Arvydas Juozaitis: Povilo Gaidžio teatras. Ką turime padaryti, kad jis liktų, kol stovės Lietuva

Arvydas Juozaitis

2021-12-14 12:14

Paliekantys mus 2021 metai išsiveda Povilą Gaidį. Mes žinome, kas jis buvo ir kas yra. Dabar laikas spręsti, ką turime padaryti, kad jis liktų, kol stovės Lietuva.

Archyvų nuotr.

Stasio Žumbio nuotr.

Povilas Gaidys — Klaipėdos renesanso kūrėjas. Jis stovi greta kito Klaipėdos renesanso vyro — Alfonso Žalio.

Miesto šeimininkas kūrė gatves, namus ir aikštes, miesto maestro sukūrė Klaipėdos sielą.

Klaipėdos dramos teatras tapo ašimi, aplink kurią ėmė suktis visas iš komunistinės pilkumos kylantis miestas.

Tik du didieji Lietuvos miestai turėjo labai gyvą ir tvirtą ašį — Teatrą didžiąja raide, ir du vyrai verti savo miesto aureolės — Juozas Miltinis ir Povilas Gaidys.

Teatras nulėmė ir įsuko šių miestų kultūrą, ir jeigu ne šie didūs vyrai, Panevėžys ir Klaipėda būtų buvę gerokai skurdesni.

Panevėžio teatras jau pavadintas jo kūrėjo vardu, Klaipėdos — ne. Ir nėra jokios vilties, kad dabartinė šio teatro vadovybė imtųsi iniciatyvos Teatrą pavadinti Povilo Gaidžio vardu.

Nėra vilties, nes kultūra šiame teatre griaunama visais frontais.

Kai maestro įteikė teatro vadovybei paskutinę savo pjesę, jis laukė metus, bet taip ir nesužinojo, ar „literatūrinė dalis“ ir „vadovas“ jį perskaitė.

Sakau šitai kaip liudininkas, kalbėjęs su maestro paskutinėmis jo dienomis. Barbarizmas įsivyravęs ištaigiuose interjeruose, valstybės lėšomis.

Barbarizmas. Net didžiųjų aktorių jubiliejai minimi neskelbiant miestui, o dažnai ir pamirštant juos. Baisi gėda tapo norma - aktoriai turi prašyti, kad juos prisimintų

Juozas Miltinis ir Povilas Gaidys nušvietė savo bendrapiliečių gyvenimus tokia stipria šviesa, kad šalia jų ėmė gesti tamsa ir apsišaukėliai.

Ką darė valdžia, matanti tokią energiją? Jai neliko jokios išeities — ji ėmė palaikyti Teatrą, jo kūrėjus, spektaklius ir net rūmus.

Šių dviejų teatrų skleidžiama energija atsilygino su kaupu — ji sukūrė menų ir mokslų atmosferą miestuose.

Apie Panevėžio teatrą imta kalbėti už Lietuvos ribų, apie Klaipėdos teatrą prabilta visoje Lietuvoje.

Šitai buvo jau 1970 metais.

Dabar — 2021 metai. Povilas Gaidys išėjo vasaros atokaitoje, plieskiant saulei, pasakydamas: „Palieku jums šviesą“.

O kaip jį palydėjo teatro vadovybė? Miestas?

Pabirusia, pasimetusia įvairiomis gatvėmis procesija. Prie kapo duobės netarus žodžio jokiam "vadovui".

Tuo tarpu pats Povilas Gaidys buvo įvedęs tradiciją didžiuosius aktorius lydėti į amžino poilsio vietą Liepų gatve, skambant Klaipėdos kariljonui.

Miestas turėjo girdėti ir pagerbti savo dvasios kūrėjus.

Mes, nūdienos agresyvumo ant scenos šokiruojami, išvarginti „nuogos kūrybos“, esame liudininkai, kaip teatras virto mažąja raide.

Bet mes atsimename — mumyse dar gyva tradicija. Povilo Gaidžio sukurta tradicija, kurioje puikiai sugyveno komizmas ir dramatizmas, daina ir tragedija.

Ir nereikia pamiršti — jau XXI amžiuje visi Povilo Gaidžio spektakliai buvo anšlaginiai, gausiai lankomi.