėgi jį laimėti. Nuolat girdime tvirtinant, kokia ji silpna ir kaip lengvai Vakarai ją gali „pastatyti į vietą.“

O kai kurios karštos galvos net siūlė mums patiems pradėti karą su Rusija - kad jos išvis neliktų pasaulio žemėlapyje. Tarp panašiai kalbančiųjų buvo ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kuris dabar, jau pakeitęs plokštelę, mums aiškina, kad Rusija puls mus pati ir gal net ilgai nedelsdama. Savo ruožtu, jo bendrapartietis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas mums kalba priešingai - pagal jo turimą informaciją Rusijai esą prireiks ne mažiau 5 metų tam, kad atkurtų savo karinius pajėgumus. Norisi tikėti pastarojo pastebėjimais, nes tokiu atveju mes turėtume ne tiek ir mažai laiko geriau pasirengti vis dėlto greičiausiai neišvengiamam kariniam konfliktui.

Pastebiu, kad vis daugiau žmonių ir aukštų pareigūnų pasaulyje, taip pat ir mūsų šalyje pradeda suvokti, kad Rusija tai - deja, ne ,,monstras ant molinių kojų“, o, įvertinus jos branduolinį potencialą bei neprognozuojamą valstybės vadovybę, - itin pavojinga ir agresyvi kaimynė. Deja, labai gaila, bet mūsų partneriai už Atlanto šią realybę dar ne visiškai suvokia. Vien tai, kad jie leidžia sau be galo ginčytis dėl pagalbos Ukrainai ir net ją blokuoti, demonstruoja dalies šios šalies politikų visišką neišmanymą, kokia grėsminga situacija bręsta. Jie mano, kad Jungtinės Valstijos - toli, ir tai, kas vyksta Europoje, jų neliečia - „Amerika – pirmiausia!”. Koks trumparegiškas požiūris... Raketos su branduolinėmis galvutėmis pakankamai lengvai pasieks ne tik Europos, bet ir JAV miestus. Kitaip sakant, jei tik bus prieita  iki  branduolinio Armagedono, atstumas praktiškai nebeturės reikšmės.

Vakarų, o ir mūsų politikai bei kiti sprendimų priėmėjai neturėtų savęs apgaudinėti ir manyti, kad geopolitinė situacija pasaulyje yra kardinaliai ir negrįžtamai pasikeitusi Vakarų naudai. O iš tikrųjų padėtis yra tokia, kad dar visai neseniai diplomatiškai ginčijęsi, kieno valstybės valdymo modelis geresnis, šiandien mes esame per žingsnį nuo Trečiojo pasaulinio karo, kurio metu gali būti tikrinamas būtent demokratinio modelio atsparumas. Būčiau laimingas, jeigu šis mano vertinimas nepasitvirtintų, tačiau realybė, deja, yra bjauresnė, nei to norėtųsi.

Yra daug scenarijų ir prognozių, kaip įvykiai gali klostytis toliau – kaip ir pasiūlymų, kaip būtų galima spręsti pavojingai susikaupusias problemas. Kai kurie galimi sprendimai – gan akivaizdūs. Ignoruoti tokias galimybes bei nebandyti jomis pasinaudoti būtų nusikaltimas prieš savų valstybių gyventojus.

Pirmąjį galimą variantą mums primena istorija. Manau, niekam nekyla abejonių, kad nei Ruzveltui, nei Čerčiliui nepatiko Stalinas. Tiesiai sakant, jie abu Stalino tiesiog nekentė ir jį niekino. Bet jie vis tiek, verčiami aplinkybių, sudarė su juo sąjungą - kad nugalėtų Hitlerį. Tai kodėl, vykstant kruvinam karui Europoje, nebūtų įmanoma NATO sąjungininkams, visų pirma Jungtinėms Valstijoms, sudaryti kad ir laikinos partnerystės susitarimą su Kinija? Juk Rusija be Kinijos palaikymo tampa gana silpna. O jei kam nepatinka Kinijos valstybės valdymo modelis, tai juk ir Stalino nepatiko.

Be to, JAV draugauja su Saudo Arabija, kuri apskritai vadovaujasi viduramžių papročiais ir vos ne kasdien žudo kitaminčius, taip pat su kitomis diktatūromis - ir nieko. Juk negalime visam pasauliui primesti mūsų gyvenimo būdo, jei tas pasaulis šito nenori. Tarp kitko mūsų kai kurių politikų ir politinių apžvalgininkų Kinijos sutapatinimas su Rusija kenkia ne Kinijai o mums. Be to tai gan trumparegiškas požiūris. Privalome suprasti, kad visas pasaulis nebus tik toks kokių mums norėtųsi matyti. Jis buvo ir bus daugiapolis. Be to vardan taikos galima tartis su tais, kurie supranta jos vertę.

O bent jau netolimoje perspektyvoje Kinija tikrai karo nesiekia. Karštoms galvoms, kurios tikisi, kad, joms paliepus, visas pasaulis šoks pagal jų dūdelę, norėčiau priminti, jog Vakarų civilizacija, kuriai priklausome ir mes, tesudaro 1/3 pagal gyventojų ir BVP dydžius, o likusios 2/3 dar nėra visai vieningos, bet jų vienijimosi tendencijos ryškėja. Kaip pavyzdį galime paimti Indiją ir Kiniją, kurios turi pasienio problemų. Bet jos ieško ir suranda kompromisus, o juk tai daugiau nei 3 milijardai gyventojų ir koks ekonominis bei intelektinis potencialas!

Norėdami gyventi taikoje, mes privalome pasistengti patys elgtis ne agresyviai, o ieškoti taikaus sambūvio paradigmų ir jomis išmintingai naudotis. O jeigu iš aukšto, arogantiškai imsime kitus mokyti, kaip jiems savo namuose reikia tvarkytis, tai mes visą laiką gyvensime užprogramuotuose konfliktuose.

Suprantama, kompromisų paieška irgi turi ribas. Jie reikalingi tam, kad galima būtų duoti deramą atkirtį suįžūlėjusiam kruvinam agresoriui, kokiu save pavertė Rusija. Niekas jiems negrasino ir į jų gyvenimus nesitaikė, bet kada atsiranda vadukai, kurie niekingai apvagia didesniąją dalį savo bendrapiliečių, jiems vienintelė išeitis - pagimdyti išorės priešą. Taip jie mobilizuoja nemąstančią masę, kuri iš žmonių tampa patrankų mėsa.

Ir, deja, tokių jie gali surinkti apie 30 milijonų ir propagandos dėka aptemdyti jų protus. Mūsų pareiga - surasti jiems rimtą priešnuodį. Juk Čerčilio ir Ruzvelto strategija pasiteisino. Jau dabar žinome, kad jei jie to nebūtų padarę, Hitleris po kelių mėnesių būtų turėjęs atominę bombą. Koks tuomet būtų dabarties pasaulis, jei tai būtų nutikę? Ir ar jis apskritai būtų?

Suprantama, siekiant išsaugoti taiką, būtina ruoštis karui. Bet apie tai - kituose straipsniuose.