Alvydas Medalinskas. Nematomas frontas: kaip keičiasi karo veidas XXI amžiuje

Valstybių vadovai tampa „nelegitimiais“, šalys – „grėsmėmis“, o smūgiai – „prevencinėmis priemonėmis“. 

Šiame kontekste karas nebėra išimtis – jis tampa įprasta tarptautinės politikos forma, kurioje svarbiausias kriterijus nebe žmogaus gyvybė, o naftos tranzitas, ekonominiai srautai ir geopolitinė pusiausvyra.

A. Medalinskas. Ar tai ir yra XXI amžiaus karas?

Nepatiko, kam nors kitos valstybės politika ir jos vadovybė, apkaltinai terorizmu, demokratijos stoka, o dar noru turėti galingesnį ginklą ir pasiuntei raketas bei dronus į tą šalį.

Likvidavai valstybės vadovą, nes pasakei, kad neteisėtai išrinktas, nenori derėtis ir nedraugiškas, likvidavai aukščiausią karinę vadovybę, dar pasiuntei raketas ir dronus į šalies strateginius objektus. Ir stebi ramiai viską ekrane. Galime stebėti ir mes. Tarsi kompiuterinio žaidimo ekrane.

O didžioji dalis esmės šiuose paveikslėliuose:

Sutrikęs eismas Ormūzo sąsiauriu

Nors skraido raketos ir dronai dabar po visas Persijos įlankos šalis bei Izraelį, kai kur žūva žmonės, kai kur sudaužomi namai bet visiems rūpi, ar nenutrūks tik naftos tranzitas per Ormūzo sąsiaurį. 

Tada gali būti milžiniška ekonominė krizė, naftos kainų kilimas.

Naftos tranzitas per Ormūzo sąsiaurį sako, sumažėjo jau 70 proc. ir pasaulyje pirmieji dideli nerimo ženklai. Ne dėl karo ir galimai įprasta praktika tapsiančio nepatikusio kitos šalies lyderio likvidavimo. 

O panika dėl naftos ir pinigų.

Ir visą laiką žmonės yra gąsdinami. jog ateis kas iš šalies ir panorės suskaldyti Iraną į keletą dalių. Todėl, sakoma, kad Iranui reikia atominio ginklo. O, kad patys išvystė ekspansiją į Izraelio pašonę ir šalia Saudo Arabijos Jemene, į Iraką ir t.t. tai nė motais. Visa tai buvo atseit gerai.

Irano gamybos šachedai jau ne vienerius metus daužo Ukrainos miestus, todėl atrodo, kad reikia džiaugtis dabar talžomu Iranu, juo labiau, kad daužomas yra Putino Rusijos sąjungininkas. Bet esmė yra platesnė: karo sąvokos pasikeitime.

Šiandien daužomas Iranas ir daug kas ploja rankomis. Irano vadovai gavo, ko nusipelnė.

Bet po Irano kita kokia šalis gali lygiai taip pat patirti dronų ir raketų smūgį. Ir tai jau nebūtinai nuo JAV ir Izraelio. Nuo kitos šalies. Tos pačios Putino Rusijos, Kinijos ar Š. Korėjos.

Ir, jeigu dabar Putino smūgiai dronais ir raketomis Ukrainai vertinami pasaulyje, kaip tikrai kažkas ypatingo ir smerktino, tai po kurio laiko tokie smūgiai ir toks karas gal bus gyvenimo realybe.

Tokia, kaip dabar Artimuosiuose Rytuose ir Persijos įlankoje. Kur dabar skraido raketos ir dronai ne tik į Iraną, kur jau ir Teherano centras po Izraelio raketų apšaudymo tampa griuvėsiais.

O Iranas bando irgi apšaudyti. Dronai lekia į Izraelį, Jungtinius Emyratus, įskaitant Abu Dabį Dubajų, Bahreiną. Taip atskrenda mažas dronas, kaip tas mažas juodas paukščiukas į Bahreiną ir smogia. Ir kyla ugnies stulpas.

Kaip visa tai yra pažįstama iš situacijos Ukrainoje. Beje, šiandien visą naktį dronai skraidė Odesos regione, viskas drebėjo nuo šūvių juos stengiantis numušti, danguje matėsi trasuojantis ugnies takas, kai šaudė Ukrainos oro gynyba, bet apie tai, kas buvo šią naktį Ukrainoje niekur jokios žinios.

Štai, kaip greitai beviltiškai keistas žinias apie kažkokį progresą taikos klausimu Ukrainoje ir derybas Abu Dabyje nustūmė į šoną oro ataka prieš Iraną ir Irano atsakas. Ir Abu Dabiui dabar ne taika Ukrainoje rūpi. Kaip ir Trampui.

Šaltinis: Alvydas Medalinskas, www.facebook.com